Romos imperija: Skirtumas tarp puslapio versijų

	Romos imperija; lot. Senatus Populusque Romanus; Imperium Romanum
Veksiliumas su ereliu	Imperinis erelis
	Location of Romos imperija Romos imperija didžiausio išsiplėtimo metu 117 m. Vasalai
Sostinė	Roma
Kalbos	Lotynų ir graikų (t. p. įvairių provincijų kalbos)
Valdymo forma	Absoliutinė monarchija
	Imperatorius
27 m. pr. m. e – 14 m.	Augustas (pirmas)
379–395 m.	Teodosijus I Didysis (paskutinis)
Istorija
- Įkūrimas	27 m. pr. m. e. m. sausio 16 d.
- Padalinimas	395 m. sausio 17 d.
	Plotas
- 117	6 500 000 km²
	Gyventojai
- 117	88 000 000
Valiuta	Aurėjas, Solidas, Denaras, Sestercija, Asas

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Paeiliui

Dabartinė 00:56, 31 liepos 2024 versija

Romos imperija (lot. Imperium Romanum) – Senovės Romos valstybė po 27 m. pr. m. e., kai Gajui Oktavianui Senatas suteikė Augusto (Augustus – garbusis) titulą.

Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus ('valdovas', 'viešpatis') titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais (princeps – pirmasis).

Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus Trajano laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink Viduržemio jūrą, Galiją, didelę dalį Britanijos bei teritorijas aplink Juodąją jūrą, kitas Azijos teritorijas.

Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo lotynų. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.

395 m. Romos imperija suskilo į Vakarų Romos imperiją (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir Rytų Romos imperiją (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).

Ekonomika

Kai kurių istorikų, pavyyzdžiui, Mozės Finlio nuomone, Romos ekonomika buvo primityvi. Pasak jo, romėnų ekonomika rėmėsi žemdirbyste, miestai sunaudodavo daugiau nei duodavo naudos dėl prekybos ir pramonės, menininkai turėjo žemą statusą visuomenėje, technologijos vystėsi lėtai, „trūko ekonominio racionalumo“.^[2] Dabartinių istorikų požiūris yra kitoks. Didelio masto užkariavimai leido perorganizuoti žemės panaudojimą, kuris lėmė derliaus perteklių ir specializaciją, ypač Šiaurės Afrikoje. Kai kuriuos miestus garsino jų pramonė ar komercinė veikla, o statybų mastas rodo buvus didelę statybos pramonę. Papirusuose surašytos sudėtingos apskaitos schemos, o tai rodo ekonominio racionalumo elementus. Be to, imperija plačiai naudojo monetas. Nors Antikoje transporto ir komunikacijų priemonės buvo primityvios, I–II a. buvo nutiesta daug kelių, sujungusių skirtingų regionų rinkas. Tiekimo armijai sutartys traukė prie karinių bazių tiekėjus iš visos provincijos ir už jos ribų. Romos imperijos ekonomika buvo regioninių ekonomikų tinklas, kur valstybė prižiūrėjo ir stebėjo prekybą, kad užsitikrintų mokesčius. Ekonominis augimas buvo didesnis nei kitų ikipramoninių ekonomikų, bet negalėtų lygintis su dabartinėmis.

Monetos

Romos imperijos gyvavimo pradžioje ekonomikoje ypač svarbios buvo monetos, jos buvo naudojamos išreikšti kainas ir skolas. Sestercija buvo pagrindinis valiutos vienetas iki IV a., bet sidabrinis denaras, vertas keturių sestercijų, buvo naudojamas nuo Severų dinastijos laikų. Smulkiausia moneta apyvartoje buvo bronzinis asas, vertas ketvirčio sestercijos. Liejiniai nebuvo laikomi pinigais ir buvo naudojami tik pasienyje. I–II a. romėnai monetas skaičiavo, o ne svėrė. Tai rodo, kad jų vertė priklausė ne nuo svorio, o nominalios vertės. Tai lėmė, kad valiuta nuvertėjo. Standartizuotų monetų naudojimas skatino prekybą ir ekonomikos integraciją.

Senovės Roma neturėjo centrinio banko ir bankų valdymas buvo minimalus. Bankai rezervuose tuomet turėjo mažiau nei visa klientų indėlių suma (frakcinio rezervo bankininkystė). Įprastai bankas turėjo nedaug kapitalo ir tik vieną direktorių, bet kai kurie turėjo 6–15. Seneka teigė, kad visiems, dalyvaujantiems prekyboje reikia suteikti kreditą.

Profesionalūs depozito bankininkai (argentarius, coactor argentarius, ar vėliau nummularius) priimdavo fiksuotam arba nefiksuotam laikui pinigus ir skolindavo tretiesiems asmenims. Senatoriai buvo smarkiai įsivėlę į paskolas – skolindavo ir skolindavosi. Jų paskolos remdavosi jų asmeniniu turtu, o rekomendacijos remdavosi asmeniniais ryšiais. Skolintojai galėdavo skolas parduoti kitiems asmenims. Dėl bankų sistemos didelės pinigų sumos po imperiją keliaudavo nepervežant nė kiek monetų. Per visą imperijos istoriją kilo tik viena kredito krizė 33 m., kai daug senatorių atsidūrė bėdoje. Juos išgelbėjo Tiberijus, paskolinęs bankams 100 mln. sestercijų. Centrinė valdžia nesiskolindavo pinigų ir deficitus padengdavo iš pinigų atsargų.^[3]

Antoninų ir Severų dinastijos sumažino metalo kiekį monetose, ypač denaruose, kad sumokėtų kariams. Staigi infliacija valdant Komodui pažeidė kredito rinką. III a. rinkoje sumažėjo monetų dėl kasybos sutrikimo, didelio nuotolio prekybos sumažėjimo, aukso ir monetų atitekimo imperijos priešams. Padėtis pasidarė tokia bloga, kad Aureliano laikais bankai pradėjo nebepasitikėti valstybės išleistomis monetomis. Nepaisant Diokletiano reformų, kredito rinka neatsigavo.

