Frydrichas Nyčė
Frydrichas Nyčė (vok.Friedrich Nietzsche, (1844-1900) – vokiečių filosofas ir rašytojas.
Sentencijos
keistiApie filosofus
keisti- Ar asilas gali būti tragiškas? – Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti?.. filosofo atvejis.
- Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi jam nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs, – bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad „negrįžtų prie savęs“…
- Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas, – sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu – filosofu...
Apie gyvenimą
keisti- Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos kuri užmuša gailėdama.
- Iš gyvenimo karo mokyklos. – Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina.
- Jeigu tavo gyvenimas susiklostė nesėkmingai, tai gal pavyks gerai numirti.
- Kas turi kam gyventi, ištvers bet kokį kaip.
- Kas žino dėl ko, tas gali išgyventi bet ką.
- Meilė gyvenimui – štai kas daro mus filosofais.
- Sunku su žmonėmis gyventi, nes pernelyg sunku tylėti.
- Taikydamasis švelniai sakant, į „angelus“, žmogus taip sutrikdė skrandį ir leido apsinešti liežuviui, kad dėl to jam pasidarė atgrasus ne tik džiaugsmas ir gyvulio nekaltybė, bet ir pats gyvenimas neteko skonio.
Apie išdidumą
keisti- „Aš tai padariau“, – sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti“, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
- Kai kurie povai slepia savo uodegą ir vadina tai išdidumu.
- Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas.
Apie kančią
keisti- Kančios beprasmiškumas, o ne kančia – štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos... bet kokia atsitiktinė prasmė yra geriau už visišką beprasmybę.
- Matyti kančią – malonu, kančią sukelti – dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška – pernelyg žmogiška taisyklė.
- Vienos vienintelės isteriškos išsilavinusios patelės skausmo naktis nė iš tolo neprilyginama su kančiomis visų tų gyvūnų, kuriuos žmonės, ieškodami atsakymų į mokslo klausimus, klausinėjo peilio ašmenimis.
Apie laimę
keisti- Didžiai liūdintys žmonės išsiduoda, kai būna laimingi: jie čiumpa laimę taip, tarsi iš pavydo norėtų ją nuslėgti ir pasmaugti, – ak, jie pernelyg gerai žino, kad ji pabėgs nuo jų!
- Jei mes laimės sąlyga laikytume gebėjimą pamiršti ir pasijusti neistoriškai, tikriausiai galėtume tarti, kad antikos kultūra buvo pati laimingiausia kultūra pasaulyje.
- Mano laimės formulė: vienas taip, vienas ne, tiesi linija, tikslas.
Apie meilę
keisti- Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti.
- Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, – tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė.
- Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui.
- Meilėje vyras ieško visiškos vergės, o moteris – visiškos vergijos. Meilė grįžta į praeities kultūrą ir praeities visuomenę – į Rytus.
- Ne meilės, o draugystės trūkumas gadina santuoką.
- Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.
- Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio.
Apie moralę
keisti- Ar mes imoralistai, kenkiame dorybei? – Taip pat menkai, kaip anarchistai kunigaikščiams. Tik po to, kai į juos šaunama, jie vėl tvirtai sėdi savo soste. Moralas: reikia šauti į moralę.
- Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti hierarchijai, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku – kol galiausiai jos sutars, kad nemoralu sakyti: „kas teisinga vienam, teisinga ir kitam“.
- Mūsų religija, moralė ir filosofija yra žmogaus dekadanso formos. Priešingos krypties judejimas – menas.
- Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas…
- Pagal vergų moralę blogis kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent „geras“ žmogus, tuo tarpu „blogas“ žmogus sukelia tik panieką.
- Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: nusižeminimas.
Apie protą
keisti- Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.
- Meilėje visados yra kiek pamišimo. Bet pamišime visados yra kiek ir proto.
- Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų – ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka.
Apie sąžinę
keisti- Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.
- Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė.
- Kad „Naujasis Testamentas“, visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su „Senuoju Testamentu“ į vieną knygą – Bibliją, "knygą pačią savaime", – tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir "dvasios nuodėmė", slegianti literatūrinės Europos sąžinę.
Apie tiesą
keisti- „Kiekviena tiesa yra paprasta.“ – Ar tai nėra dvigubas melas?
- Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio?
- Tiesa yra bjauri. Mes turime meną tam, kad mūsų nepražudytų tiesa.
- Tikėjimas tiesa prasideda nuo abejojimo viskuo, kas iki šiol buvo laikoma tiesa.
Apie širdį
keisti- Ne žinojimas, o širdis gali padaryti mus laimingus.
- Simpatizuoti žmogui, atverti jam širdį – tai yra liberalu, tačiau tik liberalu. Širdys, kurių svetingumas kilnus, atpažįstamos iš daugelio uždengtų langų ir užvertų langinių: savo geriausius kambarius jos laiko tuščius. Kodėl gi? – Nes jos laukia svečių, kuriems „nesimpatizuojama“…
- Suvaržyta širdis, laisvas protas, – tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui.
