Peržiūrėti šaltinį Italijos socialistų partija

{{Infolentelė politinė partija
| name             = Italijos socialistų partija
| native_name      = Partito Socialista Italiano
| native_name_lang = it
| logo             = Logo of PSI (1978-1987).svg
| caption          = Italijos socialistų partijos logotipas (1978–1987)
| colorcode        = {{party color|Italian Socialist Party}}
| leader1_title    = Sekretorius
| leader1_name     = {{ublist
 | [[Pietro Nenni]] (pirmasis)
 | Ottaviano Del Turco (paskutinis)
}}
| leader2_title    = Įkūrėjai
| leader2_name     = {{ublist
 | [[Filippo Turati]]
 | [[Andrea Costa]]
 | [[Anna Kuliscioff]]
}}
| abbreviation     = PSI
| foundation       = 1892-08-14
| legalised        = 1944-04-24 (po uždraudimo 1926-11-06)
| dissolution      = 1994-11-13
| merger           = {{ublist
 | Italijos darbininkų partija
 | Italijos revoliucinė socialistų partija
}}
| split            = Istorinė kraštutinė kairė
| successor        = Italijos socialistai
| newspaper        = ''[[Avanti!]]''
| youth_wing       = Italijos socialistinio jaunimo federacija
| wing1_title      = Sukarintas sparnas
| wing1            = Raudongvardiečiai (1919–1922)
| membership_year  = 1991
| membership       = 674 057<ref>{{cite web|url=http://www.cattaneo.org/archivi/adele/iscritti.xls|title=Gli iscritti ai principali partiti politici italiani della Prima Repubblica dal 1945 al 1991|publisher=Cattaneo Institute|language=it|access-date=13 August 2011|url-status=dead|archive-url=https://web.archive.org/web/20131110124209/http://www.cattaneo.org/archivi/adele/iscritti.xls|archive-date=10 November 2013}}</ref>
| ideology         = {{ublist
 | [[Socialdemokratija]]
 | [[Demokratinis socializmas]]
}}
| position         = Centro kairė ir [[Politinė kairė|kairė]]
| national         = {{ublist
 | Nacionalinis išsivadavimo komitetas<br>(1943–1947)
 | Liaudies demokratinis frontas (1947–1956)
 | Organinė centro kairė<br>(1962–1976)
 | [[Vieningoji socialistų partija]]<br>(1966–1968)
 | [[Pentapartito]]<br>(1980–1991)
 | [[Quadripartito]]<br>(1991–1994)
 | [[Pažangiųjų aljansas]] (1994)
}}
| international    = {{ublist
 | [[Antrasis Internacionalas]] (1892–1914)
 | [[Dviejų su puse Internacionalas]] (1922–1923)
 | [[Socialistų darbininkų internacionalas]] (1930–1940)
 | [[Socialistų Internacionalas]] (1969–1994)
}}
| european         = [[Europos socialistų partija]]
| europarl         = [[Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas|Europos socialistų partija]]
| colours          = {{color box|{{party color|Italian Socialist Party}}|border=darkgray}} Raudona
| country          = Italy
| footnotes        = {{notelist}}
}}
'''Italijos socialistų partija''' ('''PSI''', ''Partito Socialista Italiano'') – buvusi dižiausia [[Italija|Italijos]] politinė partija.

== Istorija ==
Įkurta [[1892]] m. [[Genuja|Genujos]] suvažiavime F. Turačio iniciatyva. [[1892]]–[[1893]] m. vadinosi ''Italijos darbo žmonių partija'', [[1893]]–[[1895]] m. ''Italijos darbo žmonių socialistų partija'', [[1895]]–[[1930]], [[1947]]–[[1966]] m. ir [[1969]]–[[1994]] m. Italijos socialistų partija, [[1930]]–[[1947]] m. ''Italijos socialistine proletarinės vienybės partija'', [[1966]]–[[1969]] m. ''Italijos jungtine socialistų partija''. Nuo [[1896]] m. buvo leidžiamas laikraštis „''Avanti!''“(Pirmyn) ir žurnalas „''Mondo operaio''“(Darbo pasaulis). Partija dalyvavo [[Antrasis Internacionalas|Antrojo]] ir [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalų]] veikloje.