Kasyba

Svarbiausi Romos imperijos kalnakasybos regionai buvo Iberija (auksas, sidabras, varis, alavas, švinas), Galija (auksas, sidabras, geležis), Britanija (daugiausiai geležis, švinas, alavas), Dunojaus provincijos (auksas, geležis), Makedonija, Trakija (auksas, sidabras) ir Mažoji Azija (auksas, sidabras, geležis, alavas). Didelio masto kasyba vyko nuo Augusto laikų iki III a. krizės. Aukso kasyba nutrūko Dakijoje, kai provincija buvo prarasta 271 m.

Hidraulinė kalnakasyba, kurią Plinijus Vyresnysis vadino ruina montium („kalnų griovimu“), leido netauriuosius ir tauriuosius metalus išgauti ikipramoniniais mastais.^[4] Manoma, kad per metus buvo iškasama 82 500 tonų geležies.^[5]^[6]^[7] Per metus buvo išgaunama 15 000 tonų vario ir 80 000 tonų švino, kurių kasybos mastai nebuvo viršyti iki pramonės revoliucijos. Ispanijoje buvo iškasama 40 % pasaulio švino. Didelė švino gamyba atsirado kaip sidabro, kurio buvo išgaunama 200 tonų per metus, kasybos šalutinis produktas. II a. viduryje romėnai turėjo 10 000 tonų sidabro, t. y. 5–10 kartų daugiau nei Viduramžių Europa ir Abasidų kalifatas kartu sudėjus 800 m. Švino išgavimo mastą rodo faktas, kad švino kiekis Grendlandijos ledynuose keturis kartus didesnis nei buvo prieš ir po Romos imperijos laikų.

Transportas


Senovės Romos istorija
Priešistorinė Italija
Etruskai
Didžioji Graikija
Romos karalystė
Romos respublika
Romos imperija
Julijų-Klaudijų dinastija > Flavijų dinastija > Nervų-Antoninų dinastija > Severų dinastija > Konstantinų dinastija > Valentinianų dinastija > Teodosų dinastija
Vakarų Romos imperija
Italijos istorija

Romos imperiją supo Viduržemio jūra, romėnų vadinta Mare nostrum („Mūsų jūra“).^[8] Romėnų laivai be jos plaukiojo ir tokiomis upėmis kaip Gvadalkivyras, Ebras, Rona, Reinas, Tibras ir Nilas. Kur tik įmanoma, buvo renkamasi krovinius gabenti laivais, nes sausuma tai daryti buvo sudėtinga. Laivai, ratai ir kiti mediniai daktai rodo, kad tais laikais buvo daug nagingų dailidžių.

Sausumos transporto sistemą sudarė kelių tinklas. Jie buvo pastatyti kariniais tikslais, bet buvo naudoti ir prekybai. Bendruomenių mokami mokesčiai natūra aprūpindavo gyvuliais, darbininkais ar vežimais Augusto įkurtą valstybinę pašto ir transporto sistemą (Cursus publicus). Persėdimo stotys buvo palei kelią kas 7–12 romėniškų mylių (1 mylia apie 1 481 m) ir dažnai tapdavo kaimais ar prekybos vietomis. Šalia kelio taip pat buvo nakvynės namai (mansio), išsidėstę tokiu atstumu, kurį nukeliaudavo per dieną traukiamas vežimas (apie 30 km). Pagalbinį personalą sudarė asilėnų (mulų) varovai, sekretoriai, kalviai, vežimų darytojai, veterinarai, keli karinės policijos pareigūnai, pasiuntiniai. Vežimus dažniausiai traukdavo asilėnai. Net labai skubant žinia iš Mainco pasiekdavo Romą tik per 9 dienas.

Prekyba

Romos provincijos prekiavo tarpusavyje, bet prekyba vyko ir už imperijos ribų su tokiais kraštais kaip Indija ir Kinija. Svarbiausia prekė buvo javai. Prekyba su Kinija vyko sausuma per Šilko kelio tarpininkus. Su Indija prekiauta per Egipto uostus prie Raudonosios jūros. Per šiuos prekybos kelius plito ligos.^[9] Buvo prekiaujama alyvuogių aliejumi, vergais, maistu, geležimi ir jos dirbiniais, tekstile, mediena, puodais, stiklu, marmuru, papirusu, prieskoniais, vaistais, dramblio kaulu, perlais ir brangakmeniais.

Nors daugelis provincijų gamino vyną, tam tikrų regionų vynas buvo paklausesnis ir jis buvo viena svarbesnių prekių. Stalo vyno trūkumas Romos imperijoje – retas dalykas. Pagrindiniai vyno tiekėjai Romai buvo vakarinė Italijos pakrantė, pietinė Galija, Tarakono Ispanija ir Kreta. Antras pagal dydį imperijos miestas Aleksandrija įvežė vyną iš Latakijos ir Egėjo regiono. Tavernos (užeigos) ir vyninės pardavinėjo vyną išsinešti ar vietoje, o kaina priklausė nuo kokybės.

Taip pat skaitykite

Pastabos

↑ Teritorijos į rytus nuo Eufrato (lot. Euphrates) valdytos tik 116–117 metais.

