Vikipedija

John F. Kennedy

Amerikos politikas ir prezidentas
Džonas F. Kenedis
angl. John F. Kennedy
Gimė 1917 m. gegužės 29 d.
Jungtinės Amerikos Valstijos Bruklainas, Masačusetsas, JAV
Mirė 1963 m. lapkričio 22 d. (46 metai)
Dalasas, Teksasas, JAV
Palaidotas (-a) Arlingtono nacionalinės kapinės
Sutuoktinis (-ė) Jacqueline Kennedy
Religija Romos katalikybė
35-asis JAV prezidentas
Ėjo pareigas 1961 m. sausio 20 d. – 1963 m. lapkričio 22 d.
Ankstesnis Dvaitas Eizenhaueris
Vėlesnis Lindonas Džonsonas
Partija JAV demokratų partija
Išsilavinimas Harvardo universitetas
Vikiteka John F. Kennedy
Parašas

Džonas Fidžeraldas Kenedis (angl. John Fitzgerald Kennedy, dar žinomas kaip JFK; 1917 m. gegužės 29 d. Bruklaine, Masačusetse – 1963 m. lapkričio 22 d.) – 35-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas nuo 1961 m. iki jo nužudymo 1963 m.[1]

Dž. Kenedis – pirmasis JAV prezidentas katalikas; jauniausias JAV prezidentas, išrinktas į prezidento postą 43 metų amžiaus.[2]

Kiaulių įlankos invazija (JAV bandymas nuversti revoliucinį Fidelio Kastro režimą), Karibų krizė (rimtas konfliktas tarp JAV ir TSRS dėl Kuboje dislokuotų tarybinių raketų), Berlyno sienos statybos, kosminės lenktynės (tarp TSRS ir JAV), afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas ir pirmoji Vietnamo karo stadija – tai yra pagrindiniai Kenedžio kadencijos įvykiai. 2007 m. JAV istorikų sudarytame geriausių JAV prezidentų reitinge Džonas Kennedis užėmė 8-ąją vietą.[3][4]

Biografija

redaguoti

Jaunystė, išsilavinimas

redaguoti

Džonas Ficdžeraldas Kenedis gimė 1917 m. gegužės 29 d. Bruklaino mieste Masačiusetso valstijoje.[5] Dž. F. Kenedis buvo kilęs iš turtingos airių šeimos, kurioje augo devyni vaikai. Jo tėvas Patrikas Džozefas Kenedis buvo žinomas politikas ir diplomatas, artimas prezidento Ruzvelto patarėjas. Iki 10 metų Dž. Kenedis gyveno Bruklaine, lankė Bruklaino viešąją Edward Devotion mokyklą, vėliau – Noble and Greenough žemesniąją mokyklą, po to – privačią Dexter berniukų mokyklą.[6] 1927 m. rugsėjį Kenedžių šeima persikėlė į Riverdeilą, Bronkse, Niujorko mieste. Čia Džonas Kenedis lankė privačią Riverdeilo berniukų mokyklą. Po 2 metų Kenedžiai persikėlė į Bronksvilį Niujorke. Nuo 1929 m. iki 1931 m. Džonas Kenedis buvo skautų antrojo būrio narys. Kenedis buvo pirmasis skautas, tapęs prezidentu.[7]

1930 m. rugsėjo mėn. būdamas 13 m. Kenedis pradėjo mokytis Canterbury katalikų internatinėje berniukų mokykloje Niu Milforde, Konektikuto valstijoje. 1931 m. spalio 2 d. Kenedis pradėjo mokytis Choate privačioje universiteto parengiamojoje internatinėje mokykloje berniukams Volingforde, Konektikuto valstijoje.[8] 1935 m. birželį Kenedis baigė Chaote mokyklą. Tų pačių metų rugsėjį jis su savo tėvais ir seserimi Katlyn keleiviniu garlaiviu nuplaukė į Londoną, kur norėjo vienerius metus studijuoti Londono ekonomikos mokykloje, kaip tai darė jo vyresnysis brolis. Tačiau, nepraėjus net savaitei, Džono mokslai Londono ekonomikos mokykloje nutrūko, nes jam buvo diagnozuota gelta ir jis buvo hospitalizuotas. Po trijų savaičių Kenedis grįžo atgal į JAV. Tų pačių metų spalį jis buvo įtrauktas Prinstono universiteto studentų sąrašą. Šiame universitete jis mokėsi 6 savaites. Vėliau jis dviem mėnesiams (1936 m. sausį, vasarį) buvo paguldytas į Bostono ligoninę, kur buvo tiriamas, ar neserga leukemija.

1936 m. rugsėjį Kenedis sėkmingai įstojo į Harvardo koledžą. 1938 m. liepą JAV ambasadoje Londone Džonas padėjo dirbti tėvui, kurį neseniai JAV prezidentas Ruzveltas paskyrė ambasadoriumi prie St. James Rūmų (D. Britanijos karališkoji rezidencija). 1939 m. vasario-rugsėjo mėnesiais Džonas Kenedis keliavo po Europą, Sovietų Sąjungą, Balkanų šalis ir Artimuosius Rytus, rinkdamas informaciją baigiamajam diplominiam darbui Harvarde. Kenedis grįžo į Londoną 1939 m. rugsėjo 1-ąją dieną, tą pačią dieną, kai Vokietija užpuolė Lenkiją (faktiškai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui). 1939 m. rugsėjo 3 d. Kenedis su šeima apsilankė Didžiosios Britanijos bendruomenių rūmuose (parlamente), kur klausėsi kalbų, palaikančių Jungtinės Karalystės karo paskelbimą Vokietijai. Rugsėjo pabaigoje Kenedis transatlantiniu lėktuvu grįžo į JAV.

 
Leitenantas Kenedis savo patruliniame laive PT-109

1940 m. Kenedis baigė rašyti disertaciją „Taikos palaikymas nuolaidžiaujant Miunchene“ apie britų dalyvavimą Miuncheno susitarime (sąmoksle). Iš pradžių Kenedis norėjo, kad jo disertacija būtų nevieša, tačiau tėvas paragino sūnų išleisti baigiamąjį darbą kaip knygą. 1940 m. birželį Džonas Kenedis baigė Harvardo universitetą su pagyrimu ir gavo tarptautinių santykių mokslinį laipsnį. Jo disertacija (knygos pavidalu) „Kodėl Anglija miegojo“ buvo išleista 1940 m. liepą ir tapo bestseleriu.[9] 1941 m. pradžioje Kenedis padėjo tėvui baigti rašyti memuarus.