Organizacinė struktūra buvo teritorinė – gamybinė. Buvo sudaromi rajoniniai ir regioniniai komitetai. Aukščiausias organas – suvažiavimas, šaukiamas kas 3 metai, rinko Nacionalinę asamblėją, į kurią be išrinktų suvažiavime narių įėjo ir parlamentinės frakcijos atstovai, regioninių komitetų ir provincijų federacijų sekretoriai. Partijoje buvo įteisintos frakcijos. Glaudžiai buvo bendradarbiaujama su Italijos darbo sąjunga.

[[1892]] m. priimtoje programoje buvo nustatytas parlamentinis kovos dėl valdžios kursas. [[1913]] m. rinkimuose gavo 22,8 % balsų. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais sustiprėjo kairuoliška revoliucinė srovė. [[1919]] m. parlamento rinkimuose gavo 32 % balsų.

[[1919]] m. PSI tapo [[Kominternas|Kominterno]] nare. [[Bolonija|Bolonijos]] suvažiavime buvo priimta programa, numačiusi [[Proletariato diktatūra|proletariato diktatūrą]]. Tačiau susipažinus su [[Rusija|Rusijos]] socializmo praktika, partija grįžo prie [[Reformizmas|reformistinių]] nuostatų, todėl nuo jos atskilo grupė, įkūrusi Italijos ''Komunistų partiją'' (IKP).

[[1922]] m. Italijoje prasidėjus [[Benito Mussolini|Benito Musolinio]] diktatūrai, iš partijos išėjo ir dešinieji lyderiai. [[1924]] m. PSI tapo ''Opozicinių partijų komiteto'' (Aventino bloko) nare. B. Musoliniui sustiprinus savo pozicijas, PSI perėjo į pogrindį, o jos lyderiai Pjetras Nenis ir R. Morandis nusprendė sujungti kairiųjų partijų jėgas. [[1934]] m. tarp PSI ir IKP Paryžiuje buvo sudarytas „''Vieningų veiksmų paktas''“, tapęs pagrindu Pasipriešinimo judėjimui. [[1943]] m. [[rugpjūčio 25]] d. „''Politinis pranešimas''“ ir [[1945]] m. [[balandžio 27]] d. „''Manifestas''“ paskelbė esmines socialines reformas.

[[1944]]–[[1947]] m. su IKP sudarė Nacionalinės vienybės vyriausybę, o [[1946]] m. pasirašė antrąjį paktą su IKP. Tai leido įgyvendinti numatytas reformas. Tuo nepatenkinta Dž. Saragato grupė pasitraukė ir įkūrė [[Italijos demokratiniai socialistai|Italijos socialdemokratų partiją]] (SDI) bei pasipriešino tolesniam PSI bei IKP dalyvavimui vyriausybėje. Tai privertė PSI nutraukti ryšius su IKP.

[[1956]] m. sudaromas „''Vieningų veiksmų paktas''“ su [[Italijos krikščionių demokratų partija]] (IKDP) ir SDI. Partijos lyderis Pjetras Nenis iškėlė PSI autonomijos profsąjungų judėjime idėją. [[1962]] m. PSI rėmė krikdemų A. Fanfanio vyriausybę, o [[1963]] m. įėjo į Aldo Moro vyriausybę ir 10 metų dalyvavo koalicijose.

[[1966]] m. buvo sudaryta PSI ir SDI susijungimo sutartis ir įkurta ''Jungtinė socialistų partija.'' Tačiau rinkėjai šio aljanso nesuprato – [[1968]] m. partija prarado 1,5 mln. balsų (apie 6 % visų rinkėjų) ir gavo 62 vietas 632 vietų Atstovų rūmuose bei 37 vietas 321 vietos Senate. Bet 4,5 % balsų ir 23 vietas Atstovų rūmuose bei 14 vietų Senate gavo [[1964]] m. iš PSI pasitraukusių kairiųjų ''Italijos socialistų proletarinės vienybės partija''. Komunistai gavo atitinkamai 170 ir 75 vietas.

