François Rabelais

Fransua Rablė (François Rabelais, 1494 m. – 1553 m. balandžio 9 d.) – prancūzų rašytojas, antikinės literatūros bei kalbų žinovas, medicinos daktaras, Renesanso atstovas.

Fransua Rablė

Biografija

Apie F. Rablė gyvenimą išlikę labai mažai žinių. Net gimimo metai tiksliai nenustatyti (vieni tyrinėtojai nurodo 1494 m., kiti 1495 m., o dar kai kur nurodoma žymiai ankstesnė data – 1483 m.). Gimė F. Rablė netoli nedidelio Šinono miesto, Turenės provincijoje žemvaldžio ir advokato šeimoje. Spėjama jo gimimo vieta – Davinjerė, jo tėvui priklausiusi užmiesčio sodyba. Vaikystės metai prabėgo provincijoje, todėl būsimasis rašytojas anksti susipažino su Prancūzijos kaimo žmonių gyvenimu ir papročiais. Apie 1510 m., Rablė įstojo į pranciškonų vienuolyną Puatu provincijoje, o apie 1521 m. įšventintas kunigu. Vienuolyne gerai išmoko lotynų ir graikų kalbas, skaitė antikinių autorių – Platono, Plutarcho, Luciano ir kitų – veikalus, domėjosi teise. Tuo metu susipažino ir su žymesniaisiais humanistais. Ypač reikšminga jam buvo pažintis su G. Biudė.

Tačiau uolus antikos, ypač graikų autorių, studijavimas nepatiko vienuolyno vyresnybei. 1524 m. Rablė pateko į jos nemalonę, o jo knygos buvo konfiskuojamos. Rablė išgelbėjo draugai, padėdami jam gauti popiežiaus leidimą pereiti į Benediktinų vienuolyną, kurio įstatai buvo ne tokie griežti. Čia Rablė ne tik tęsė antikos studijas, bet vis labiau domėjosi gamtos mokslais ir medicina. Jis tapo vienuolyno vyskupo sekretoriumi.

Kaskart plėtėsi Rablė interesai, taip pat jo ryšiai su humanistais. Jis dalyvavo įvairiuose rateliuose, jų diskusijose teisės, filosofijos ir kitais klausimais. Apie 1527 m. išvyko iš Puatu ir kurį laiką gyvena Paryžiuje ir kitur. 1530 m. atvyko į Monpeljė ir čia studijavo mediciną, o vėliau ir pats skaitė medicinos paskaitas, sekdamas Hipokrato ir Galeno teorijomis. 1532 m. gavo gydytojo vietą Liono, tuomet svarbaus humanizmo centro ligoninėje. Tuo metu užmezgė ryšius su Erazmu Roterdamiečiu.

1533 m. (ar 1532 m. rudenį) buvo išleistas Rablė fantastinis romanas „Pantagriuelis, Dipsodų karalius, atgyvintas tikruoju pavidalu su visais baisiais savo darbais bei žygiais“, pasirašytas Alkofibraso Nazjė (Alcofribas Nasier, jo tikrųjų vardo ir pavardės anagrama) slapyvardžiu. Sakmės apie milžinus Prancūzijoje buvo labai paplitusios dar viduramžiais, be to, neseniai buvo išėjusi liaudies pasakojimų knyga „Didinga ir nepalyginamai vertinga kronika apie nepaprastą milžiną Gargantiua“. Matyt, ji ir paskatino Rablė parašyti veikalą apie apie Gargantiua sūnaus Pantagriuelio gyvenimą. „Pantagriuelis“ buvo sumanytas kaip liaudies pasakojimų tęsinys, tačiau Rablė liaudies vaizdus praturtino humanistiniu turiniu, skelbiančiu tikėjimą mokslo ir švietimo reikšme.

Rablė akiratį praplėtė kelionės į Italiją. Pirmą kartą išvyko į Romą būdamas vyskupo Žano diu Belė (Jean du Bellay) gydytoju. Ten praleido du mėnesius ir susipažino su italų Renesanso kultūra, antikinio meno paminklais. Grįžęs iš Italijos, išleido naują knygą: „Baisenybingas didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo, gyvenimas, kurį surašė maestras Alkofibrasas, kvintesencijos traukovas“. Knygoje matomas gilesnis Rablė humanizmo turinys, dažnesnės aliuzijos į antiką, aštresnė satyra. Pratarmėje rašytojas liepė ieškoti jo veikale „gilesnės prasmės“, nors kartais atrodytų, jog „autorius tik šiaip sau juokauja“. Vėliau ši knyga tapo pirmąja, o „Pantagriuelis“ – antrąja viso kūrinio dalimi.