Karinė tarnyba

redaguoti

1941 m. pavasarį Džonas Kenedis pasisiūlė savanoriu į JAV armiją, bet jo prašymas buvo atmestas, daugiausiai dėl nugaros problemų. Tų pačių metų rugsėjį dėl didelės jo tėvo įtakos JAV karinis jūrų laivynas patvirtino Kenedžio prašymą. Ensainas (angl. ensign, atitinka armijos leitenantą) Džonas Kenedis tarnavo kanceliarijoje, iš kurios JAV karinio jūrų laivyno sekretoriui buvo pristatomos suvestinės ir pasitarimų informacija. Kenedžiui dirbant šioje tarnyboje, Japonija atakavo Perl Harborą (1941 m. gruodžio 7 d.). Po šios atakos JAV įstojo į Antrąjį pasaulinį karą. Kenedis mokėsi karinių jūrų pajėgų rezervo karininkų mokykloje ir torpedinių katerių eskadros treniruočių centre. Po pratybų jis buvo paskirtas tarnauti Panamoje ir dalyvavo Ramiojo vandenyno karo teatre. Vadovaudamas patruliniam torpediniam kateriui gavo leitenanto laipsnį.[10] (atitinka armijos kapitoną).

1943 m. rugpjūčio 2 d. Kenedžio laivas PT-109 dalyvavo naktiniame budėjime netoli Naujosios Džordžijos Saliamono salose. Laivas buvo taranuotas japonų eskadrinio minininko „Amagiri“.[11] Kenedis buvo nusviestas per denį, taip susižeisdamas nugarą. Nepaisant to, Kenedis plaukė tempdamas sunkiai nudegusį vyrą, kurio gelbėjimo liemenės dirželį jis buvo įsikandęs į dantis. Džonas nutempė sužeistą vyrą į salą, vėliau į kitą, iš kurios jis ir jo įgula buvo galiausiai išgelbėti. Už šiuos veiksmus Kenedis gavo karinių jūrų pajėgų ir jūrų pėstininkų medalį, kuriame užrašyta:

Už labai didvyrišką elgesį einant torpedinio katerio 109 vado pareigas, po 1943 m. rugpjūčio 1 d.-2 d. Ramiojo vandenyno karo lauke įvykusio laivų susidūrimo ir jo laivo nuskendimo. Nepaisydamas jam kilusio pavojaus leitenantas (tuo metu jaunesnysis leitenantas (kas atitinka armijos vyresnįjį leitenantą)) Kenedis ryžtingai atlaikė visus sunkumus ir pavojus tamsoje ir sėkmingai vadovavo gelbėjimo operacijai. Sėkmingai pargabenęs savo įgulą į krantą jis dar daugybę valandų plaukiojo, kad aprūpintų išgelbėtuosius pagalbos priemonėmis ir maistu. Jo neprilygstama drąsa, ištvermė ir vadovavimas padėjo išgelbėti keletą gyvybių ir atitinka aukščiausias Jungtinių Amerikos Valstijų karinio jūrų laivyno tradicijas.


Kiti Kenedžio Antrojo pasaulinio karo metu gauti pasižymėjimo ženklai:

  • Purpurinė Širdis (apdovanojimas, suteikiamas karo tarnyboje sužeistiems ar žuvusiems kariams)
  • Azijos-Ramiojo vandenyno kampanijos medalis
  • Antrojo pasaulinio karo pergalės medalis

1945 m., likus keletui mėnesių iki Japonijos kapituliacijos, Kenedis buvo iškilmingai paleistas į atsargą.

Savo prezidentavimo laikotarpiu, Kenedis savo draugams prisipažino, kad jis nesijautė nusipelnęs medalių, kuriuos gavo, nes PT-109 incidentas buvo prastai suplanuotos karinės operacijos, kainavusios dviejų jo įgulos narių gyvybes, pasekmė. Vėliau, paklaustas žurnalisto, kaip jis tapo karo didvyriu, Kenedis pajuokavo: „Tai įvyko netyčia. Jie nuskandino mano laivą.“

2002 m. gegužę National Geographic ekspedicija Saliamono salose atrado, kaip manoma, PT-109 nuolaužas.[12]

Ankstyvoji politinė karjera

redaguoti

Baigęs karinę tarnybą 1945 m. dirbo žurnalistu „Hearst“ grupės laikraščiams[13] ir ėmė siekti politinės karjeros. Buvo demokratų partijos narys. Prieš karą jis nė nemanė tapti politiku, nes jo šeima, ypač tėvas, dėjo savo politines viltis į Džono vyresnįjį brolį Džozefą, kuris žuvo kare. Po Džozefo mirties, Džonas Kenedis tapo vyriausiuoju Kenedžių šeimos sūnumi. 1946 m. demokratas Džeimsas Maiklas Kerlei atlaisvino savo JAV Atstovų rūmų vietą, kad taptų Bostono meru. Kenedis dalyvavo rinkimuose į tą vietą ir dideliu balsų skirtumu nugalėjo respublikonų kandidatą. Kongrese jis dirbo šešerius metus, dažnai balsuodamas skirtingai nei demokratų partija, prieštaraudamas prezidento Hario Trumeno politikai. 1952 m. Kenedis laimėjo rinkimus į Senatą.

1953 m. rugsėjo 12 d. Dž. F. Kenedis vedė Žaklin Ly Buvjė Niuporte, Rod Ailende.[14] Jie susipažino kviestiniuose pietuose.[15] Kenedžiui per beveik dvejus metus buvo atliktos kelios stuburo operacijos, po kurių jis vos nemirė (Kenedis kelis kartus savo gyvenime gavo Romos katalikų Paskutinį patepimą.[16]). Tuo laikotarpiu jis dažnai nedalyvaudavo Senato posėdžiuose. 1956 m., sveikdamas po operacijų, jis išleido knygą „Drąsiųjų paveikslai“, kurioje aprašė aštuonis pavyzdžius, kai JAV senatoriai, laikydamiesi asmeninių pažiūrų, rizikuodavo savo karjera. 1957 m. Kenedis apdovanotas Pulicerio premija už geriausią biografinę knygą.[17][18] Išleidus knygą, sklandė gandai, kad jo artimas patarėjas Tedas Sorensenas, dirbęs Kenedžio Senato biure 1953 m., vėliau iki Kenedžio mirties dirbęs prezidento kalbų rašytoju, prisidėjo prie knygos rašymo. Tik 2008 m. gegužę Sorensenas patvirtino šiuos gandus savo autobiografinėje knygoje.[19]

Džonas Kenedis balsavo už galutinį 1957 m. Pilietinių teisių akto patvirtinimą. Po metų jis buvo perrinktas į Senatą antrajai kadencijai vėl sutriuškindamas respublikonų kandidatą. Dar po metų, buvo atskleista, kad 1947 m. rugsėjį, kai Kenedžiui buvo 30 metų, jam buvo diagnozuota Adisono liga. Ligos pobūdis ir kitos Kenedį kamavusios medicininės problemos buvo laikomos paslaptyje nuo spaudos ir viešumos per visą jo gyvenimą.[20]

1960 metų prezidento rinkimai

redaguoti
 
Džonas Kenedis su žmona rinkimų kampanijoje Viskonsino valstijoje 1960 m. kovo mėn.

