Avačios ugnikalnis
Avačios ugnikalnis | |
---|---|
Šalis | Rusija |
Aukštis | 2741 m |
Tipas | stratovulkanas |
Amžius | |
Aktyvumas | aktyvus |
Paskutinis išsiveržimas |
2001 m. |
Koordinatės: | 53°15′0″ š. pl. 158°50′0″ r. ilg. / 53.25000°š. pl. 158.83333°r. ilg. |
Avačios ugnikalnis (rus. Авачинская сопка), Avačia (Авача) – aktyvus ugnikalnis Rusijoje, Kamčiatkoje, Rytų kalnagūbrio pietinėje dalyje, į šiaurę nuo Kamčiatkos Petropavlovsko, tarp Avačios ir Nalyčevos upių. Aukštis 2741 m. Viršūnė kūginė. Sudarytas iš bazalto, andezito, tufo ir šlako. Kraterio skersmuo 400 m. Veikia fumarolės. Žemutiniai šlaitai padengti sibirinių kedrų ir Ermano beržų sąžalynų, aukščiau – sniegynai ir ledynai.[1]
Ugnikalnis smarkiai išsiveržė 1945 m., paskutinis išsiveržimas įvyko 2001 m. Veikia vulkanologijos stotis.
Pirmasis Avačios ugnikalnį XVIII a. tyrė ir aprašė S. Krašennikovas. Pirmieji į ugnikalnį įkopė (1824 m. liepos 14 d.) Oto fon Kocebaus vadovaujamos ekspedicijos aplink pasaulį dalyviai: gydytojas Henrichas Civaldas, geologas Ernstas Reinholdas fon Hofmanas ir fizikas Hainrichas Frydrichas Emilis Lenzas. 1987 m. įkopė lietuvė Aldona Skėraitytė.[2]
Šaltiniai
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 10
- ↑ Avačios ugnikalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
Nuorodos
- Ugnikalnių duomenų bazė Archyvuota kopija 2012-10-29 iš Wayback Machine projekto.