Apie vyrą ir moterį
keisti- Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu – todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris savo prigimtimi yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga.
- Jei moteris turi polinkį į mokslus, tai jos lytiškumas dažniausiai būna sutrikęs... Moteriai nerūpi tiesa! Nuo amžių amžinųjų moteriai niekas nėra toks svetimas, atgrasus, priešiškas kaip tiesa – jos didysis menas yra melas, jos svarbiausias reikalas – iliuzija ir grožis.
- Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti.
- Nuo pat pradžios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa, – jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rūpestis – iliuzija ir grožis.
- Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų antrojo vaidmens instinkto.
- Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti to artimo nuomone – kas gali prilygti moteriai šiame mene?
- Tad iškyla nemažas pavojus, kai joms [moterims] patikima politika ir viena kita mokslo sritis... Nes kas gali būti didesnė retenybė už moterį, kuri iš tikrųjų žino, kas yra mokslas?
- Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant.
- Vyro laimė: aš noriu. Moters laimė: jis nori.
Apie žmogų
keisti- Bejausmio žmogaus žiaurumas yra gailestingumo antipodas.
- „Čia dvasiai erdvu, šviesu, čia akys regėti gali…“ – Tačiau yra priešinga žmonių padermė, tie žmonės taip pat stovi aukštumoje ir regi plačią panoramą – bet jie žvelgia žemyn.
- Dangus viršum žmogaus visuomet apsiniaukdavo tuo smarkiau, juo labiau žmogus imdavo gėdytis žmogaus.
- Daug žmonių visą gyvenimą laukia progos parodyti savo gerumą.
- Daugybė žmonių laikosi pasirinkto kelio ir vos keli – tikslo.
- „Jis man nepatinka.“ – „Kodėl“ – „Aš iki jo nepriaugau.“ – Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė?
- Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida?
- Kalba apviltasis. – Ieškojau didžių žmonių, o visur radau tik jų idealo beždžiones.
- Kas yra žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas, – kai jis nustoja rodyti, ką gali. Talentas – irgi apdaras, apdaras – tai ir slėptuvė.
- Kas nenori matyti kito žmogaus didumo, tas itin uoliai ieško, kas jame žema ir paviršutiniška, – ir taip išsiduoda.
- Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia.
- Žmogui privalu kurti savo dangų žemėje.
- Žmogui reikia tikslo – ir jis veikiau norės nieko, nei išvis atsisakys norėti.
- Žmogus gali įveikti visas kliūtis, jei turi pakankamai priežasčių tai padaryti.
- Žmogus kur kas noriau puola gelbėti skęstantįjį, kai greta yra bijančių rizikuoti.
Kitos
keisti- Aforizmas, sentencija, kurių srityje aš tarp vokiečių esu meistras, yra „amžinybės“ forma; mano ambicijos, nusakant dešimčia sakinių, ką kiekvienas kitas visa knyga – „Götzendämmerung“.
- Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus? Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę.
- Aš esu miškas ir tamsių medžių naktis; bet tas, kuris nebijo mano tamsos, ras rožių pylimus po mano kiparisais. – „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
- Aš noriu – kartą visiems laikams, – daug ko nežinoti. – Išmintis nustato ir pažinimo ribas.
- Ateis laikas, kai nebus kitų kalbų, kaip tik apie auklėjimą.
- Aukštumoje yra šilčiau nei įsivaizduoja gyvenantys slėnyje.
- Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus.
- Brangiai atsieina būti nemirtingam: už tai ne kartą tenka mirti dar gyvam.
- Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo.
- Daug apie save kalbėti – tai vienas iš galimų būdų pasislėpti.
- Dievas mirė. Dievas mirė viesiems laikams! Ir jį nužudėme – mes! Kaip rasti nusiraminimą – mums, žudikų žudikams! Tai kas buvo pasaulyje šviesiausia, galingiausia, paplūdo kraujais nuo mūsų peilių – kas nuplaus kraują nuo mūsų rankų?… Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?
- Dvasingiausi žmonės, tarus, jog jie yra drąsiausi, dažniausiai išgyvena skaudžiausias tragedijas: bet kaip tik todėl jie ir gerbia gyvenimą, kad susiduria su didžiausiu jo pasipriešinimu.
- Elgetų neturėtų būti. Jie neduoda ramybės nei tiems žmonėms, kurie jiems duoda išmaldos, nei tiems, kurie neduoda.
- Galų gale žmogus myli tik savo troškimus, o ne savo troškimų objektą.
- Gan prastai! Kartojasi ta pati istorija! Baigęs statyti namą, pamatai, kad nejučia išmokai to, ką verkiant reikėjo žinoti prieš pradedant statybą. Amžinas nepakenčiamas „per vėlu!“ – Visko, kas užbaigta, melancholija!..
- Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo.
- Instinktas. – Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs. – Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje.
- Išminties didėjimas gali būti tiksliai išmatuojamas pykčio mažėjimu.
- Išnaudojimas nėra kokios nors sugadintos, netobulos ar primityvios visuomenės ypatybė: jis yra esminė gyvybės savybė kaip pagrindinė organinė funkcija, jis yra realios galios valios padarinys, galios valios, kuri ir yra gyvenimo valia.
- Išsekimas ir pervargimas – šiuolaikinės mūsų ydos.
- Įsitikinimas – iš esmės didesnis šviesos priešas nei melas.
- Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme.
- Jei nori aukštybėn kilti, tai kopk savo kojomis. Nesileisk, kad kas nors neštų ir ant kito galvos nelipk.
- Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą kuris vis kartosis.
- Kai esame pavargę, mus puola mintys, kurias seniai nugalėjome.
- Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija.
- Kai aš kenčiantį regėjau, aš gėdijaus jo gėdos, tačiau kai jam padėjau, šiurkščiai jo pažeidžiau orumą.
- Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? – Ieškok nulių!
- Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus.
- Kartais ryžtas nustumia mus labai toli į priekį, tuomet negalime pakęsti savo silpnybių ir jų atsikratome.
- Kas į daiktus neįdeda savo valios, tas jiems suteikia bent jau prasmę; vadinasi, jis tiki, kad juose jau yra valia (tikėjimo" principas).
- Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs – jis nuo jų ginasi.
- Kas nežino, kaip rasti kelią į savo idealą, tas gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu žmogus, neturintis idealo.
- Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.
- Kas nors pasakyta trumpai gali būti ilgo mąstymo vaisius arba derlius.
- Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.
- Kerštas yra žmogiškiau nei keršto nebuvimas.
- Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau – kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lėkštai interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas.
- Kiekvienas gilus mąstytojas labiau baiminasi būti suprastas negu nesuprastas. Pastaruoju atveju kenčia galbūt jo tuštybė, o pirmuoju – jo širdis, jo atjauta, kuri nuolat teigia: Ak, kodėl jūs norite, kad jums būtų taip pat sunku kaip man?
- Kiekvienai partijai. – Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys, – priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu.
- Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada, kai ji kertasi su mūsų tuštybe.
- Kuo aukščiau skrendame, tuo mažesni atrodome tiems, kurie nemoka skristi. – „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.
- Kuo aukštesnį tašką pasieksi šiandien, tuo labiau išlavinsi jėgas ir rytoj galėsi įkopti dar aukščiau.
- Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų.
- Labai dažnai žmonės klysta: drąsos reikia turėti ne išsakyti savo įsitikinimams, bet atakuoti kito žmogaus įsitikinimus.
- Lengviau susitvarkyti su nešvaria sąžine nei su bloga reputacija.
- Mane sukrėtė ne tai, kad mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu.
- Menininkai nėra didžios aistros žmonės, nors jie norėtų tai įteigti mums ir įsišneketi patys. Ir dėl dviejų priežasčių: jiems trūksta gėdos prieš save ir jie nesigėdina didžios aistros. Bet, antra, jų vampyras, jų talentas dažniausiai neleidžia švaistyti jėgos tokiu būdu. Turintys talentą kartu yra talento aukos: gyvena vergaudami savo talento vampyrizmui.
- Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais.
- Mintis apie savižudybę – didelė paguoda: su ja išgyvenama ne viena niūri naktis.
- Mūsų didžiausi potyriai yra tyliausios akimirkos.
- Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką „pasitaisėme“.
- <...> net gėris didžiajame gyvenimo spektaklyje yra tik išsekimo forma.
- Nugalėtojai netiki atsitiktinumais.
- Pamišę individai – tai labai retas reiškinys, o štai pamišusios grupės, partijos, tautos, epochos – tai tiesiog taisyklė. (Individų beprotybė – retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė – taisyklė).
- Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti – „Pasiteisinti“.
- Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo...
- Pasitaiko nekaltas melas – tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis.
- Pažinimas – viena asketizmo formų.
- Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija – tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija.
- Reikia atsisakyti blogo skonio – geisti sutikti su daugelio nuomone. „Gėris“ nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau „visuotinis gėris“ – iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau – tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai – dideliems, prarajos – giliems, švelnumas ir šiurpas – subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai – retiems.
- Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti, – gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų.
- Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.
- Skuboti žingsniai retai žengiami tik vieną kartą. Paskubėjus pirmą sykį, visada padaroma per daug. Kaip tik todėl paprastai paskubama antrąsyk – ir tada padaroma per mažai...
- Tas, kas vieną dieną nori skraidyti, pirmiausia privalo išmokti stovėti, vaikščioti, bėgioti, kopti ir šokti.
- Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.
- Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas.
- Už gerą ir blogą reikia atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga?
- Visos didžios mintys ateina į galvą vaikštant.
- Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save.