Išnašos

↑ Bennett, Julian (1997). Trajan: Optimus Princeps: a Life and Times. Routledge. ISBN 978-0-415-16524-2.
↑ Potter, David S., ed. (2009). A Companion to the Roman Empire. John Wiley & Sons. ISBN 978-1-4051-9918-6. psl.283
↑ Duncan-Jones, Richard (1994) Money and Government in the Roman Empire. Cambridge University Press. pp. 3–4.
↑ Wilson, Andrew (2002). „Machines, Power and the Ancient Economy“. The Journal of Roman Studies. 92: 1. doi:10.2307/3184857. ISSN 0075-4358. JSTOR 3184857.
↑ Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: Oleson, John Peter (ed.): The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-518731-1, p. 108
↑ Sim, David; Ridge, Isabel (2002) Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain, Tempus, Stroud, Gloucestershire, ISBN 0-7524-1900-5. p. 23
↑ Healy, John F. (1978) Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World, Thames and Hudson, London, ISBN 0-500-40035-0. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5 kg per capita.
↑ Greene, Kevin (1990). The Archaeology of the Roman Economy. University of California Press. p. 17. ISBN 978-0-520-07401-9.
↑ Swabe, Joanna (2002). Animals, Disease and Human Society: Human-animal Relations and the Rise of Veterinary Medicine. Routledge. p. 80.

[2] Teritorijos į rytus nuo Eufrato (lot. Euphrates) valdytos tik 116–117 metais.

[1] Bennett, Julian (1997). Trajan: Optimus Princeps: a Life and Times. Routledge. ISBN 978-0-415-16524-2.

[3] Potter, David S., ed. (2009). A Companion to the Roman Empire. John Wiley & Sons. ISBN 978-1-4051-9918-6. psl.283

[4] Duncan-Jones, Richard (1994) Money and Government in the Roman Empire. Cambridge University Press. pp. 3–4.

[wilson-5] Wilson, Andrew (2002). „Machines, Power and the Ancient Economy“. The Journal of Roman Studies. 92: 1. doi:10.2307/3184857. ISSN 0075-4358. JSTOR 3184857.

[6] Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: Oleson, John Peter (ed.): The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-518731-1, p. 108

[7] Sim, David; Ridge, Isabel (2002) Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain, Tempus, Stroud, Gloucestershire, ISBN 0-7524-1900-5. p. 23

[8] Healy, John F. (1978) Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World, Thames and Hudson, London, ISBN 0-500-40035-0. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5 kg per capita.

[9] Greene, Kevin (1990). The Archaeology of the Roman Economy. University of California Press. p. 17. ISBN 978-0-520-07401-9.

[10] Swabe, Joanna (2002). Animals, Disease and Human Society: Human-animal Relations and the Rise of Veterinary Medicine. Routledge. p. 80.

[1]

