Violončelė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Violončelė
Styginis instrumentas
Violončelė iš priekio ir šono
Hornbostel–Sachs klasifikacija	321.322-71 (sudėtinis chordofonas, garsas išgaunamas stryku)
Išsivystė	apytiksliai 1660 m. iš bosinio smuiko
Garsų diapazonas

Susiję instrumentai
Smuikas – altas – kontrabosas

Violončelė – styginis instrumentas, strykinis chordofonas, turintis keturias stygas:C (do), G (sol), D (re) ir A (la).^[1] Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys. XVII a. ištobulinti trys smuiko variantai, iš kurių vieno - Viola da Gamba, vėliau ir ištobulinta violončelė.

Grojama atsisėdus. Violončelė derinama kvintomis. Žmogus, grojantis violončele, vadinamas violončelininku arba violončelistu. Violončelės ilgis būna įvairus ir priklauso nuo jos modelio, tačiau standartinis ilgis - apie 75 cm. Violončelės pagal dydį skirstomos į:

vieno ketvirčio (1/4),
dviejų ketvirčių (2/4),
trijų ketvirčių (3/4),
pilnąją.

Natos violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.

Violončelė orkestre

Orkestruose violončelistai sėdi pačiame pakraštyje, dešinėje (žiūrint iš žiūrovo pozicijos), taigi violončelistai būna dirigento dešinėje. Kameriniame orkestre violončelių būna keletas – nuo trijų iki aštuonių, o simfoniniame orkestre – nuo aštuonių ir daugiau. Jų kiekis priklauso nuo to, kokio dydžio yra orkestras ir kiek muzikantų turi atlikti tam tikrą kūrinį. Šių instrumentų bosinis skambesys daugiausia naudojamas pritarimui, nors nemažai būna ir solinių vietų, tačiau orkestre violončelių, palyginti, yra nedaug (smuikų būna keliskart daugiau).

Istorija

Pavadinimas „violončelė“ kilęs iš italų kalbos ir reiškia „didelė viola“. Violončele grojama orkestruose, styginių instrumentų kvartetuose, taip pat ir solo. Violončelėms parašyta daug sonatų ir koncertų. Nors violončele dažniausiai grojama klasikinė muzika, tačiau taip pat ja grojama pop, roko ir netgi metalo stiliaus muzika.

Žymiausi baroko kūriniai violončelei yra šešios Johano Sebastiano Bacho siuitos be akompanimento, klasicizmo eroje du Jozefo Haidno koncertai, romantizmo eroje Antoníno Dvořáko, Edvardo Elgaro koncertai, bei dvi Johaneso Bramso sonatos.

Pirmąją violončelę XVI a. pagamino italų meistras Andrea Amati. Žymiausi violončelių gamintojai:

Šiomis dienomis senųjų meistrų, ypač Stradivarijaus, gamintos violončelės labai vertinamos dėl gero skambesio. Labai svarbu violončelę nulakuoti tinkamu laku, nes lakas lemia didelę dalį instrumento skambesio. Manoma, kad pagrindinė Stradivarijaus instrumentų paslaptis yra lakas, tačiau iki šiol nežinoma tiksli jo sudėtis.

Įdomu

Iki XX a. violončele grojo labai nedaug moterų, nes buvo nepadoru, neelegantiška ir nemoteriška instrumentą laikyti tarp kojų.

Grojimas

Violončele grojama daugeliu būdų, tačiau galima išskirti du populiariausius: arco ir pizzicato.

Arco – griežimas stryku stygomis. Stryko valdymo technikos vadinamos štrichais, kaip, pavyzdžiui, legato, spicato, con legno, stacato ir t. t.
Pizzicato – grojimas stygas užgaunant pirštais. Toks grojimo būdas naudojamas daug rečiau nei arco,dažniausiai orkestrinėje muzikoje.

Strykas

Violončelė, kaip ir kiti smuiko šeimos instrumentai turi stryką. Violončelės strykas šiek tiek storesnis už smuiko stryką. Brangių strykų medinė stryko dalis gaminama iš medžio Caesalpinia echinata. Kokybiškesni strykai daromi iš tamsesnės ir tankesnės šio medžio branduolinės medienos (šio medžio ji angl. vadinama pernambuco), kiek prastesni – iš balanos medienos (o ši – angl. brasilwood). Branduolinė mediena elastingesnė, garso greitis joje didesnis, todėl ji strykui labiau tinka. Pastaruoju metu išpopuliarėjo strykai gaminami iš plastiko ar kitų medžiagų.

Stryko apatinė dalis pagaminta iš ašutų, arba kitaip - arklio uodegos plaukų. Prieš grodami violončelininkai ašutus sutepa iš sakų gaminama kanifolija. Kanifolija padidina sukibimą tarp ašutų ir stygos.

Konstrukcija

Žymūs pasaulio violončelininkai

Kai kurie žymiausi pasaulio violončelininkai:

Žymiausi Lietuvos violončelininkai

Rimantas Armonas
Saulius Bartulis
Davidas Geringas (pasaulinio garso violončelininkas)
Ramutė Kalnėnaitė
Valentinas Kaplūnas
Edmundas Kulikauskas
Saulius Lipčius
Silvija Sondeckienė
Vytautas Sondeckis
Albertas Šivickis
Virginijus Tamulis
Augustinas Vasiliauskas

Šaltiniai

↑ Albertas Vytautas Baika, Arvydas Karaška. Violončelė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 256-257 psl.

[1] Albertas Vytautas Baika, Arvydas Karaška. Violončelė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 256-257 psl.

[1]