1960 m. sausio 2 d. Džonas Kenedis oficialiai paskelbė sieksiantis JAV prezidento posto.[21] Demokratų preliminariuose rinkimuose jis susidūrė su kitais demokratų kandidatais: Minesotos senatoriumi Hubertu Hamfriu ir Senato daugumos lyderiu Lyndonu Džonsonu ir Oregono senatoriumi Veinu Morsu. Kenedis nugalėjo Hamfrį Viskonsine ir Vakarų Virdžinijoje, o Morsą Merilande ir Oregone. Jis taip pat nugalėjo simbolinę opoziciją Naujajame Hempšyre, Indianoje, ir Nebraskoje. Vakarų Virdžinijoje Kenedis apsilankė anglių kasykloje, kur kalbėdamas su angliakasiais, stengėsi gauti jų paramą. Jo pergalė Vakarų Virdžinijoje sutvirtino jo kaip kandidato poziciją. Demokratų partijos suvažiavime jis pasakė garsiąją kalbą, pavadintą „Naujos ribos“, kurioje pristatytos naujovės, kurias turėjo patirti ir JAV, ir visas pasaulis.

Hamfrei ir Morsui pasitraukus iš kovos, pagrindiniu Kenedžio priešininku tapo Teksaso senatorius Lyndonas Džonsonas. 1960 m. liepos 13 d. Demokratų partijos suvažiavime buvo iškelta Dž. Kenedžio kandidatūra į prezidentus. Kenedis, nepaisydamas daugelio liberalių delegatų ir savo rinkimų štabo, įskaitant ir Robertą Kenedį, pasipriešinimo, paprašė Lyndono Džonsono būti jo kandidatu į viceprezidentus. Kenedžiui reikėjo Džonsono populiarumo pietuose. Ekonomikos pagyvinimas, Kenedžio katalikybė, Kuba, TSRS kosmoso ir raketų programų pranašumas – buvo pagrindinės prezidentinės kampanijos temos. Norėdamas išsklaidyti baimes, kad katalikybė gali paveikti jo, kaip prezidento, sprendimus, Kenedis Hiustone pasakė kalbą, kurioje pabrėžė:

  Aš ne katalikų kandidatas į prezidentus, aš esu demokratų partijos kandidatas į prezidentus, kuris pasirodo yra katalikas. Aš nieko nesakau bažnyčios vardu ir bažnyčia nieko nesako mano vardu.[22]

'

 

Rugsėjo ir spalio mėnesį Kenedis susitiko su Respublikonų kandidatu į prezidentus viceprezidentu Ričardu Niksonu pirmuose JAV istorijoje per televiziją transliuotuose prezidento rinkimų debatuose. Niksonas, kuris dalyvavo debatuose su sužeista koja, atrodė įsitempęs ir suvaržytas, tuo metu Kenedis atrodė atsipalaidavęs, todėl didžiulė televizijos auditorija nusprendė, kad debatus laimėjo Kenedis. Tačiau radijo klausytojai, atvirkščiai, galvojo, kad arba debatus laimėjo Niksonas, arba buvo pasiektos lygiosios.[23] [24]. Šie debatai dabar yra laikomi svarbiu įvykiu JAV politinėje istorijoje. Po šių debatų televizija ėmė vaidinti svarbų vaidmenį nacionalinėje politikoje.[25] Po pirmųjų debatų Kenedis visuomenės nuomonių apklausose nežymiai pralenkė Niksoną. Lapkričio 8 d., antradienį, Kenedis nugalėjo Niksoną vienuose iš pačių lygiausių prezidento rinkimų 20-ajame amžiuje. Kenedis surinko vos dviem dešimtosiomis procento daugiau rinkėjų balsų nei Niksonas (49,7 % – Kenedžio; 49,5 % – Niksono). Tuo tarpu rinkikų kolegijos narių balsai pasiskirstė taip: 303 balsus gavo Džonas Kenedis, o Niksonas – 219 balsų (rinkimams laimėti reikėjo 270 balsų). 14 rinkikų kolegijos nariai iš Misisipės ir Alabamos valstijų atsisakė palaikyti Kenedį, nes jis palaikė pilietinių teisių judėjimą (tai yra palaikė Martiną Liuterį Kingą). Minėti rinkikų kolegijos nariai balsavo už Virdžinijos senatorių Harį F. Bairdą.

Prezidentavimas

redaguoti

Džonas Kenedis buvo prisaikdintas 35-uoju JAV prezidentu 1961 m. sausio 20 d. Savo inauguracinėje kalboje jis pabrėžė, kad visi amerikiečiai turi būti aktyvūs piliečiai, ištardamas garsų sakinį[26]:

  Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies.

'

 

Jis taip pat prašė visų pasaulio tautų susivienyti kovoje su vadinamaisiais „bendrais visos žmonijos priešais: tironija, skurdu, ligomis ir karu.[27] “Užbaigdamas jis atskleidė savo troškimą, kad pasaulyje būtų daugiau internacionalizmo:

  Pagaliau, nepaisant to, ar jūs Amerikos, ar pasaulio piliečiai, prašykite mūsų tokio pat stipraus ryžto ir pasiaukojimo, kokio mes prašome iš jūsų.[28]

'

 


Kitos garsios citatos iš inauguracinės kalbos: „Jei laisva visuomenė nepajėgs padėti daugybei skurstančiųjų, tai negalės apsaugoti ir saujos turtingųjų.“ „Niekada nesiderėkime iš baimės. Bet niekada nebijokime derėtis.“

Užsienio politika

redaguoti

Prezidento Kenedžio užsienio politiką galima apibūdinti šiuo sakiniu: [29]

  Neremkite tų šalių kariuomenių, kurios planuoja mums pakenkti, neduokite ginklų komunistams, netiekite bombų Viduriniesiems Rytams.