[a]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

@@ Eilutė 1: / Eilutė 1: @@
 {{Infolentelė buvusi valstybė
-|paprastas_pav  = Romos imperija|vietinis pavadinimas  = IMPERIVM ROMANVM
+| paprastas_pav  = Romos imperija
+| vietinis pavadinimas  =
-|ilgas pavadinimas = Romos imperija
+| ilgas pavadinimas = {{smaller|Romos imperija}}<br>{{nobold|{{small|{{la|[[Senatus Populusque Romanus]]}}<br>''Imperium Romanum''}}}}
-|žemynas    = Europa
+| žemynas    = Europa
-|statusas      = buvusi imperija
+| statusas      =
-|year_start   = [[27 m. pr. m. e.]]
+| year_start   = 27 m. pr. m. e.
-|year_end     = [[395]]
+| year_end     = 395
+| date_start   = sausio 16
-|date_end     =
+| date_end     = sausio 17
-|event_start  = Įkūrimas
+| event_start  = Įkūrimas
-|event_end    = Padalinimas
+| event_end    = Padalinimas
-|p1 = Romos Respublika
+| p1 = Romos respublika
-|vėliava_p1 = [[Vaizdas:Spqrstone.jpg|30px]]
+| vėliava_p1 = Q. Servilius Caepio (M. Junius) Brutus, denarius, 54 BC, RRC 433-1 reverse.jpg
-|s1           = Vakarų Romos imperija
+| s1           = Vakarų Romos imperija
+| vėliava_s1   = Solidus Johannes s4283 (transparent background).png
-|s2           = Rytų Romos imperija
+| s2           = Bizantija
-|vėliava_s2 = [[Vaizdas:Labarum.svg|20px]]
+| vėliava_s2   = Solidus of Justinian I, 538-545.png
-|image_flag   =
+| image_flag   = Vexilloid of the Roman Empire.svg
-|vėliava        =
+| flag_size    = 90px
-|image_coat   = Vexilloid of the Roman Empire.svg
+| vėliavos_tipas = [[Veksiliumas]] su ereliu
-|simbolio_tipas = Romos imperijos [[veksiliumas]]
+| image_coat   = Better_Imperial_Aquila.png
-|simbolis      =
+| coa_size     = 90px
-|image_map    =Roman Empire Trajan 117AD.png
+| simbolio_tipas  = Imperinis erelis
-|image_map_caption = Imperija apie 117 m.
+| simbolis      =
-|sostinė = [[Roma]]
+| image_map    = Roman Empire Trajan 117AD.png
-|valstybinės_kalbos = [[lotynų kalba]] (vyriausybės), [[lotynų kalba | lotynų kalbos]] tarmės (naudotos kasdieniniame gyvenime), įvairių [[Romos provincijos | provincijų]] kalbos.
+| image_map_caption = <span style="font-size:120%">{{legend|#b23938|Romos imperija didžiausio išsiplėtimo metu 117 m.}} {{legend|#d28989|[[Vasalinė valstybė|Vasalai]]</span><ref>{{Cite book |last=Bennett |first=Julian |title=Trajan: Optimus Princeps: a Life and Times |date=1997 |publisher=Routledge |isbn=978-0-415-16524-2}}</ref>{{Efn|Teritorijos į rytus nuo [[Eufratas|Eufrato]] ({{lot|Euphrates}}) valdytos tik 116–117 metais.}}}}
-|valdymo_forma = [[monarchija]], [[autokratija]]
+| sostinė = [[Roma]]
-|stat_year1   = 117
+| valstybinės_kalbos = [[Lotynų kalba|Lotynų]] ir [[graikų kalba|graikų]] <small>(t. p. įvairių [[Romos provincijos|provincijų]] kalbos)</small>
-|stat_area1   = 6500000
+| valdymo_forma = [[Absoliutinė monarchija]]
-|stat_year2   = 117
-|stat_pop2    = 88000000
+| stat_year1   = 117
+| stat_area1   = 6500000
-|valiuta = [[Aurėjas]], [[Solidas]], [[Denaras]], [[Sestercija]], [[Asas (moneta) | Asas]]
+| stat_year2   = 117
-|valdovo_titulas = Romos imperatoriai
+| stat_pop2    = 88000000
-|valdymo_metai1  = 27 BC–19 m. (''pirmas'')
+| valiuta = [[Aurėjas]], [[Solidas]], [[Denaras]], [[Sestercija]], [[Asas (moneta) | Asas]]
-|valdovas1       = Oktavianas
+| valdovo_titulas = [[Romos imperatorius|Imperatorius]]
-|valdymo_metai2  = 347–395 (''paskutinis'')
+| valdymo_metai1  = 27 m. pr. m. e – 14 m.
-|valdovas2       = Teodosijus I Didysis
+| valdovas1       = [[Augustas]] {{smaller|(pirmas)}}
+| valdymo_metai2  = 379–395 m.
+| valdovas2       = [[Teodosijus I Didysis]] {{smaller|(paskutinis)}}
 }}
+'''Romos imperija''' ({{la|Imperium Romanum}}) – [[Senovės Roma|Senovės Romos]] valstybė po [[27 m. pr. m. e.]], kai [[Augustas|Gajui Oktavianui]] [[Romos senatas|Senatas]] suteikė Augusto (''Augustus'' – garbusis) titulą.
-{{Senovės Romos istorija}}
-'''Romos imperija''' ({{la|Imperium Romanum}}) vadinama [[Senovės Roma|Senovės Romos]] valstybė po [[27 m. pr. m. e.]], kai Gajui Oktavijanui Senatas suteikė [[Augustas|Augusto]] (išvertus iš lotynų k. – ''išaukštintojo'') titulą.
-Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi [[valstybė]] paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir [[Romos respublika|Romos respublikos]] yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į [[Principatas|principato]] ir [[Dominatas|dominato]] laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo ''dominus'' („valdovas“) titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais.
+Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama [[Romos respublika]]. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo [[Imperatorius|imperatoriaus]] titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į [[Principatas|principato]] ir [[Dominatas|dominato]] laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo ''dominus'' ('valdovas', 'viešpatis') titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais (''princeps'' – pirmasis).
-Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus [[Trajanas|Trajano]] laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūrą]], [[Galija|Galiją]], didelę dalį Britanijos, bei teritorijas aplink [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]], kitas Azijos teritorijas.
+Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus [[Trajanas|Trajano]] laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūrą]], [[Galija|Galiją]], [[Romos Britanija|didelę dalį Britanijos]] bei teritorijas aplink [[Juodoji jūra|Juodąją jūrą]], kitas Azijos teritorijas.
-Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo [[lotynų kalba|lotynų]]. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.
+Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo [[lotynų kalba|lotynų]]. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės [[romanų kalbos]].
-[[395]] m. Romos imperija suskilo į [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperiją]] (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperiją]] (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).
+ m. Romos imperija suskilo į [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperiją]] (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperiją]] (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo [[graikų kalba]] ir kultūra).
 == Ekonomika ==
-Kai kurių istorikų, pvz., [[Moses Finley]] nuomone Romos ekonomika buvo primityvi. Pasak jo, romėnų ekonomika rėmėsi žemdirbyste, miestai sunaudodavo daugiau nei duodavo naudos dėl prekybos ir pramonės, menininkai turėjo žemą statusą visuomenėje, technologijos vystėsi lėtai, "trūko ekonominio racionalumo".<ref>Potter, David S., ed. (2009). A Companion to the Roman Empire. John Wiley & Sons. ISBN 978-1-4051-9918-6. psl.283</ref> Dabartinių istorikų požiūris yra sudėtingesnis. Didelio masto užkariavimai leido perorganizuoti žemės panaudojimą, kuris lėmė derliaus perteklių ir specializaciją, ypač Šiaurės Afrikoje. Kai kuriuos miestus garsino jų pramonė ar komercinė veikla, o statybų mastas rodo buvus didelę statybos pramonę. Papirusuose surašytos sudėtingos apskaitos schemos, o tai rodo ekonominio racionalumo elementus. Be to, imperija plačiai naudojo monetas. Nors Antikoje transporto ir komunikacijų priemonės buvo primityvios, I-II a. buvo nutiesta daug kelių, kurie sujungė regionų ekonomikas. Tiekimo armijai kontraktai traukė prie karinių bazių tiekėjus iš visos provincijos ir už jos ribų. Romos imperijos ekonomika buvo regioninių ekonomikų tinklas, kur valstybė prižiūrėjo ir stebėjo prekybą, kad užsitikrintų mokesčius. Ekonominis augimas buvo didesnis nei kitų ikiindustrinių ekonomikų, bet negalėtų lygintis su dabartinėmis.
+Kai kurių istorikų, pavyyzdžiui, [[Moses Finley|Mozės Finlio]] nuomone, Romos ekonomika buvo primityvi. Pasak jo, romėnų ekonomika rėmėsi [[Žemdirbystė|žemdirbyste]], miestai sunaudodavo daugiau nei duodavo naudos dėl prekybos ir pramonės, menininkai turėjo žemą statusą visuomenėje, technologijos vystėsi lėtai, „trūko ekonominio racionalumo“.<ref>Potter, David S., ed. (2009). A Companion to the Roman Empire. John Wiley & Sons. ISBN 978-1-4051-9918-6. psl.283</ref> Dabartinių istorikų požiūris yra kitoks. Didelio masto užkariavimai leido perorganizuoti žemės panaudojimą, kuris lėmė derliaus perteklių ir specializaciją, ypač Šiaurės Afrikoje. Kai kuriuos miestus garsino jų pramonė ar komercinė veikla, o statybų mastas rodo buvus didelę statybos pramonę. [[Papirusas|Papirusuose]] surašytos sudėtingos apskaitos schemos, o tai rodo ekonominio racionalumo elementus. Be to, imperija plačiai naudojo [[Moneta|monetas]]. Nors [[Antika|Antikoje]] transporto ir komunikacijų priemonės buvo primityvios, I–II a. buvo nutiesta daug kelių, sujungusių skirtingų regionų rinkas. Tiekimo armijai sutartys traukė prie karinių bazių tiekėjus iš visos provincijos ir už jos ribų. Romos imperijos ekonomika buvo regioninių ekonomikų tinklas, kur valstybė prižiūrėjo ir stebėjo prekybą, kad užsitikrintų mokesčius. Ekonominis augimas buvo didesnis nei kitų ikipramoninių ekonomikų, bet negalėtų lygintis su dabartinėmis.
 === Monetos ===
-Romos imperijos pradžioje ekonomika buvo smarkiai monetarizuota, monetos buvo naudojamos išreikšti kainas ir skolas. [[Sestercija]] buvo pagrindinis valiutos vienetas iki IV a., bet sidabrinis [[denaras]], vertas keturių sestercijų, buvo naudojamas nuo Severų dinastijos laikų. Smulkiausia moneta apyvartoje buvo bronzinis [[Asas (moneta)|asas]], vertas ketvirčio sestercijos. [[Liejinys|Liejiniai]] nebuvo laikomi pinigais ir buvo naudojami tik pasienyje. I-II a. romėnai monetas skaičiavo, o ne svėrė. Tai rodo, kad jų vertė nepriklausė ne nuo svorio, o nominalios vertės. Tai lėmė, kad valiuta buvo devalvuota. Standartizuotų monetų naudojimas skatino prekybą ir ekonomikos integraciją.
+Romos imperijos gyvavimo pradžioje ekonomikoje ypač svarbios buvo monetos, jos buvo naudojamos išreikšti kainas ir skolas. [[Sestercija]] buvo pagrindinis valiutos vienetas iki IV a., bet sidabrinis [[denaras]], vertas keturių sestercijų, buvo naudojamas nuo Severų dinastijos laikų. Smulkiausia moneta apyvartoje buvo bronzinis [[Asas (moneta)|asas]], vertas ketvirčio sestercijos. [[Liejinys|Liejiniai]] nebuvo laikomi pinigais ir buvo naudojami tik pasienyje. I–II a. romėnai monetas skaičiavo, o ne svėrė. Tai rodo, kad jų vertė priklausė ne nuo svorio, o nominalios vertės. Tai lėmė, kad valiuta nuvertėjo. Standartizuotų monetų naudojimas skatino prekybą ir ekonomikos integraciją.