[[1969]] m. Jungtinė partija vėl suskilo, be to iš jos pasitraukė dar viena dešinioji dalis, įkūrusi ''Unitarinę socialistų partiją''. [[1976]] po XL suvažiavimo PSI kairiojo sparno, vadovaujamo R. Lombardžio, dėka, partija vėl suartėjo su profsąjungomis, išplėtė veiklą savivaldybėse ir per pilietines iniciatyvas. Tačiau per [[1976]] m. [[birželio 20]] – 21 d. rinkimus PSI gavo tik 9,6 % balsų ir turėjo 57 vietas Atstovų rūmuose bei 30 vietų Respublikos senate, o tai leido dešiniesiems, vadovaujamiems [[Betinas Kraksis|B. Kraksio]], perimti vadovavimą partijai. Buvo nutraukti visi santykiai su IKP, pasistengta ją susilpninti, kad vėl būtų atnaujinta koalicija su IKDP.

[[1978]] m. buvo priimta programa „''Socialistinis projektas''“, parengtas kairiųjų ir tai sutaikė vidines grupuotes. Ši programa atitiko tuometines [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalo]] nuostatas dėl [[Vietos savivalda|savivaldos]] ir [[Tiesioginė demokratija|tiesioginės demokratijos]] plėtros, rinkos ūkio anarchijos, socialinio aprūpinimo ir globos.

[[1980]] m. PSI vėl gavo 12 % balsų vietiniuose ir 14 % balsų regioniniuose rinkimuose, o tai partijos lyderius vėl įkvėpė dalyvauti su IKDP F. Kosigos, D. Forlanio ir su respublikonais A. Spadolinio vyriausybėse.

[[1980]] m. vėl buvo sudaryta sutartis su SDI dėl bendradarbiavimo, siekiant valdžios. Po [[1983]] m. rinkimų, kuriuose PSI gavo 11,4 % balsų ir 73 vietas deputatų rūmuose bei 38 senate, prezidentas socialistas A. Pertinis pavedė B. Kraksiui sudaryti naują vyriausybę. Į ją įėjo 16 IKDP, 6 PSI, 3 SDI, 3 respublikonų ir 2 liberalų atstovai. Išsilaikiusi iki [[1987]] m. kovo, ši vyriausybė pasiekė pokario metų legislatūros rekordą. Per ketverius metus jai pavyko pasiekti, kad Italijos [[Bendrasis nacionalinis produktas]] padvigubėtų, buvo nutiestos naujos automobilių magistralės, išplėsti uostai, kai kuriose srityse padidinti darbo užmokesčiai.

[[1984]] m. LXIII suvažiavime priimtos tezės „''Už šiuolaikinį reformizmą''“ atmetė ir neokonservatyvų [[Monetarizmas|monetarizmą]], ir tradicinį socialdemokratų [[Keinsizmas|keinsizmą]] kovojant su ekonomikos krize bei paskelbė savąjį neodirižizmą – didesnį, nei įprasta valstybės kišimąsi į ekonomiką, aukščiau visko iškeliant vargingiausių sluoksnių interesus. Deja, šios programos beveik nesilaikė vyriausybė, panaikinusi netgi svarbiausią profsąjungų iškovojimą – slankiąją atlyginimų sistemą.

[[1987]] m. rinkimuose PSI gavo 14,3 % balsų, 94 vietas deputatų rūmuose ir 36 senate. Tačiau netrukus socialistų ir [[Italijos krikščionių demokratų partija|krikdemų]] lyderiai buvo apkaltinti korupcija, ryšiais su mafija, šalis įgrimzdo į teismų maratoną, atvedusį į valdžią ne mažiau korumpuotas dešiniąsias jėgas.

[[1987]] m. PSI turėjo 530 000 narių, bet [[1994]] m. po poros metų agonijos partija žlugo. Paskutinis jos pirmininkas buvo [[Oktavianas del Turkas]]. Vietoje PSI susikūrė kelios demokratinio socializmo partijos, iš kurių [[Italijos demokratiniai socialistai]] (SDI, ''Socialisti democrati Italiani'') laikomi Italijos Socialistų partijos paveldėtojais. [[2004]] m. ši partija, dalyvaudama Alyvų šakelės koalicijoje [[Europos Parlamentas|Europarlamento]] rinkimuose gavo 2 vietas, Del Turkas buvo išrinktas EP darbo ir socialinių reikalų komiteto pirmininku.

== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}

[[Kategorija:Italijos partijos]]