Tolesnės Rablė veikalo dalys pasirodė po ilgos pertraukos. Krašte buvo vis labiau persekiojami Reformacijos šalininkai, pasunkėjo humanistų padėtis. Kai kurie išleido deklaracijas, kuriose atsisakė savo idėjų, kiti pakeitė gyvenamąją vietą. Rablė taip pat išvyko iš Liono. 1535–1536 m. jis vėl keliavo į Romą su Ž. diu Belė ir čia ypač domėjosi botanika, archeologija. Jis vis labiau tolo nuo dvasininko prievolių, o 1537 m. Monpeljė universitete jis gavo medicinos daktaro laipsnį.

Aštrėjo rašytojo konfliktas su Sorbona, kurios atstovai buvo išjuokti ir „Pantagriuelyje“, ir „Gargantiua“. Rablė buvo vis smarkiau puolamas, jo knygos pasmerkiamos sudeginti. Tačiau jis turėjo užtarėjų, tarp kurių karalius Pranciškus I ir jo sesuo. Vėliau karalius jam suteikė privilegiją toliau leisti „Pantagriuelį“.

„Trečia knyga apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas“ išėjo 1546 m. Paryžiuje, o netrukus po to Lione ir Tulūzoje. Ji buvo pasirašyta jau tikrąja pavarde: Fransua Rablė, medicinos daktaras. Šioje veikalo dalyje atsiskleidė plati autoriaus erudicija – nepaprastai gausios žinios iš filosofijos, filologijos, teisės ir gamtos mokslų. Tiesioginių išpuolių prieš Sorboną joje nebėra, tačiau ši atsargumo priemonė nepadėjo: ji taip pat buvo pasmerkta sudeginti.

Tuoj po to, kai buvo išleista „Trečia knyga“, Paryžiuje buvo pakartas ir sudegintas senas Rablė draugas E. Dolė. Rablė taip pat grėsė pavojus būti apkaltintam erezija. Karalius Pranciškus I buvo ligotas, tad jo globos buvo sunku sulaukti. 1547 m. jis mirė, o su Henriku II Rablė iš karto neužmezgė ryšių. Bet kardinolas diu Belė ir toliau jį globojo. Kartu su juo 1547 m. Rablė vėl vyko Italijon, kur gyveno iki 1549 m.

Dar prieš išvykdamas į Italiją, Rablė užbaigė „Ketvirtą knygą apie gerojo Pantagriuelio herojiškus darbus ir kalbas“, kurios fragmentai buvo išleisti 1547 m. ir 1548 m., tačiau visa ketvirtoji knyga išėjo tik 1552 m. Paryžiuje. Tais pačiais metais Sorbona pasmerkė knygą, ir Paryžiaus parlamentas uždraudė ją pardavinėti. Vėliau visas Rablė veikalas dėl jo aiškaus nusistatymo prieš katalikų dvasininkiją buvo įtrauktas į katalikų bažnyčios skelbiamą „Draudžiamųjų knygų sąrašą“. Rablė vėl turėjo slapstytis, keisti gyvenamąją vietą. Po kurio laiko jis grįžo į Paryžių, kur ir 1553 m. mirė.

Kūryba

Žymiausias jo kūrinys – tai fantastinis romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”. Tai pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą, darbus, kalbas. Tai ne vien grožinės literatūros kūrinys, bet ir teisės, filosofijos, medicinos traktatas. Kūrinyje pateikta žinių iš botanikos, senovės istorijos, mitologijos. Jame daug įvairiausių žanrų: mito, pasakėčios, farso, humoristinio pamokslo, disputo, alegorijos. Kūrinys prisotintas ambivalentiško juoko, jame kaitaliojasi įvairiausi prasminiai ir stilistiniai klodai. Norint gerai jį suprasti, reikia pažinti viduramžių liaudies juoko savitumą, farsų, liaudies švenčių, karnavalų tradicijas, nes Rablė juoko esmę nulėmė kaip tik liaudiški jo kūrybos šaltiniai.

Rablė romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ nelengva skaityti ir suprasti. Savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu jis prilygsta tokiems pasaulinės literatūros šedevrams kaip Dantės „Dieviškoji komedija“, Servanteso „Don Kichotas“, H. Melvilio „Mobis Dikas“, Dž. Džoiso „Ulisas“.

Kūriniai

• (1532) „Gargantiua“
• (1534) „Pantagriuelis“

Nuorodos

• „Gargantiua ir Pantagriuelis“ anglų kalba