-Senovės Roma neturėjo centrinio banko ir bankų kontrolė buvo minimali. Bankai tuomet turėjo [[Frakcinio rezervo bankininkystė|mažiau rezervuose]] nei visa klientų indėlių suma. Įprastai bankas turėjo nedaug kapitalo ir tik vieną direktorių, bet kai kurie turėjo 6-15 direktorių. [[Seneka]] teigė, kad visiems, dalyvaujantiems prekyboje reikia suteikti [[kreditas|kreditą]].
+Senovės Roma neturėjo [[Centrinis bankas|centrinio banko]] ir bankų valdymas buvo minimalus. Bankai rezervuose tuomet turėjo mažiau nei visa klientų indėlių suma ([[frakcinio rezervo bankininkystė]]). Įprastai bankas turėjo nedaug [[Kapitalas|kapitalo]] ir tik vieną direktorių, bet kai kurie turėjo 6–15. [[Seneka]] teigė, kad visiems, dalyvaujantiems prekyboje reikia suteikti [[kreditas|kreditą]].
-Profesionalūs depozito bankininkai  (lot. ''argentarius'', ''coactor argentarius'' ar vėliau ''nummularius'') priimdavo fiksuotam ar nefiksuotam laikui pinigus ir skolindavo tretiesiems asmenims. Senatoriai buvo smarkiai įsivėlę į paskolas, skolindavo ir skolindavosi. Jų paskolos remdavosi jų asmeniniu turtu, o rekomendacijos remdavosi asmeniniais ryšiais. Skolintojai galėdavo skolas parduoti kitiems asmenims. Dėl bankų sistemos didelės pinigų sumos keliaudavo po imperiją fiziškai nepervežant monetų. Per visą imperijos istoriją kilo tik viena kredito krizė 33 m., kai daug senatorių atsidūrė bėdoje. Juos išgelbėjo [[Tiberijus]], paskolinęs bankams 100 mln. sestercijų. Centrinė valdžia nesiskolindavo pinigų ir deficitus padengdavo iš pinigų atsargų.<ref>Duncan-Jones, Richard (1994) ''Money and Government in the Roman Empire''. Cambridge University Press. pp. 3–4.</ref>
+Profesionalūs depozito bankininkai  (''argentarius'', ''coactor argentarius'', ar vėliau ''nummularius'') priimdavo fiksuotam arba nefiksuotam laikui pinigus ir skolindavo tretiesiems asmenims. Senatoriai buvo smarkiai įsivėlę į paskolas – skolindavo ir skolindavosi. Jų paskolos remdavosi jų asmeniniu turtu, o rekomendacijos remdavosi asmeniniais ryšiais. Skolintojai galėdavo skolas parduoti kitiems asmenims. Dėl bankų sistemos didelės pinigų sumos po imperiją keliaudavo nepervežant nė kiek monetų. Per visą imperijos istoriją kilo tik viena kredito krizė 33 m., kai daug senatorių atsidūrė bėdoje. Juos išgelbėjo [[Tiberijus]], paskolinęs bankams 100 mln. sestercijų. Centrinė valdžia nesiskolindavo pinigų ir deficitus padengdavo iš pinigų atsargų.<ref>Duncan-Jones, Richard (1994) ''Money and Government in the Roman Empire''. Cambridge University Press. pp. 3–4.</ref>
-[[Antoninų dinastija|Antoninų]] ir Severų dinastijos sumažino metalo kiekį monetose, ypač denaruose, kad sumokėtų kariams. Staigi infliacija valdant [[Komodas|Komodui]] pažeidė kredito rinką. III a. rinkoje sumažėjo monetų dėl kasybos sutrikimo, didelio nuotolio prekybos sumažėjimo, aukso ir monetų atitekimo imperijos priešams. Padėtis pasidarė tokia bloga, kad [[Aurelianas|Aureliano]] laikais bankai pradėjo nebepasitikėti valstybės išleistomis monetomis. Nepaisant [[Diokletianas|Diokletiano]] reformų, kredito rinka pilnai neatsigavo.
+[[Antoninų dinastija|Antoninų]] ir Severų dinastijos sumažino metalo kiekį monetose, ypač denaruose, kad sumokėtų kariams. Staigi infliacija valdant [[Komodas|Komodui]] pažeidė kredito rinką. III a. rinkoje sumažėjo monetų dėl kasybos sutrikimo, didelio nuotolio prekybos sumažėjimo, aukso ir monetų atitekimo imperijos priešams. Padėtis pasidarė tokia bloga, kad [[Aurelianas|Aureliano]] laikais bankai pradėjo nebepasitikėti valstybės išleistomis monetomis. Nepaisant [[Diokletianas|Diokletiano]] reformų, kredito rinka neatsigavo.
 === Kasyba ===
-[[File:Panorámica de Las Médulas.jpg|thumb|Peizažas, atsiradęs dėl ''[[ruina montium]]'' kalnakasybos technikos [[Las Médulas]], [[Ispanija]], vienoje iš svarbiausių aukso kasyklų Romos imperijoje.]]
+[[File:Panorámica de Las Médulas.jpg|thumb|Kraštovaizdis, atsiradęs dėl ''ruina montium'' kalnakasybos technikos, vienoje iš svarbiausių Romos imperijos aukso kasyklų [[Las Médulas|''Las Médulas'']], [[Ispanija|Ispanijoje]]|235x235px]]
-Svarbiausi Romos imperijos kalnakasybos regionai buvo Iberija ([[auksas]], [[sidabras]], [[varis]], [[alavas]], [[švinas]]), Galija (auksas, sidabras, [[geležis]]), Britanija (daugiausiai geležis, švinas, alavas), Dunojaus provincijos (auksas, geležis), [[Makedonija (Romos provincija)|Makedonija]], [[Trakija (Romos provincija)|Trakija]] (auksas, sidabras) ir Mažoji Azija (auksas, sidabras, geležis, alavas). Didelio masto kasyba vyko nuo Augusto laikų iki III a. krizės. Aukso kasyba nutrūko [[Dakija|Dakijoje]], kai provincija buvo prarasta [[271]] m.