'

 


Kuba ir įsiveržimas Kiaulių įlankoje

redaguoti

Dar iki Kenedžio išrinkimo į prezidentus prezidento Eizenhauerio administracija sukūrė planą, kaip nuversti Fidelio Kastro režimą Kuboje. Plano, kuris buvo sudarytas ir detalizuotas Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) ir JAV Valstybės Departamento (užsienio reikalų ministerijos), esmė – kontrrevoliucinių sukilėlių, kurie susideda iš kubiečių, nusistačiusių prie Kastro režimą, apginklavimas.[30] JAV treniruoti Kubos sukilėliai, vadovaujami karininkų iš sukarinto CŽV padalinio Special Activities Division, turėjo įsiveržti į Kubą ir pradėti skleisti sukilimo idėjas Kubos gyventojų tarpe, taip tikėdamiesi nuversti Fidelį Kastro. 1961 m. balandžio 17 d. Kenedis įsakė pradėti vykdyti suplanuotą įsiveržimą į Kubą. CŽV organizavo beveik 1500 JAV treniruotų ir apginkluotų Kubos tremtinių, besitikėjusių nuversti Kastro, vadintų Brigada 2506 atgabenimą į Kubos salą Kiaulių įlankos (Bahía de Cochinos) krante. Tačiau Kenedis įsakė vykdyti išsilaipinimą be JAV karinių oro pajėgų pagalbos.

Iki 1961 m. balandžio 19 d. Kubos vyriausybė paėmė nelaisvėn ar nukovė įsiveržusius kovotojus. Kenedis buvo priverstas pradėti derybas dėl 1189 likusių gyvų kovotojų paleidimo. Planas buvo nesėkmingas dėl JAV karinės vadovybės tarpusavio nesusikalbėjimo. Desantas neturėjo laivyno paramos. Po dvidešimties mėnesių Kuba paleido sugautus sukilėlius mainais už 53 milijonų JAV dolerių vertės maisto ir medikamentų siuntą. Be to, incidentas privertė Kastro būti atsargesnį, mat jis manė, kad gali būti suorganizuotas dar vienas išsilaipinimas.[31]

Karibų Krizė

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Karibų krizė.
 
Susitikimas su Nikita Chruščiovu 1961 m.

Kubos raketų krizė (vadinamoji Karibų krizė) prasidėjo 1962 m. spalio 14 d., kai JAV slapti oro žvalgybos lėktuvai nufotografavo Kuboje statomas sovietų vidutinio nuotolio balistinių raketų paleidimo aikšteles. Nuotraukos buvo parodytos Kenedžiui 1962 m. spalio 16 d. Kenedis susidūrė su dilema: jei JAV užpultų šias aikšteles, tai privestų prie branduolinio karo su SSRS, bet jei JAV nedarytų nieko, iškiltų grėsmė, kad branduoliniai ginklai galėtų būti paleisti iš labai arti. Kadangi ginklai buvo taip arti, JAV negalėtų tinkamai atsakyti į atakas (tai yra jų numušti). JAV būtų atrodžiusi pasauliui silpna savajame Vakarų pusrutulyje, negalėdami apsisaugoti nuo netoli jos teritorijos esančios grėsmės.[32]

Daugelis karininkų ir Kenedžio kabineto narių spaudė jį pradėti šių raketų paleidimo aikštelių oro atakas, tačiau Kenedis įsakė pradėti didžiausios Karibų salos jūros blokadą. JAV karinių jūrų pajėgų kariniai laivai tikrino visus laivus plaukiančius į Kubą. Kenedis pradėjo vesti derybas su Sovietų Sąjunga, reikalaudamas pašalinti viską, kas buvo pradėta statyti, antraip sovietų ir Kubos žmonėms grės JAV karinio jūrų laivyno blokada. Po savaitės, Džonas Kenedis susitiko su SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Nikita Chruščiovu. Šalys pasirašė itin svarbų ilgalaikį susitarimą. Chruščiovas sutiko išgabenti visas raketas iš Kubos, jei JAV viešai prižadės niekada nepulti Kubos. JAV taip pat tyliai pašalino JAV raketas, dislokuotas Turkijoje. Po šios krizės, kuri vos neišaugo į branduolinį karą, Kenedis buvo daug atsargesnis reikaluose su SSRS.[33]

Taikos korpusas

redaguoti

Pačioje savo prezidentavimo pradžioje Kenedis paprašė kongreso sukurti Taikos korpusą (angl. Peace Corps). Pagal šią programą, Amerikos savanoriai padėjo neišsivysčiusioms šalims šiose srityse: švietime, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir statyboje.[34]

Vietnamas

redaguoti
Pagrindinis straipsnis – Vietnamo karas.

Iki 1961 m. pietryčių Azijoje Kenedis vykdė savo pirmtako prezidento Eizenhauerio ribotų karinių veiksmų politiką kovai su komunistų jėgomis, kurioms vadovavo Ho Ši Minas. Deklaruodamas kovą su komunizmo plitimu, Kenedis vykdė politiką, pagal kurią nestabiliai, prancūzų paskirtai pietų Vietnamo vyriausybei, buvo teikiama politinė, ekonominė ir karinė pagalba. Į minėtą sritį buvo nusiųsta 16 000 karinių patarėjų ir JAV specialiųjų pajėgų karių. Kenedžio administracija taip pat priėmė sprendimą panaudoti napalmą, defoliantus (cheminės medžiagos, jos buvo naudojamos naikinti miškams, kuriuose galėjo slėptis partizanai) ir reaktyvinius lėktuvus. JAV dalyvavimas kare palaipsniui plėtėsi iki tol, kol Lyndono Džonsono administracija karui Vietname įvedė įprastines JAV pajėgas. Kenedžio administracija didino karinę pagalbą, tačiau pietų Vietnamo kariuomenė nesugebėjo susidoroti su Vietkongo ir Vietmino pajėgomis.

Prieš 1963 m. liepą Vietname pribrendo krizė. Kenedžio administracija padėjo surengti valstybinį perversmą Pietų Vietname. Generolai nuvertė prezidentą Ngo Dinh Diemą, kuris vėliau buvo nužudytas.[35] Kenedis sankcionavo Diemo nuvertimą. Bijota, kad kaip ir Laose 1962 m., Diemas gali derėtis dėl neutralios vyriausybės, kurioje būtų ir komunistų, sudarymo. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Dynas Raskas pabrėžė, kad toks neutralitetas prilygsta pasidavimui.

 
Kenedžio susitikimas su Vakarų Berlyno meru 1961 m. kovo mėn.

