Markas Antonijus
| Markas Antonijus lot. Marcus Antonius | |
|---|---|
| |
| Marko Antonijaus biustas | |
| Gimė | 83 m. pr. m. e. sausio 14 d. Roma |
| Mirė | 30 m. pr. m. e. Aleksandrija |
| Palaidotas (-a) | Aleksandrija |
| Tėvai | Marcus Antonius Creticus ir Julia Antonia |
| Veikla | Romos respublikos valstybės veikėjas, karvedys. |
 Vikiteka |
Markas Antonijus |
Markas Antonijus (lot. Marcus Antonius; apie 83 m. pr. m. e. sausio 14 d. – 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 1 d.) buvo Romos respublikos politikas ir karvedys. Tris kartus buvo konsulu - 44 m. pr. m. e., 34 m. pr. m. e. ir 31 m. pr. m. e. (paskutinį kartą oficialiai pareigų eiti nepradėjo).
Antonijus buvo kilęs iš senos, tačiau tik neseniai iškilusios plebėjų giminės. Jaunystėje laiką leido sostinės "auksinio jaunimo" rate, kuo gerokai pakenkė savo reputacijai. Vadovaujamas Gabinijaus kovėsi Judėjoje ir Egipte, vėliau vadovaujamas Cezario Galijos ir pilietiniame karuose ir pelnė talentingo karvedžio šlovę. Markas tapo vienu artimiausių Julijaus Cezario bendražygių ir jo globojamas greitai iškilo. Kol Cezaris šalino savo politinius oponentus Graikijoje, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje, Antonijus buvo paskirtas Italijos administratoriumi.
Kai po Cezario nužudymo 44 m. pr. m. e. jo paveldėtoju buvo paskelbtas Gajus Oktavijus (Oktavianas), Antonijus iš pradžių pabandė valdžią užimti vienas, po to susivienijo su Cezario sūnėnu ir įvaikiu Oktavianu ir kitu Cezario karvedžiu Lepidu. Jie suformavo politinę sąjungą šiandien vadinamą Antruoju triumviratu, kuri turėjo kovoti su respublikonais - sąmokslo prieš Cezarį dalyviais. Triumvirai pradėjo žiaurias proskripcijas, nukreiptas prieš turtuolius ir savo asmeninius priešus, būtent Antonijui priskiriama iniciatyva nužudyti garsų oratorių ir filosofą Ciceroną. 42 m. pr. m. e. triumvirams nugalėjus Cezario žudikus mūšyje prie Filipų jie pasidalino Respubliką ir Markas Antonijus pradėjo valdyti rytines provincijas. Jam taip pat atiteko satelitinė Egipto karalystė, tuo metu valdoma Kleopatros VII. Markas Antonijus buvo įgaliotas kariauti su Romos priešininke Partų imperija.
Santykiai tarp triumvirų pašlijo, kai jie ėmė siekti vis daugiau politinės valdžios vienas kito sąskaita. Pilietinio karo tarp Antonijaus ir Oktaviano pavyko išvengti, kai 40 m. pr. m. e. Antonijus vedė Oktaviano seserį Oktaviją. Lepidas iš sąjungininkų buvo pašalintas 36 m. pr. m. e., o 33 m. pr. m. e. dėl Oktaviano ir Marko Antonijaus nesutarimų jų santykiai vėl pablogėjo. Priešiškumas peraugo į pilietinį karą 31 m. pr. m. e., kai Oktaviano nurodymu Romos senatas paskelbė karą Kleopatrai ir Antonijų paskelbė išdaviku. Markas Antonijus buvo nugalėtas Akcijaus jūrų mūšyje ir trumpame sausumos mūšyje Aleksandrijoje. 30 m. pr. m. e. Markas Antonijus ir Kleopatra VII nusižudė.
Po Antonijaus mirties Oktavianas tapo neginčijamu Romos pasaulio valdovu. 27 m. pr. m. e. jam buvo suteiktas Augusto titulas, Romos Respublika virto imperija, o Oktavianas tapo jos pirmuoju imperatoriumi.
Jaunystė
Markas Antonijus, plebėjų Antonijų (Antonia) giminės narys, gimė Romoje apie 83 m. pr. m. e.[1][2] Jo bendravardis tėvas buvo Markas Antonijus Kretietis, retoriko Marko Antonijaus Oratoriaus, nužudyto Gajaus Marijaus rėmėjų 87-86 m. pr. m. e. žiemą, sūnus.[3] Per motiną Juliją Antoniją, jis buvo tolimas Cezario pusbrolis.