+Svarbiausi Romos imperijos [[Kalnakasyba|kalnakasybos]] regionai buvo [[Pirėnų pusiasalis|Iberija]] ([[auksas]], [[sidabras]], [[varis]], [[alavas]], [[švinas]]), [[Galija]] (auksas, sidabras, [[geležis]]), [[Britanija (Romos provincija)|Britanija]] (daugiausiai geležis, švinas, alavas), Dunojaus provincijos (auksas, geležis), [[Makedonija (Romos provincija)|Makedonija]], [[Trakija (Romos provincija)|Trakija]] (auksas, sidabras) ir [[Mažoji Azija]] (auksas, sidabras, geležis, alavas). Didelio masto kasyba vyko nuo Augusto laikų iki III a. krizės. Aukso kasyba nutrūko [[Dakija|Dakijoje]], kai provincija buvo prarasta 271 m.
-Hidraulinė kalnakasyba, kurią [[Plinijus Vyresnysis]] vadino ''ruina montium'', leido [[Netaurieji metalai|netauriuosius]] ir tauriuosius metalus išgauti ikipramoniniais mastais.<ref name=wilson>{{cite journal| doi=10.2307/3184857| jstor=3184857| title=Machines, Power and the Ancient Economy| journal=The Journal of Roman Studies| volume=92| pages=1| year=2002| last1=Wilson| first1=Andrew}}</ref> Manoma, kad per metus buvo iškasama 82500 tonų geležies.<ref>Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: [[John Peter Oleson|Oleson, John Peter]] (ed.): ''The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World'', Oxford University Press, {{ISBN|978-0-19-518731-1}}, p. 108</ref><ref>Sim, David; Ridge, Isabel (2002) ''Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain'', Tempus, Stroud, Gloucestershire, {{ISBN|0-7524-1900-5}}. p. 23</ref><ref>Healy, John F. (1978) ''Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World'', Thames and Hudson, London, {{ISBN|0-500-40035-0}}. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5&nbsp;kg per capita.</ref> Per metus buvo išgaunama 15000 tonų vario ir 80000 tonų švino, kurių kasybos mastai nebuvo viršyti iki [[Pramonės perversmas|pramoninės revoliucijos]]. Ispanijoje buvo iškasama 40% pasaulio švino. Didelė švino gamyba atsirado kaip sidabro, kurio buvo išgaunama 200 tonų per metus, kasybos šalutinis produktas. II a. viduryje romėnai turėjo 10000 tonų sidabro, t. y. 5-10 kartų daugiau nei Viduramžių Europa ir Abasidų kalifatas kartu sudėjus [[800]] m. Švino išgavimo mastą rodo faktas, kad švino kiekis Grendlandijos ledynuose keturis kartus didesnis nei buvo prieš ir po Romos imperijos.
+[[Hidraulika|Hidraulinė]] kalnakasyba, kurią [[Plinijus Vyresnysis]] vadino ''ruina montium'' („kalnų griovimu“), leido [[Netaurieji metalai|netauriuosius]] ir [[Taurieji metalai|tauriuosius]] metalus išgauti ikipramoniniais mastais.<ref name="wilson">{{cite journal| doi=10.2307/3184857| jstor=3184857| title=Machines, Power and the Ancient Economy| journal=The Journal of Roman Studies| volume=92| pages=1| year=2002| last1=Wilson| first1=Andrew|issn=0075-4358 }}</ref> Manoma, kad per metus buvo iškasama 82&nbsp;500 tonų geležies.<ref>Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: Oleson, John Peter (ed.): ''The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World'', Oxford University Press, {{ISBN|978-0-19-518731-1}}, p. 108</ref><ref>Sim, David; Ridge, Isabel (2002) ''Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain'', Tempus, Stroud, Gloucestershire, {{ISBN|0-7524-1900-5}}. p. 23</ref><ref>Healy, John F. (1978) ''Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World'', Thames and Hudson, London, {{ISBN|0-500-40035-0}}. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5&nbsp;kg per capita.</ref> Per metus buvo išgaunama 15&nbsp;000 tonų vario ir 80&nbsp;000 tonų švino, kurių kasybos mastai nebuvo viršyti iki [[Pramonės perversmas|pramonės revoliucijos]]. [[Romėnų Ispanija|Ispanijoje]] buvo iškasama 40&nbsp;% pasaulio švino. Didelė švino gamyba atsirado kaip sidabro, kurio buvo išgaunama 200 tonų per metus, kasybos šalutinis produktas. II a. viduryje romėnai turėjo 10&nbsp;000 tonų sidabro, t. y. 5–10 kartų daugiau nei Viduramžių Europa ir [[Abasidų kalifatas]] kartu sudėjus 800 m. Švino išgavimo mastą rodo faktas, kad švino kiekis [[Grenlandija|Grendlandijos]] ledynuose keturis kartus didesnis nei buvo prieš ir po Romos imperijos laikų.
 === Transportas ===
-Romos imperija buvo apsupusi Viduržemio jūrą, kurią romėnai vadino ''mare nostrum''.<ref>{{cite book|author=Greene, Kevin |title=The Archaeology of the Roman Economy|url=https://books.google.com/books?id=k7SUh_3lcP4C|year=1990|publisher=University of California Press|isbn=978-0-520-07401-9|page=17}}</ref> Romėnų laivai be jos plaukiojo ir tokiomis upėmis kaip [[Gvadalkivyras]], [[Ebras]], [[Rona]], [[Reinas]], [[Tibras]] ir [[Nilas]]. Kur tik įmanoma, buvo renkamasi gabenti krovinius laivais, nes sausuma tai daryti buvo sudėtinga. Laivai, ratai ir kiti mediniai daktai rodo, kad tais laikais buvo daug nagingų dailidžių.
+{{Senovės Romos istorija}}Romos imperiją supo [[Viduržemio jūra]], romėnų vadinta ''Mare nostrum'' („Mūsų jūra“).<ref>{{cite book|author=Greene, Kevin |title=The Archaeology of the Roman Economy|url=https://books.google.com/books?id=k7SUh_3lcP4C|year=1990|publisher=University of California Press|isbn=978-0-520-07401-9|page=17}}</ref> Romėnų laivai be jos plaukiojo ir tokiomis upėmis kaip [[Gvadalkivyras]], [[Ebras]], [[Rona]], [[Reinas]], [[Tibras]] ir [[Nilas]]. Kur tik įmanoma, buvo renkamasi krovinius gabenti laivais, nes sausuma tai daryti buvo sudėtinga. Laivai, ratai ir kiti mediniai daktai rodo, kad tais laikais buvo daug nagingų [[Dailidė (amatas)|dailidžių]].