Kenedis padidino JAV kariškių skaičių Vietname nuo 800 iki 16 300. Dar ir dabar daugelis istorikų ginčijasi, ar būtų karas Vietname taip išsiplėtęs, jei Kenedis būtų baigęs pirmąją kadenciją ir būtų perrinktas antrajai. Pasak JAV gynybos sekretoriaus Roberto Maknamaro, Kenedis rimtai svarstė išvesti JAV pajėgas iš Vietnamo po 1964 m. rinkimų.[36] 1963 m. spalio 11 d. Kenedis pasirašė Nacionalinės apsaugos veiksmų memorandumą, kuriame oficialiai įsakė išvesti iš Vietnamo 1000 karinio personalo narių. Tačiau po Kenedžio nužudymo naujasis prezidentas Lyndonas Džonsonas atšaukė šį įsakymą.

Kalba Vakarų Berlyne

redaguoti

1963 m. birželio 26 d. Kenedis aplankė Vakarų Berlyną ir viešai pasakė kalbą, kritikuojančią komunizmą. Berlyno sienos pastatymą Kenedis pateikė kaip komunizmo nesėkmės pavyzdį: „Laisvė turi daug sunkumų, demokratija yra netobula, tačiau mes niekada nestatėme sienos, kad išlaikytume savo žmones šalies viduje.“ Kalba taip pat yra žinoma dėl garsios Kenedžio ištartos frazės „Ich bin ein Berliner“ (vok. „Aš esu Berlyno pilietis“). Beveik penki šeštadaliai miesto gyventojų susirinko paklausyti prezidento kalbos.[37]

Ištraukos iš Kenedžio kalbos Berlyne: [38]

Prieš du tūkstančius metų žmonės didžiavosi sakydami „civis Romanus sum” (lot. Aš esu Romos pilietis). Šiandien laisvame pasaulyje žmonės didžiuojasi sakydami „Ich bin ein Berliner” (vok. Aš esu Berlyno pilietis). <…> Laisvė yra nedaloma, todėl kai vienas žmogus yra pavergiamas, visi žmonės yra nelaisvi. Kai visi žmonės bus laisvi, mes galime tik laukti tos dienos, kai šis miestas vėl bus sujungtas į vieną, o ši šalis ir šis didis Europos žemynas bus įjungti į taikų ir vilčių teikiantį Žemės rutulį. Kai ta diena pagaliau ateis, Vakarų Berlyno žmonės galės ramiai pasitenkinti tuo, kad jie beveik du dešimtmečius kovojo fronto linijose už taiką. Visi laisvi žmonės, nesvarbu, kur jie begyventų, yra Berlyno piliečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas žodžius „Ich bin ein Berliner”(vok. Aš esu Berlyno pilietis).

Džono Kenedžio kalba prie Berlyno sienos

Branduolinių bandymų uždraudimo sutartis

redaguoti

Išvargintas ilgalaikio branduolinio užteršimo ir branduolinių ginklų plitimo pavojaus, Kenedis paragino priimti ribotų arba dalinių branduolinių bandymų sutartį, pagal kurią būtų uždrausta daryti branduolinius bandymus žemės paviršiuje, atmosferoje ir po vandeniu, tačiau būtų leista tai daryti tik po žeme. Šią sutartį pasirašė JAV, Jungtinė Karalystė ir Sovietų Sąjunga.[39]

Airija

redaguoti
 
Prezidentas Kenedis važiuoja autokolonoje Airijoje 1963 m. birželio 27 d.

Savo vizito Airijoje 1963 m. proga, prezidentas Kenedis susitiko su Airijos prezidentu ir susitarė sukurti Amerikos airių fondą. Šios organizacijos tikslas buvo puoselėti airių kilmės amerikiečių ryšius su jų protėvių žeme. Džonas Kenedis pagilino šiuos kultūrinio solidarumo ryšius priimdamas simbolinį apdovanojimą, kuriame pavaizduotas Airijos herbas. Kenedis, dėl savo airiškų šaknų, Airijoje turėjo beveik legendinį statusą. Airiai, kurie gyveno 1963 m., labai gerai prisimena didingas Kenedžio vizito akimirkas.[40] Kenedis taip pat aplankė autentišką namą netoli Niu Roso, kuriame gyveno Kenedžių karta, emigravusi į JAV. „Štai kur viskas prasidėjo…“ – sakė Kenedis.

2006 m. gruodžio 22 d. Airijos teisingumo ministerija išslaptino policijos dokumentus, kuriuose nurodoma, kad prezidento Kenedžio vizito metu buvo sulaukta trijų grasinimų mirtimi Kenedžio atžvilgiu. Nors šie grasinimai buvo melagingi, Kenedžio apsauga vizito metu buvo sustiprinta.[41].

Irakas

redaguoti

1963 m. Kenedžio administracija parėmė Irako vyriausybės, vadovaujamos generolo Abdelo Karimo Kassemo, kuris prieš penkerius metus nuvertė provakarietišką Irako monarchiją, perversmą. CŽV padėjo naujajai Baath partijos vyriausybei, vadovaujamai Abdulo Salamo Arifo, atsikratyti šalies kairiųjų politikų ir komunistų. Vyriausybė surengė skerdynes, per kurias, naudojantis CŽV pateiktu asmenų, įtartų esant komunistais ir kairiaisiais, sąrašu, sistemingai buvo nužudyti išsilavinę Irako gyventojai (nužudytųjų skaičius nežinomas). Šiose skerdynėse dalyvavo ir Sadamas Huseinas. Nužudymų aukomis tapo šimtai gydytojų, mokytojų, inžinierių, teisininkų, karininkų ir politikų.[42]

Pasak laikraščio „The New York Times“, JAV siuntė ginklus naujajam režimui. Tie ginklai vėliau buvo panaudoti prieš tuos pačius kurdų sukilėlius, remtus amerikiečių. Amerikos ir Jungtinės Karalystės naftos ir kitų sričių kompanijų, įskaitant ir „Mobil“ (naftos kompanija), „Bechtel“ (inžinerijos kompanija), „British Petroleum“ (tarptautinė naftos kompanija), verslai buvo plėtojami Irako teritorijoje.[42]

Vidaus politika

redaguoti

Kenedis savo vidaus politikos programą pavadino „Nauja riba“ (angl. New Frontier). Ši programa ambicingai žadėjo federalinį švietimo ir pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūros finansavimą. Programa taip pat žadėjo valdžios įsikišimą stabdant ekonomikos recesiją (nuosmukį). Kenedis prižadėjo sustabdyti rasinę diskriminaciją šalyje. 1963 m. Kenedis pateikė svarstyti mokesčių reformos įstatymą, pagal kurį būtų sumažintas gyventojų pajamų mokestis, tačiau kongresas parėmė šią reformą tik 1964 m. (jau po Kenedžio mirties). Keletas Kenedžio pasiūlytų didelių projektų susilaukė pritarimo kongrese, tačiau Kenedžio įpėdinio prezidento Džonsono valdymo laikotarpiu kongresas jau nebebalsavo už Kenedžio pasiūlymus.