Pasak Romos oratoriaus Cicerono, Antonijaus tėvas buvo korumpuotas ir nekompetentingas, valdžią jis gavo, nes nesugebėjo nei ja tinkamai naudotis, nei piktnaudžiauti.[4] 74 m. pr. m. e. jam buvo pavesta sunaikinti Viduržemio jūros piratus, tačiau jis mirė Kretoje 71 m. pr. m. e. tai ir nepasiekęs reikšmingesnio rezultato.[5][6] Po tėvo mirties Antonijus ir jo broliai Gajus ir Liucijus buvo globojami motinos. Pastaroji ištekėjo už Publijaus Kornelijaus Lentulo Suros, žymaus patricijų giminės atstovo. Jis buvo svarbus Katilinos sąmokslo dalyvis ir už tai 63 m. pr. m. e. Cicerono įsakymu buvo nužudytas.[7]
Marko Antonijaus auklėjimui trūko tėviško vadovavimo. Plutarchas teigia, kad jis šlaistydavosi Romos gatvėmis su broliais ir draugais, tarp kurių buvo Publijus Klodijus. Draugai gyveno pašėlusį gyvenimą, dažnai lošdami ir per daug gerdami bei įsiveldami į skandalingus meilės ryšius.[8] Ši draugystė nutrūko dėl Marko Antonijaus ryšių su Publijaus žmona Fulvija. Plutarchas perduoda gandą, kad prieš sulaukdamas 20 m. Markas Antonijus buvo įsiskolinęs 250 talentų (apie 165 mln. JAV dolerių).
Po šio audringo laikotarpio jis išvyko į Graikiją pabėgti nuo kreditorių ir studijuoti retoriką. Po trumpo laiko, praleisto Atėnų filosofų priežiūroje, jį pasikvietė Aulas Gabinijus, Sirijos prokonsulas, dalyvauti karo žygyje prieš Aristobulą Judėjoje ir paremti Ptolemėjų XII Egipte. Gaboijaus kampanijos metu parodė savo kaip vadovo sugebėjimus. Tuo metu jis aplankė Egiptą ir Aleksandriją.
Cezario rėmėjas
54 m. pr. m. e. Markas Antonijus prisijungė prie Cezario armijos Galijoje. Jis pasireiškė kaip kompetentingas karo vadas Galų karuose, bet jo asmenybė sukeldavo nepasitenkinimą, kur jis bevykdavo. Patį Cezarį dažnai suerzindavo jo elgesys. Nepaisant to jis buvo uolus Cezario rėmėjas ir energingai gynė patrono interesus. Cezaris jam skyrė vis rimtesnes užduotis Galijos kare ir tuo pačiu rėmė jo politinę karjerą. Cezario įtakos dėka Markas Antonijus iškilo per kvestoriaus, augūro ir liaudies tribūno (50 m. pr. m. e.) rangus. Cezario prokonsulo įgaliojimai baigėsi 50 m. pr. m. e. ir jis norėjo sugrįžti į Romą konsulo rinkimams. Bet konservatyvi Senato frakcija, vadovaujama Gnėjaus Pompėjaus, reikalavo, kad prieš dalyvaudamas konsulo rinkimuose Cezaris atsisakytų prokonsulo įgaliojimų ir vadovavimo armijai.
Paklusęs Cezaris būtų tapęs privačiu asmeniu, kurį būtų galima apkaltinti už nusižengimus būnant konsulu ir jis būtų Pompėjaus armijų malonėje. Dingus viltims taikiai išspręsti konfliktą su Pompėjumi, Cezaris kirto Rubikoną ir išžygiavo į Romą, pradėdamas paskutinį Romos respublikos pilietinį karą. Per konfliktą Antonijus buvo svarbiausias Cezario padėjėjas. Visuose mūšiuose su Pompėjumi jis vadovavo kairiajam sparnui. Tai rodo Cezario pasitikėjimą.
