Antrinės žaliavos, perdirbimas, utilizavimas

Antrinės žaliavos – tai įvairios paskirties buities darbuose ar komercinėje veikloje panaudotų stiklo, plastiko, popieriaus ar metalo gaminių likučiai, kurių perdirbiniai naudojami naujos produkcijos gamybai. Perdirbami produktai ženklinami specialiu skirties ženklu – trimis besisukančiomis rodyklėmis. Svarbiausias atliekų rūšiavimo ir jų perdirbimo tikslas – atliekas pritaikyti gamybai, sprendžiant ekologijos problemas ir mažinant gamtinių išteklių naudojimą. Siekiant užtikrinti tinkamą antrinių žaliavų skirstymo ir jų perdirbimo sistemą, būtina rūpintis atliekų rūšiavimu – į atskirus konteinerius mesti stiklo, plastiko, popieriaus ir metalo gaminius, atskiriant juos nuo biologiškai skaidžių atliekų. Pavojingos atliekos turi būti kuo skubiau utilizuojamos.

Kiekvienais metais Lietuvoje į sąvartynus išvežama daugiau nei 2,8 mln. tonų mišrios paskirties atliekų, nors itin didelė jų dalis gali būti panaudota perdirbimui. Svarbiausi atliekų perdirbimo pranašumai yra švaraus oro, vandens ir dirvožemio išsaugojimas, gamtinių išteklių ir energijos suvartojimo mažinimas, atliekų tvarkymo išlaidų taupymas. Tinkamai surūšiuotos ir sėkmingai perdirbtos atliekos tampa vertingomis žaliavomis naujų produktų gamybai.

Lietuvoje nerūšiuotų atliekų mastai yra beveik vieni didžiausių visoje Europoje. Tuo metu daugelyje stipriųjų valstybių atliekų rūšiavimas siejamas ne tik su žmogaus sveikatai ir aplinkai naudingu užsiėmimu, bet ir su pelningu verslu, siūlančiu gerai apmokamas darbo vietas, t. y. daugelis valstybių, pvz., Vokietija ar Švedija, atliekų vertę sieja ne tik su ekologijos idėjomis, bet ir su ekonomika – šiandien didžioji dalis produktų gali būti sėkmingai perdirbami, keldami valstybės ekonomikos lygį. Tiesa, Lietuva negali užtikrinti aukšto lygio perdirbimo darbų, kadangi šiam procesui būtinas nuolatinis atsinaujinimas ir technologinis tobulėjimas. Tai reiškia, kad daugelis išrūšiuotų šiukšlių yra gabenamos į užsienį – didžioji jų dalis keliauja į milžiniškus Vokietijos fabrikus.

Beveik 70 proc. atliekų Lietuvoje patenka į sąvartynus, kas leidžia kalbėti apie prastai išvystytą šalies rūšiavimo ir perdirbimo sistemą. Rūšiavimo darbus apsunkina ir prastai išplėtota atliekų surinkimo infrastruktūra – daugelyje savivaldybių trūksta ne tik spalvotųjų konteinerių, skirtų popieriaus, stiklo ir plastiko atliekoms, bet ir stambiųjų atliekų surinkimo aikštelių. Siekiant užtikrinti aukščiausią rezultatą būtina ieškoti priemonių, skatinančių gyventojus aktyviai dalyvauti šiukšlių rūšiavimo procese – statistikos rodikliai generuoja itin mažus perdirbimui tinkamų atliekų kiekius, nors daugelyje kiemų matome rūšiavimui skirtus konteinerius.

Gyventojai, rūšiuojantys antrines žaliavas, eikvoja mažiau gamtos resursų, kuria tvaresnę gyvenamąją aplinką ir gauna mažesnes sąskaitas už šiukšlių išvežimą. Atliekų rūšiavimui skiriami kelių spalvų buitinių atliekų ir antrinių žaliavų konteineriai: į popieriaus konteinerius metami laikraščiai ir švarus kartonas (nepadengtas stiklu ar plastiku), į stiklo konteinerius – švarūs buteliai, stiklainiai, indai ir duženos, į plastiko konteinerį – švarūs plastikiniai indai ir plastiko pakuotės, PET buteliai ir polietileno plėvelė. Į šiuos konteinerius gali būti metamos ir metalo atliekos – švarios (riebalais nesuteptos) metalo dėžutės ir skardinės, dangteliai ir metalinės pakuotės.

Įmonės, perdirbančios, renkančios antrines žaliavas. Atliekų tvarkymas. Paprastai nuo žmogaus veiklos atlikusių medžiagų (atliekų) surinkimas, pervežimas, apdirbimas, perdirbimas ar pašalinimas dėl sveikatos, estetinių ir kitų priežasčių. Pavojingų atliekų utilizavimas.