Ekonomika

redaguoti

Kenedis užbaigė griežtos fiskalinės (biudžeto) politikos periodą, liberalizuodamas valiutinę politiką, kad sumažinti palūkanų normas ir taip paskatintų ekonomikos augimą. Tokią politika vėliau buvo kaltinta iš dalies prisidėjus prie ekonominių problemų, kilusių XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, nes didesnės valdžios išlaidos didino infliaciją. Valdant Kenedžiui primą kartą JAV istorijoje valstybės biudžetas peržengė 100 milijardų dolerių ribą. 1961 m. ir 1962 m. Kenedžio priimti biudžetai buvo pirmieji šalies ne karo metų biudžetai, nepaveikti recesijos.

Pilietinės teisės

redaguoti

Audringas valstybės sankcionuotos rasinės diskriminacijos užbaigimas buvo viena iš įtempčiausių vidinių Kenedžio eros problemų. 1954 m. JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad rasinė segregacija mokyklose yra nekonstitucinė. Tačiau daugelis mokyklų, ypač pietinėse valstijoje, nepakluso tokiam Aukščiausiojo teismo sprendimui. Segregacija autobusuose, restoranuose, kino teatruose, tualetuose ir kituose viešose vietose išliko. Kenedis palaikė rasinę integraciją į visuomenę ir pilietinių teisių gerbimą. Per 1960 metų prezidentinę kampaniją, Džonas skambino Koretai Skot King, įkalinto pastoriaus Martino Liuterio Kingo žmonai, kas turbūt paskatino nemažai juodaodžių JAV piliečių balsuoti už Kenedį. Džono ir Roberto Kenedžių įsikišimas turėjo įtakos tam, kad Kingas buvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko.[43] 1962 m. juodaodis Džeimsas Mereditas norėjo būti įtrauktas į Misisipės universiteto studentų sąrašus, tačiau to jam neleido padaryti šio universiteto baltieji studentai. Kenedis į tai atsakė nusiųsdamas 400 federalinių maršalų ir 3000 kareivių, kad garantuotų saugią Meredito studijų pradžią.

Kenedis iš pradžių manė, kad paprastų žmonių judėjimas už pilietines teises tik supykdys daugelį pietuose gyvenančių baltųjų rasės atstovų ir tik dar labiau komplikuos galimybes priimti įstatymus užtikrinančius pilietines teises, nes kongrese dominavo demokratai iš pietinių valstijų. Dėl šios priežasties Kenedis nuo pilietinių teisių judėjimų atsiribojo, kas paskatino daugelį pilietinių teisių judėjimo lyderių manyti, kad Kenedis neremia jų pastangų.

1963 m. birželio 11 d., prezidentas Kenedis įsikišo, kai Alabamos gubernatorius George Wallace užblokavo Alabamos universiteto duris, kad du afroamerikiečiai studentai negalėtų įstoti į universitetą. Gubernatorius pasitraukė tik tada, kai atvyko federaliniai maršalai, teisingumo ministro pavaduotojas ir Alabamos nacionalinė gvardija. Tą patį vakarą Kenedis pasakė garsiąją kalbą apie piliečių teises.[44]

1961 m. Kenedis pasirašė įsakymą sukurti prezidentinę komisiją moterų teisių padėčiai tirti. Komisijos išvados atskleidė, kad moterys taip pat yra diskriminuojamos.

Pilietinės laisvės

redaguoti

Reaguodama į įtarimus, kad Martinas Liuteris Kingas galėjo būti komunistas, Kenedžio administracija leido Federaliniam Tyrimų Biurui (FTB) klausytis privačių asmenų, tarp jų ir paties Kingo, telefoninių pokalbių. Šių nepagrįstų įtarimų kaltininkas buvo ne kas kitas kaip Džonas Edgaras Huveris (FTB įkūrėjas, FTB direktorius 1935–1972 m.), kuris nekentė Martino Liuterio Kingo, ir kurį jis laikė išsišokėliu tvarkos drumstėju. Nors teisingumo ministras Robertas Kenedis leido tik ribotą telefoninių pokalbių pasiklausymą, FTB, kaip buvo įprasta vadovaujant Huveriui, išplėtė leidimo ribas, leidžiančias jiems tirti bet kurias Kingo gyvenimo sritis, kurios jiems atrodė reikšmingos tirti – be Kenedžio žinios. Po Kenedžio mirties prezidento Džonsono administracija toliau leido klausytis Kingo telefoninių pokalbių. Kenedis taip pat pasinaudojo federalinių agentūrų pajėgomis, kad priverstų JAV Plieno korporaciją (US Steel) nekelti žaliavų kainų.[45] „The Wall Street Journal” rašė, kad JAV administracija nustatė plieno kainą jėga ir grasinimais.

Imigracija

redaguoti

Džonas Kenedis nuo pat pradžių siūlė nuodugniai peržiūrėti JAV imigracinę politiką. Toks jo siekis vėliau buvo įgyvendintas – 1965 m. priimant Imigracijos ir pilietybės aktą, parengtą Kenedžio brolio senatoriaus Edvardo Kenedžio. Po šio akto pasikeitė imigracijos srautai: anksčiau daugiausiai buvo imigruojama iš šiaurės ir vakarų Europos šalių, po šio akto priėmimo pagausėjo imigracija iš Lotynų Amerikos ir Azijos. Šis įstatymas pakeitė anksčiau galiojusią tvarką, numatančią griežtą imigrantų atrinkimą. Įstatymas palengvino imigrantų šeimų susijungimą (imigrantų šeimų nariai galėjo taip pat imigruoti).[46] Kenedis norėjo išardyti tvarką, pagal kurią imigrantai buvo atrenkami atsižvelgiant į šalį, iš kurios emigruojama. Taip Kenedis laikėsi savo pilietinių teisių politikos.[47]

Kosmoso programa

redaguoti

Kenedis siekė, kad JAV pirmautų kosminėse lenktynėse su SSRS. Kenedis dukart (1961 m. birželį ir 1963 m. rudenį) kreipėsi į Nikitą Chruščiovą dėl bendro darbo kosmoso tyrinėjimuose. XX a. VI dešimetyje ir VII dešimtmečio pradžioje SSRS buvo daug labiau pažengusi kosmoso technologijų srityje. 1961 m. gegužės 25 d. Kongrese Kenedis pirmą kartą pranešė apie siekį išlaipinti žmogų Mėnulyje.