Tapęs diktatoriumi, Cezaris paskyrė Marką Antonijų Raitelių vadu (magister equitum), diktatoriaus dešine ranka - faktiniu Italijos pusiasalio valdytoju 47 m. pr. m. e., kai Cezaris Afrikoje kovojo su paskutiniais Pompėjaus šalininkais. Bet Antonijaus valdytojo sugebėjimai neprilygo generolo ir pradėjo reikštis jo nesaikingumas, aprašytas Cicerono Filipikose. 46 m. pr. m. e. jis įsižeidė, nes Cezaris reikalavo sumokėti už Pompėjaus turtus, kuriuos jis viešai pardavė, o iš tiesų pasisavino. Kilo nesutarimų ir dėl to, kad Markas Antonijus dažnai griebdavosi smurto. Šimtai piliečių buvo nužudyta, o Romoje įsivyravo anarchija. Cezaris buvo tuo nepatenkintas ir nušalino Marką Antonijų nuo politinės atsakomybės. Du vyrai nematė vienas kito dvejus metus. Atšalimas nebuvo ilgas, nes Markas Antonijus pasitiko diktatorių Narbone 45 m. pr. m. e. ir atmetė Trebonijaus pasiūlymą prisidėti prie rengiamo sąmokslo. Susitaikė 44 m. pr. m. e., kai Markas turėjo būti partneris Cezario penktoje konsulo kadencijoje.
Nepaisant visų nesutarimų, Markas Antonijus visada liko ištikimas Cezariui. 44 m. pr. m. e. vasario 15 d. per Luperkalijos festivalį Antonijus viešai pasiūlė Cezariui diademą. Tai buvo įvykis, pilnas prasmių: diadema buvo karaliaus simbolis ir jos atsisakydamas Cezaris parodė, kad nenori sosto.
44 m. pr. m. e. kovo 14 d. Markui Antonijui sukėlė nerimą pokalbis su senatoriumi Kaska, kuris pasakė, kad dievai smogs Cezariui Romos Forume. Bijodamas blogiausio, kitą dieną jis išvyko pasitikti diktatoriaus, bet žudikai pasiekė šį pirmieji. Cezaris buvo nužudytas 44 m. pr. m. e. kovo 15 d., per vadinamąsias Kovo idas. Per sumaištį Antonijus paliko Romą persirengęs vergu, bijodamas, kad po diktatoriaus mirties bus žudomi jo rėmėjai. Kai taip neatsitiko, jis greitai grįžo į Romą ir pradėjo paliaubas su žudikų frakcija. Trumpam atrodė, kad Antonijus, būdamas konsulu vieneriems metams, siekia taikos. Po Cicerono kalbos Senate žudikams buvo suteikta amnestija.
Po to atėjo Cezario laidotuvių diena. Kaip artimiausias Cezario rėmėjas, pusbrolis, konsulas, Markas Antonijus ruošė laidotuvių kalbą. Joje jis apkaltino žudikus ir visam laikui atsiskyrė nuo jų frakcijos. Rodydamas retorikos ir dramatiško interpretavimo talentą, Antonijus nuplėšė togą nuo Cezario kūno ir parodė miniai žaizdas, įvardino jų autorius, viešai juos pažemindamas. Toje kalboje jis taip pat perskaitė Cezario testamentą, kuriame jis palieka didžiąją turto dalį Romos piliečiams, parodydamas, kad, priešingai nei manė sąmokslininkai, Cezaris neketino pradėti karalių dinastijos. Visuomenės nuomonė pasikeitė ir minia pradėjo deginti žudikų namus, o jie pabėgo, gelbėdami savo gyvybes.
Valstybės priešas ir triumvirato narys
Markas Antonijus iš Cezario veteranų sudarė asmens sargybą ir privertė Senatą jį paskirti Cizalpinės Galijos, kurią valdė vienas iš sąmokslininkų Decimas Junijus Brutas Albinas, vietininku. Brutas nesutiko atsisakyti provincijos, ir Antonijus pradėjo prieš jį karą 44 m. pr. m. e. spalio mėnesį. Kai jis apsupo Decimą Brutą Mutinoje, Cicerono paskatintas Senatas suteikė Oktavianui imperium (vadovavimo teises), kad jo vadovavimas kariams taptų legalus ir pasiuntė jį kartu su 43 m. pr. m. e. konsulais Hircijumi ir Pansa nutraukti apgulties. Markas Antonijus buvo nugalėtas Forum Galoro ir Mutinos mūšiuose ir buvo priverstas atsitraukti į Transalpinę Galiją. Tačiau abu konsulai žuvo, ir Oktavianas tapo vienvaldžiu armijos vadu.
