Amoritai

Amoritai arba amorėjai – semitų etninė grupė, nuo III tūkst. pr. m. e. gyvenusi Sirijoje ir Mesopotamijoje. Jie kalbėjo vakarų semitų kalba, ir laikomi daugybės šiomis kalbomis kalbėjusių Artimųjų Rytų tautų, įskaitant hebrajus, kanaanitus, finikiečius, protėviais.

Istorija

Migracijos

Amoritai ir III Ūro dinastija

Amoritai buvo viena iš semitų genčių, III tūkst. pr. m. e. klajojusių Sirijos dykumoje, tarp derlingų Derlingojo pusmėnulio sričių: Mesopotamijos, Subartu ir Martu. Jų etnogenezės centru laikomos Džebel Bišrio aukštumos į šiaurės vakarus nuo Mario. Iš čia amoritai rengė grobiamuosius žygius į senovės civilizacijas. Manoma, kad jie vadino save sutijais (sutu), pagal savo legendinį protėvį Sutu (tapatinamas su biblijiniu Šetu).

Apie XXII a. pr. m. e., silpstant Akado imperijai, amoritai apgyvendino vis daugiau derlingų periferinių teritorijų, kurios glaudėsi prie dykumos. Jie asimiliavo vietos eblaitų tautą, Mario gyventojus, palei Eufratą migravo dar toliau į pietus, ir pavertė Eufrato slėnio vidurupį savo teritorija. Maždaug nuo tada Mesopotamijos šaltiniuose jie imami vadinti amurru (šumerų kalba: MAR.TU), t. y. „vakariečiai“, pagal kraštą, kuriame gyveno (iki tol šis terminas taikytas visam regionui ir eblaitams). Mesopotamijos tekstuose amoritai laikomi laukiniais. Apie juos rašoma: MAR.TU, kurie nežino grūdų <…> MAR.TU, kurie nežino namų ir miestų, kalnų klajokliai <…> kuris nelenkia kelių, kuris valgo žalią mėsą, kuris neturi namų kol gyvena, kuris nėra palaidojamas po mirties.

XXI a. pr. m. e. dalis jų migravo palei Viduržemio jūros pakrantes ir semitizavo jas, kita dalis aktyviai puldinėjo Šumerą (III Ūro dinastiją). Yra nuomonių, kad šios amoritų migracijos yra atspindimos istorijose apie Abraomą, aprašytose Biblijoje. Vėlyvuosiuose šumerų šaltiniuose nuolat minimos amoritų sukeltos nelaimės, agresija. Kad nuo jų apsiginti, valdovai statydino gynybinę sieną tarp Tigro ir Eufrato, tačiau ji neapsaugojo nuo puolimų iš vakarų ir rytų, ir amoritai buvo tie, kurie sudavė paskutinį smūgį šumerų civilizacijai.

Tuo metu amoritai buvo įgiję hegemoniją beveik visame derlingajame pusmėnulyje, nuo Palestinos vakaruose iki Šumero rytuose. Dalis jų migravo dar toliau į vakarus, t. y. į Egiptą, kur žinomi kaip hiksai.

Karalystės

Šamši Adado imperija

XXI a. pr. m. e. pradėtos kurti pirmosios amoritų kilmės karalystės. Amoritai dažniausiai statė naujus miestus, kurie tapdavo valstybių centrais, o kai kuriais atvejais jie atgaivindavo senus miestus, pradėdami ten naujas dinastijas. Skirtinguose regionuose amoritų likimas skyrėsi.

Pietinę Mesopotamiją pasidalino svarbiausi amoritų miestai-valstybės: Isinas, Larsa, Babilonas ir Ešnuna. Šios valstybės greitai perėmė aukštesnę vietinę kultūrą. Amoritai asimiliavosi, perimdami svetimą vietos semitų akadų kalbą. Kuomet Babilono karalius Hamurabis XVIII a. pr. m. e. suvienijo visas karalystes, amoritų vardas jau nebeminimas, ir nuo tada jie vadinami babiloniečiais. Nepaisant to, istorijoje visas Mesopotamijos laikotarpis nuo XXI–XVI a. pr. m. e. (t. y. iki kasitų įsigalėjimo), vadinamas Amoritų laikotarpiu.

Šiaurinėje Mesopotamijoje (Subartu) amoritai konkuravo su kita agresyvia barbarų tauta, churitais, kurie migravo iš kalnų rytuose. Svarbesnės amoritų karalystės buvo Maris (II dinastija), Katna, Ekalatumas ir kt. Iš Ekalatumo kilusiam (Šamši Adadui I) XVIII a. pr. m. e. viduryje pavyko užimti Asirijos sostą ir sukurti didelę gentinę imperiją, apėmusią visą regioną. Vėliau vietiniai amoritai irgi buvo akadizuoti ir išnyko. Regione juos nustelbė kita semitų tauta – asirai.

Svarbiausi amoritų palikuonių miestai XII a. pr. m. e.

Ilgiausiai amoritų dinastijos ir kalbos išsilaikė Sirijoje (Viduržemio jūros pajūryje). Čia susiformavo daug miestų valstybių, kurių svarbiausi buvo Ugaritas, Ebla (antrasis atgimimas), Amritas, Alalachas, Jamchadas, Kadešas, Megidas, Hazoras, Jebusas ir kt. Nors apie XV a. pr. m. e. visi miestai-valstybės neteko valstybingumo, ir regioną pakaitom valdė Mitanija, Hetitų imperija ir Egipto Naujoji karalystė, amoritai čia nebuvo asimiliuoti, tačiau iš jų vystėsi vietinės kultūros ir kalbos. Greičiausiai jiems priskirtini egiptiečių tekstuose minimi šasu, hapiru ir kitos etninės grupės.

Svarbiausi amoritų palikuonys Sirijoje II tūkst. pr. m. e. pabaigoje buvo ugaritai, finikiečiai, kanaanitai, amonitai, moabitai, edomitai, hebrajai ir kt. Nepaisant to, keletas kraštų vis dar vadinosi amoritų etnonimu, pvz., XIV–XII a. pr. m. e. Amuru karalystė tarp Kadešo ir Ugarito. XII a. pr. m. e. hebrajų migracijų į Kanaaną metu Biblijoje amoritų kraštu dar buvo laikomos vietos į rytus nuo Jordano upės: ypač teritorijos Gileade ir Bašane.

XII a. pr. m. e. senojoje amoritų protėvynėje Džebel Bišrio teritorijoje jau gyveno kita, amoritams gimininga, semitų tauta – aramėjai (achlamu). Ši tauta nauja banga užplūdo amoritų gyvenamas šiaurines teritorijas Sirijoje ir daugelį jų asimiliavo.