  Visų pirma, aš manau, kad ši tauta turėtų įsipareigoti pasiekti tikslą – dar nesibaigus šiam dešimtmečiui išlaipinti žmogų Mėnulio paviršiuje ir saugiai sugrąžinti jį atgal į Žemę. Nė vienas kosminės erdvės projektas tuo laiku nebus toks įspūdingas visai žmonijai, nė vienas kosminės erdvės tyrimo projektas nebus toks svarbus kaip šis. Ir nė vienas jų nebus toks sunkiai ir brangiai įgyvendinamas kaip šis.

'

 

[48] 1962 m. rugsėjo 12 d. Kenedis pasakė kalbą Raiso universiteto futbolo stadione:

  Nė viena tauta, kuri tikisi būti lydere, nebus paskutinėje vietoje šiose kosminėse lenktinėse. <…> Mes pasirinkome skristi į Mėnulį ne todėl, kad tai yra lengva, bet todėl, kad tai yra sunku.

'

 

.[49] Antrą kartą, Kenedžiui pasiūlius, SSRS lyderis Nikita Chruščiovas buvo įtikintas, kad bendras darbas yra daug naudingesnis ir kad amerikiečių kosminės technologijos sparčiai juda į priekį. JAV paleido geostacionarinį žemės palydovą, ir Kenedis paprašė kongreso patvirtinti daugiau nei 25 milijardų dolerių vertės projektą „Apollo“.

1963 m. antroje pusėje Chruščiovas sutiko pradėti tiesioginį, bendrą SSRS ir JAV darbą. Tačiau Kenedis buvo nužudytas nespėjus šalims oficialiai pasirašyti susitarimo. 1969 m. liepos 20 d., praėjus beveik 6 metams po Kenedžio mirties, projektas „Apollo“ buvo įgyvendintas. Tądien JAV Mėnulio paviršiuje išlaipino žmogų.

Nužudymas

redaguoti
 
Prezidentas Kenedis, jo žmona Žaklin ir Teksaso gubernatorius važiuoja prezidentiniu limuzinu (nuotrauka daryta prieš pat Kenedžio nužudymą).

Prezidentas Kenedis buvo nužudytas Dalase, Teksaso valstijoje 1963 m. lapkričio 22 d. 12:30 popiet, vizito į Teksasą metu. Į jį pataikė dvi kulkos: viena į kaklą, kita į galvą. 1 valandą popiet Džonui Kenedžiui buvo konstatuota mirtis. Kenedis mirė būdamas 46 metų amžiaus, dukart jaunesnis už Džeraldą Fordą (ilgiausiai gyvenusį JAV prezidentą). Kenedis yra jauniausias miręs JAV prezidentas.

Ly Harvis Osvaldas (Lee Harvey Oswald) buvo apkaltintas šiuo nusikaltimu, tačiau po 2 dienų Džekas Rubis nužudė pagrindinį įtariamąjį, nespėjusį atsisėsti į teisiamųjų suolą. Džekas Rubis buvo nuteistas už nužudymą, tačiau vėliau jis susirgo ir nusižudė. Prezidentas Džonsonas sukūrė Voreno komisiją, pirmininkaujamą vyriausiojo teisėjo Erlo Voreno, ištirti nužudymą. Voreno komisija ir 1979 m. parlamento specialioji komisija padarė išvadą, kad Osvaldas buvo prezidento žudikas, tačiau šių komisijų išvados nesugebėjo tinkamai paneigti didesnio sąmokslo tikimybės.

Dž. F. Kenedis buvo palaidotas Arlingtono nacionalinėse kapinėse Virdžinijoje.[50]

Įvaizdis ir asmeninis gyvenimas

redaguoti
 
Oficialus Džono Kenedžio portretas Baltuosiuose Rūmuose

Džonas Kenedis būdamas kongreso nariu susitiko su savo būsima žmona Žaklin Buvjė. Pora susituokė 1953 m. rugsėjo 12 d., praėjus metams po to, kai Kenedis buvo išrinktas senatoriumi. Pora susilaukė trijų vaikų: 1957 m. lapkričio 27 d. dukters Kerolain, 1960 m. lapkričio 25 d. sūnaus Džono Jaunesniojo[51] ir 1963 m. rugpjūčio 7 d. sūnaus Patriko (mirė po dviejų dienų).[52]

Dž. F. Kenedis su žmona buvo jaunesni lyginant su kitais prezidentais ir jų žmonomis. Jų populiarumas buvo panašesnis į popdainininkų ar kino žvaigždžių nei į politiko populiarumą. Pora darė įtaką mados srovėms, o jų nuotraukos išplito daugelyje populiarių žurnalų. Nors prezidentas Eizenhaueris leido filmuoti prezidento spaudos konferencijas, Kenedis buvo pirmasis prezidentas, paprašęs filmuoti ir tiesiogiai rodyti tokias konferencijas.[53] Žaklin Kenedi vadovavo Baltųjų rūmų restauracijos darbams, apstatė juos naujais baldais ir meno kūriniais. Pora į Baltuosiuose Rūmuose rengiamas vakarienes kvietė menininkus, rašytojus, intelektualus. Taip buvo pakeltas Amerikos menų įvaizdis.

 
Kenedžių šeima 1963 m.

Kenedžių šeimos gyvenimą sukrėtė keletas tragedijų. 1955 m. Žaklin Kenedi patyrė persileidimą, o 1956 m. pagimdė negyvą vaisių. Jų naujagimis sūnus Patrikas Buvjė Kenedis mirė 1963 m. rugpjūtį. Kenedžiai turėjo du vaikus, kurie pergyveno vaikystės amžių. Viena iš esminių Kenedžių giminės ypatumų yra daugybė nesėkmių, lydėjusių visus giminės narius. Džono Kenedžio vyriausias brolis Džozefas žuvo 1944 m. Antrojo pasaulinio karo metu,[54] būdamas 29 metų amžiaus. Džonas Kenedis ir jo jaunesnysis brolis Robertas Kenedis buvo nužudyti. Kitas Kenedžio brolis Edvardas vos nežuvo lėktuvo, o vėliau ir automobilio avarijoje.