Senatas bandė perduoti konsulo armijų vadovavimą Decimui Brutui, bet Oktavianas pasipriešino. Liepos mėnesį į Romą atvyko jo pasiuntiniai ir pareikalavo jį paskirti konsulu. Kai jam buvo atsakyta, jis išžygiavo į Romą su aštuoniais legionais. Jis nesutiko karinio pasipriešinimo ir buvo išrinktas konsulu su tolimu giminaičiu Kvintu Pedijum. Tuo tarpu Markas Antonijus sudarė sąjungą su Lepidu – dar vienu kariškiu iš Cezario frakcijos.
Kai jie sužinojo, kad Brutas ir Gajus Kasijus surinko Graikijoje armiją žygiui į Romą, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas susivienijo, kad sustabdytų Cezario žudikus. Po dviejų Filipų mūšių Makedonijoje Antrasis triumviratas laimėjo, o Brutas ir Kasijus nusižudė (42 m. pr. m. e.). Po mūšio buvo nutarta, kad Oktavianas grįš į Romą, Markas Antonijus vyks į Egiptą prisidėti prie Kleopatros, pagimdžiusios nesantuokinį Cezario sūnų Cezarioną, o Lepidas valdys Ispanijos ir Afrikos provincijas.
Antonijus ir Kleopatra
Su karine misija galvoje, Antonijus atplaukė į Graikija su nauja žmona, bet elgėsi ekstravagantiškai, su Dionizo atributais. Tačiau Seksto Pompėjaus maištas Sicilijoje užlaikė Antonijui prižadėtą armiją Italijoje. Dėl sužlugdytų planų Markas Antonijus ir Oktavianas vėl susipyko. Šį kartą Oktavijos dėka Tarente 38 m. pr. m. e. buvo sudaryta taikos sutartis. Triumviratas buvo atnaujintas penkeriems metams ir Oktavianas vėl pažadėjo atsiųsti legionus į Rytus.
Bet dabar Markas Antonijus skeptiškai žiūrėjo į Oktaviano paramą kare su partais. Palikęs nėščią Oktaviją Romoje, jis išplaukė į Aleksandriją, kur jis tikėjosi paramos iš Kleopatros, jo dvynių motinos. Egipto karalienė jam davė pinigų ir užkariavęs Jeruzalę ir aplinkines sritis, jis paskyrė Erodą Didijį vasaliniu Judėjos karaliumi. Po įsiveržimo į Kilikiją ir Siriją, Antonijus patraukė su 1000 tūkst legionierių į Partų imperiją, bet karas baigėsi nesėkme. Po serijos pralaimėjimų, jis neteko didžiosios armijos dalies atsitraukdamas per Armėniją esant viduržiemiui.
Tuo tarpu Romoje iširo triumviratas. Lepidas buvo priverstas atsistatydinti po neteisingo politinio ėjimo. Tapęs vienvaldžiu, Oktavianas bandė patraukti Respublikos aristokratiją į savo pusę. Jis vedė Liviją ir pradėjo atakuoti Antonijų, teikdamas, kad jis yra žemos moralės žmogus, nes vietoj savo žmonos ir vaikų jis pasirinko pasileidusią Egipto karalienę. Antonijus buvo kaltinamas viskuo, bet labiausiai už tai, kad "tapo vietiniu", o tai neatleidžiamas nusikaltimas išdidiems romėnams. Kelis kartus Antonijus buvo kviečiamas į Romą, bet jis liko Aleksandrijoje.
Markas Antonijus vėl su Egipto pinigais įsiveržė į Armėniją, šįkart sėkmingai. Grįžus į Aleksandriją buvo surengta Romos triumfo pajuoka. Finalui visas miestas buvo sukviestas išgirsti labai svarbų politinį pareiškimą. Apsuptas Kleopatros ir jos vaikų jis padarė galą jo sąjungai su Oktavianu. Antonijus padalino vaikams karalystes: Aleksandras Helijus tapo Armėnijos ir Partijos (kurios Roma neužkariavo) karaliumi, jo dvynė sesuo Kleopatra Selenė gavo Kirenaiką ir Libiją, o jaunajam Ptolemėjui Filadelfui atiteko Kilikija ir Sirija. Kleopatra tapo karalių karaliene ir Egipto karaliene, o Cezarionas – Karalių karaliumi ir Egipto karaliumi. Svarbiausia, Cezarionas buvo pripažintas teisėtu Cezario sūnumi ir įpėdiniu.
