Viziris
Viziris (arab. وزير = wazīr) – musulmonų šalių ministro ir aukščiausio valdininko titulas. Osmanų imperijoje didysis, arba vyriausiasis, viziris vadovavo vyriausybei; sultono vardu leido fermanus (įsakymus), sudarydavo taikos sutartis.[1]
Vizirio pareigybė atsirado Abasidų kalifate. Taip vadintas vyriausiasis ministras arba kalifo atstovas. Jis veikė kaip tarpininkas tarp monarcho ir jo pavaldinių. Ankstesniais Omejadų laikais monarchas pats bendravo su pavaldiniais, tačiau Abasidai perėmė iš persų principą, kad valdovas nuo bendravimo su pavaldiniais turi būti atribotas.[2]
Osmanai vizirio pareigybę perėmė iš Mažosios Azijos seldžiukų. Pradžioje veikė pervane („patarimo“) institucija, o nuo 1384 m. minimas viziris. Iki Konstantinopolio užkariavimo viziris buvo ne titulas, o institucija, kurią galėjo sudaryti keletas asmenų, įskaitant ministrus. Tuo laikotarpiu vizirių pareigas paprastai ėmė įtakingos Čandarli šeimos nariai.[2]
XV a. vid., valdant Mehmedui II, grąžinta sena islamiška praktika (didžiuoju) viziriu vadinti vyriausiąjį ministrą. Didžiajam viziriui buvo pavaldūs kiti viziriai, kurie jį pavaduodavo, reikalui esant vadovaudavo armijoms. Vėliau viziriais pradėti vadinti provincijų administratoriai, aukšti valdžios pareigūnai (pvz., iždininkas).[2]
Didysis viziris buvo absoliutinis Osmanų sultono atstovas, kuris naudojosi sultono antspaudu. Tikroji didžiojo vizirio galia priklausydavo nuo sultono jam suteiktų kompetencijų. Nuo XIX a. pr. didysis viziris vadovaudavo sultono paskirtai ministrų tarybai, o nuo 1908 m. įgijo teisę pats skirti ministrus.[2]
Viziriais kartais vadinami ir Senovės Egipto pareigūnai, turėję faraono padėjėjo pareigas. Šitokia pareigybė žinoma nuo IV-osios dinastijos laikų, o didelę svarbą įgijo valdant Sesostriui III (XIX a. pr. m. e.), kai viziris tapo atsakingas už viso šalies biurokratinio aparato priežiūrą.[2]
Viziriais vadinamus valdininkus turėjo įvairūs musulmoniški kraštai – Persija (Gaznevidai ir kt.), al Andalusija, Egipto Fatimidai, Hidžazo Hašemitai, Tuniso Huseinidai, Bengalijos sultonatas, Duranio imperija ir kt. Šio titulo svoris galėjo smarkiai skirtis – nuo vyriausiojo ministro, monarcho atstovo iki eilinių valdininkų. Kai kuriose islamiškose valstybėse ir dabar žodžiu viziris vadinami ministrai.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis greičiausiai persiškos kilmės – iš vid. persų vičir („nutarimas, nurodymas, įgaliojimas“) < av. vīčira („sprendimas“).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ viziris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Vizier. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Jeffery, Arthur (2007). The foreign vocabulary of the Qur'ān. Leiden: Brill. p. 288.