Nuorodos

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Kennedy John Fitzgerald (Džonas Ficdžeraldas Kenedis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 736-737 psl.
  2. ↑ „John F. Kennedy“. whitehousehistory.org. Washington, D.C.: White House Historical Association. Nuoroda tikrinta May 1, 2022.
  3. ↑ Historians rank Obama at No. 12 in survey of greatest U.S. presidents, Doug G. Ware, upi.com, Feb. 17, 2017
  4. ↑ c-span.org, tikrinta 2017 04 04
  5. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xiii
  6. ↑ „John Fitzgerald Kennedy National Historic site“ (HHTML). Nuoroda tikrinta 2008-02-08.
  7. ↑ „John F. Kennedy Miscellaneous Information“. JFK library. Suarchyvuotas originalas 2009-08-31. Nuoroda tikrinta 2009-05-10.
  8. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xiii
  9. ↑ Kennedy, John F. (1981-10-16). Why England Slept. Greenwood Press Reprint. ISBN 9780313228742.[neveikianti nuoroda]; Jean Edward Smith, „Kennedy and Defense: The Formative Years“, Air University Review, (Mar-Apr, 1967)
  10. ↑ „Lieutenant John F. Kennedy, USN“. Naval Historical Center. 2002-06-18. Suarchyvuotas originalas 2007-09-12. Nuoroda tikrinta 2009-05-10.
  11. ↑ Hove, Duane (2003) American Warriors: Five Presidents in the Pacific Theater of World War II Bard Street Press ISBN 1-57249-307-0
  12. ↑ Ted Chamberlain (July 11, 2002) JFK’s PT-109 Found, U.S. Navy Confirms (National Geographic News).
  13. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xiv
  14. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xiv
  15. ↑ Cover story, Time magazine, January 20, 1961
  16. ↑ T. Reeves, A Question of Character, p.140.
  17. ↑ Pulitzer.org FAQ
  18. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xv
  19. ↑ Wall Street Journal, May 9, 2008, p W3, review of Counselor, by Ted Sorensen.
  20. ↑ Online NewsHour with Senior Correspondent Ray Suarez and physician Jeffrey Kelman, Pres. Kennedy’s Health Secrets, The NewsHour with Jim Lehrer transcript, November 18, 2002
  21. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xv
  22. ↑ Kennedy, John F. (2002-06-18). „Address to the Greater Houston Ministerial Association“. American Rhetoric.
  23. ↑ Tyner Allen, Erika. „The Kennedy-Nixon Presidential Debates, 1960“. museum.tv. Suarchyvuotas originalas 2008-07-27. Nuoroda tikrinta 2009-05-14.
  24. ↑ Kennedy-Nixon Debate
  25. ↑ Edward Smith, Dr. Jean (1967 m. kovo mėn.). „Kennedy and Defense The formative years“. Air University Review. Suarchyvuotas originalas 2008-12-12. Nuoroda tikrinta 2007-09-18.
  26. ↑ Kennedy: Ask Not What Your Country Can Do For You!
  27. ↑ Kennedy: Ask Not What Your Country Can Do For You!
  28. ↑ YOUTUBE video of JFK Inaugural Address
  29. ↑ Examining the Presidency of John F. Kennedy
  30. ↑ Schlesinger, Robert Kennedy and His Times
  31. ↑ Jean Edward Smith, „Bay of Pigs: The Unanswered Questions“, The Nation, April 13, 1964
  32. ↑ Cuban missile crisis Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
  33. ↑ Cuban missile crisis Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
  34. ↑ What Is the Peace Corps? Archyvuota kopija 2009-05-05 iš Wayback Machine projekto.
  35. ↑ „CIA Memo: "Press Version of How Diem and Nhu Died"“ (PDF). Central Intelligence Agency Office of Current Intelligence. Central Intelligence Agency. 1963-11-12.
  36. ↑ Frum, David (2000). How We Got Here: The '70s. New York: Basic Books. pp. 40–41. ISBN 978-0-465-04196-1.
  37. ↑ Jean Edward Smith, The Defense of Berlin, Baltimore: Johns Hopkins Press, 1963; Jean Edward Smith, The Wall as Watershed, Arlington, Virginia: Institute for Defense Analysis, 1966.
  38. ↑ [http://millercenter.org/scripps/archive/speeches/detail/3376 „Ich bin ein Berliner“ Speech (June 26, 1963) John Fitzgerald Kenedy (video and transcript)] Archyvuota kopija 2009-04-13 iš Wayback Machine projekto.
  39. ↑ JFK in History:Nuclear Test Ban Treaty Archyvuota kopija 2009-09-04 iš Wayback Machine projekto.
  40. ↑ „1963: Warm welcome for JFK in Ireland“. BBC.
  41. ↑ JFK faced 3 death threats during '63 visit to Ireland| Deseret News (Salt Lake City)| Find Articles at BNET.com Archyvuota kopija 2009-08-21 iš Wayback Machine projekto.
  42. ↑ 42,0 42,1 „A Tyrant 40 Years in the Making“. New York Times. 2003-12-15. Nuoroda tikrinta 2007-09-18.
  43. ↑ Brown, Mitchell. „Martin Luther King, Jr. Chronology“. Louisiana State University. Suarchyvuotas originalas 2007-08-16. Nuoroda tikrinta 2009-05-10.
  44. ↑ John F. Kennedy June 11, 1963 Civil Rights speech
  45. ↑ „Smiting the Foe“. TIME. 1962-04-20. Suarchyvuotas originalas 2009-05-20. Nuoroda tikrinta 2009-05-10.
  46. ↑ Ludden, Jennifer. „Q&A: Sen. Kennedy on Immigration, Then & Now“. NPR. Nuoroda tikrinta 2007-09-20.
  47. ↑ „From Press Office: Senator John F. Kennedy, Immigration and Naturalization Laws, Hyannis Inn Motel, Hyannis, MA“. americanpresidency.org. 1960-08-06. Nuoroda tikrinta 2007-09-20.
  48. ↑ Kennedy, John F. (1961-05-25). „Special Message to the Congress on Urgent National Needs Page 4“. John F. Kennedy Library. Suarchyvuotas originalas 2007-09-12. Nuoroda tikrinta 2009-05-10.
  49. ↑ Kennedy, John F. (1962-09-12). „President John F. Kennedy“. Rice University. Suarchyvuotas originalas 2006-09-12. Nuoroda tikrinta 2009-05-10.
  50. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xvi
  51. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xv
  52. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xvi
  53. ↑ Rouse, Robert (2006 m. kovo 15 d.). „Happy Anniversary to the first scheduled presidential press conference—93 years young!“. American Chronicle. Suarchyvuotas originalas 2008-09-13.
  54. ↑ Michael Meagher, Larry D. Gragg. John F. Kennedy: A Biography. ABC-CLIO, 2011, p. xiv
Politinis postas
Prieš tai:
Dvaitas Eizenhaueris 		JAV prezidentas
1961–1963 		Po to:
Lindonas Džonsonas

Vikicitatos

 
Wikiquote logo
  Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=John_F._Kennedy&oldid=7419177"