-Sausumos transportas naudojosi romėnų keliais. Jie buvo pastatyti kariniais tikslais, bet jie buvo naudojami ir prekybai. Bendruomenių mokami mokesčiai natūra aprūpindavo gyvuliais, personalu ar vežimais Augusto įkurtą valstybinę pašto ir transporto sistemą (lot. ''Cursus publicus''). Persėdimo stotys buvo palei kelią kas 7-12 romėniškų mylių (1 mylia apie 1481 m) ir dažnai tapdavo kaimais ar prekybos vietomis. Palei kelią taip pat buvo nakvynės namai (lot. ''mansio''), išsidėstę tokiu atstumu, kurį nukeliaudavo per dieną traukiamas vežimas (apie 30 km). Pagalbinį personalą sudarė mulų varovai, sekretoriai, kalviai, vežimų darytojai, veterinarai, keli karinės policijos pareigūnai, pasiuntiniai. Vežimus dažniausiai traukdavo mulai. Net labai skubant žinia iš [[Maincas|Mainco]] pasiekdavo Romą tik per 9 dienas.
+Sausumos transporto sistemą sudarė kelių tinklas. Jie buvo pastatyti kariniais tikslais, bet buvo naudoti ir prekybai. Bendruomenių mokami mokesčiai natūra aprūpindavo gyvuliais, darbininkais ar vežimais Augusto įkurtą valstybinę pašto ir transporto sistemą (''Cursus publicus''). Persėdimo stotys buvo palei kelią kas 7–12 romėniškų mylių (1 mylia apie 1&nbsp;481 m) ir dažnai tapdavo kaimais ar prekybos vietomis. Šalia kelio taip pat buvo nakvynės namai (''mansio''), išsidėstę tokiu atstumu, kurį nukeliaudavo per dieną traukiamas vežimas (apie 30 km). Pagalbinį personalą sudarė [[Asilėnas|asilėnų]] (mulų) varovai, sekretoriai, kalviai, vežimų darytojai, veterinarai, keli karinės policijos pareigūnai, pasiuntiniai. Vežimus dažniausiai traukdavo asilėnai. Net labai skubant žinia iš [[Maincas|Mainco]] pasiekdavo Romą tik per 9 dienas.
 === Prekyba ===
-[[File:Green glass Roman cup unearthed at Eastern Han tomb, Guixian, China.jpg|thumb| width1 = 200 | Žalias romėniško stiklo puodelis rastas Pietų Kinijoje, I a. pradžia.]]
+[[File:Green glass Roman cup unearthed at Eastern Han tomb, Guixian, China.jpg|thumb| Žalias romėniško stiklo puodelis rastas Pietų Kinijoje, I a. pradžia|235x235px]]
-Romos provincijos prekiavo tarpusavyje, bet prekyba vyko ir už imperijos ribų su tokiomis šalimis kaip [[Indija]] ir [[Kinija]]. Svarbiausia prekė buvo javai. Prekyba su Kinija vyko sausuma per [[Šilko kelias|Šilko kelio]] tarpininkus. Su Indija prekiauta per Egipto uostus prie Raudonosios jūros. Per šiuos prekybos kelius plito ligos.<ref>{{Cite book|title=Animals, Disease and Human Society: Human-animal Relations and the Rise of Veterinary Medicine|last=Swabe|first=Joanna|publisher=Routledge|year=2002|isbn=|location=|pages=80}}</ref> Buvo prekiaujama alyvuogių aliejumi, vergais, maistu, geležimi ir jos dirbiniais, tekstile, mediena, puodais, stiklu, marmuru, papirusu, prieskoniais, vaistais, dramblio kaulu, perlais ir brangakmeniais.
+Romos provincijos prekiavo tarpusavyje, bet prekyba vyko ir už imperijos ribų su tokiais kraštais kaip [[Indostanas|Indija]] ir [[Kinija (regionas)|Kinija]]. Svarbiausia prekė buvo javai. Prekyba su Kinija vyko sausuma per [[Šilko kelias|Šilko kelio]] tarpininkus. Su Indija prekiauta per [[Senovės Egiptas|Egipto]] uostus prie [[Raudonoji jūra|Raudonosios jūros]]. Per šiuos prekybos kelius plito ligos.<ref>{{Cite book|title=Animals, Disease and Human Society: Human-animal Relations and the Rise of Veterinary Medicine|last=Swabe|first=Joanna|publisher=Routledge|year=2002|isbn=|location=|pages=80}}</ref> Buvo prekiaujama alyvuogių aliejumi, vergais, maistu, geležimi ir jos dirbiniais, tekstile, mediena, puodais, stiklu, marmuru, papirusu, prieskoniais, vaistais, dramblio kaulu, perlais ir brangakmeniais.
-Nors daugelis provincijų gamino vyną, tam tikrų regionų vynas buvo paklausesnis ir jis buvo viena svarbesnių prekių. [[Stalo vynas|Stalo vyno]] trūkumas buvo retas dalykas. Pagrindiniai vyno tiekėjai Romai buvo vakarinė Italijos pakrantė, pietinė Galija, [[Tarakono Ispanija]] ir [[Kreta]]. Antras pagal dydį imperijos miestas [[Aleksandrija]] įvežė vyną iš [[Latakija|Latakijos]] ir Egėjo regiono. Tavernos ir vyninės pardavinėjo vyną išsinešimui ar vietoje, o kaina priklausė nuo kokybės.
+Nors daugelis provincijų gamino vyną, tam tikrų regionų vynas buvo paklausesnis ir jis buvo viena svarbesnių prekių. [[Stalo vynas|Stalo vyno]] trūkumas Romos imperijoje – retas dalykas. Pagrindiniai vyno tiekėjai Romai buvo vakarinė [[Italija (Romos provincija)|Italijos]] pakrantė, pietinė Galija, [[Tarakono Ispanija]] ir [[Kreta]]. Antras pagal dydį imperijos miestas [[Aleksandrija]] įvežė vyną iš [[Latakija|Latakijos]] ir [[Egėjo jūra|Egėjo]] regiono. Tavernos (užeigos) ir vyninės pardavinėjo vyną išsinešti ar vietoje, o kaina priklausė nuo kokybės.
 == Taip pat skaitykite ==
 * [[Romos imperatorių sąrašas]]
 * [[Romos provincijos]]
+== Pastabos ==
+{{notelist}}
 == Išnašos ==
-{{reflist}}
+{{reflist|2}}
 {{Commons|Category:Ancient Rome|no=T}}
+{{Senovės Roma}}
 [[Kategorija:Romos imperija| ]]