Nesvarbių žemių padalinimas Kleopatros vaikams nebuvo didelė problema. Oktavianui didžiausią grėsmę kėlė Cezariono pripažinimas Cezario įpėdiniu. Jo galios pagrindas buvo ryšys su Cezariu per įvaikinimą, kuris jam suteikė legionų paklusnumą ir populiarumą. Triumviratas baigėsi 33 m. pr. m. e. ir nebuvo atnaujintas. Prasidėjo pilietinis karas.
33-32 m. pr. m. e. Romoj vyko propagandinis karas su kaltinimais iš abiejų pusių. Antonijus išsiskyrė su Oktavija ir apkaltino Oktavianą esant išsišokėliu, užėmusiu valdžią ir padirbusiu įvaikinimo dokumentus. Antonijus buvo apkaltintas išdavyste: jis pasisavino provincijas, kurios turėjo būti paskirtos burtais, kaip įprasta, ir pradėjo karus su kitom valstybėm (Armėnija ir Partija) be Senato leidimo. Be to Antonijus buvo atsakingas už Seksto Pompėjaus nužudymą be teismo. Tad Senatas panaikino jo galias ir Kleopatrai paskelbė karą. Abu konsulai (Gnėjus Domicijus Ahenobarbas ir Gajus Sosijus) ir trečdalis Senato apleido Romą, kad pasitiktų Antonijų Graikijoje.
31 m. pr. m. e. prasidėjo karas. Oktavianui ištikimas ir talentingas generolas Markas Vipsanijus Agripa užėmė Antonijui lojalų Graikijos miestą ir uostą Metonę. Dėl milžiniško Oktaviano populiarumo ir legionų Kirenaikos provincija ir Graikija perėjo į jo pusę. Rugsėjo 2 d. įvyko Akcijaus mūšis. Antonijaus ir Kleopatros laivynas buvo sumuštas ir jie pabėgo į Egiptą su 60 laivų.
30 m. pr. m. e. rugpjūčio mėnesį Oktavianas įsiveržė į Egiptą. Neturėdamas kur bėgti Antonijus nusižudė griūdamas ant kardo, tikėdamas, kad Kleopatra jau anksčiau atėmė sau gyvybę. Po kelių dienų nusižudė Kleopatra, o Cezarionas buvo nužudytas. Jo vaikų, Oktavijos dėka buvo pagailėta, tik vyriausias Markas Antonijus Antilas buvo nužudytas, kai maldavo pasigailėjimo.
Padariniai ir palikimas
Po Antonijaus mirties Oktavianas tapo vienvaldžiu Romos valdovu. Po kelių metų Oktavianas, nuo 27 m. pr. m. e. žinomas kaip Augustas, susirinko svarbiausius politinius, administracinius ir karinius postus. O po jo mirties 14 m. e. m. jo politinė galia atiteko įsūnytam Tiberijui. Taip prasidėjo Romos principatas.
Cezario iškilimas ir pilietiniai karai efektyviai užbaigė oligarchijos valdymą ir užtikrino, kad ateity dėl Romos valdymo kovos pavieniai individai apie kuriuos bus susitelkusi politinė ir karinė jėga. Taigi Markas Antonijus yra vienas iš trijų (Cezaris ir Oktavianas) vyrų lėmusių Romos respublikos galą.
Nuorodos
- ↑ Plutarch, Life of Antony 86.5.
- ↑ Suerbaum, Werner (1980). "Merkwürdige Geburtstage". Chiron (10): 327–355.
- ↑ Huzar, Eleanor G. (1978). Mark Antony: A Biography. Minneapolis: University of Minnesota Press. ISBN 0-8166-0863-6. P.14
- ↑ Huzar, Eleanor G. (1978). Mark Antony: A Biography. Minneapolis: University of Minnesota Press. ISBN 0-8166-0863-6. P.15
- ↑ Huzar, Eleanor G. (1978). Mark Antony: A Biography. Minneapolis: University of Minnesota Press. ISBN 0-8166-0863-6. P.14-15
- ↑ Scullard, Howard Hayes (1984). From the Gracchi to Nero: A History of Rome from 133 BC to AD 68. London: Routledge. ISBN 0-415-02527-3. P.154
- ↑ Huzar, Eleanor G. (1978). Mark Antony: A Biography. Minneapolis: University of Minnesota Press. ISBN 0-8166-0863-6. P.17
- ↑ Scullard, Howard Hayes (1984). From the Gracchi to Nero: A History of Rome from 133 BC to AD 68. London: Routledge. ISBN 0-415-02527-3. P.154.
