Vingio parkas

Šis straipsnis apie parką Vilniuje. Apie parką Klaipėdos r. skaitykite straipsnyje Vingio parkas (Priekulė).

Vingio parkas
2023 m.
Vingio parkas
Tipas	miesto parkas
Geografinė padėtis	54°41′00″š. pl. 25°14′23″r. ilg. / 54.6833°š. pl. 25.2397°r. ilg. / 54.6833; 25.2397
Plotas	157 ha
Valdytojas	VŠĮ „Vilniaus miesto parkai“
Darbo laikas	neribojamas
Adresas	Vilnius, Geležinio Vilko g.

Vingio parkas − Vilniuje, Neries vingyje, esantis parkas, poilsio vieta. Plotas − 162 ha. Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi maža pelkė. Vakarinėje dalyje įsikūrusi dalis Vilniaus universiteto botanikos sodo. Parke vyrauja žalieji plotai, tačiau yra Vingio karių kapinės, du stadionai – Vilniaus Gintaro stadionas ir Vingio regbio stadionas.

Renginiai

Parko estrada pritaikyta įvairaus pobūdžio renginiams ir koncertams. Nuo 1960 m. čia kas ketverius metus vyksta Dainų švenčių Dainų dienos, Moksleivių dainų šventės. Čia taip pat savo koncertus surengė tokios pasaulinio garso žvaigždės, kaip Rammstein, Lady Gaga, Andrea Bocelli, Elton John, Bjork, Sting, Robbie Williams, Rod Stewart, „Depeche Mode“, taip pat legendinės Lietuvos grupės „Foje“, „Antis“. Koncertų metu estradoje susirenka virš 60 tūkst. žmonių. Toks rekordas pasiektas 1997 m. gegužės 17 d. paskutinio grupės „Foje“ koncerto metu.^[1]

Istorija

XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m., šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Kalvinistai šioje vietoje veikė 1553−1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre.

Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila II, Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. pabaigoje Lukiškių dvarą su visais buvusiais pastatais, sodais ir laukais padovanojo jėzuitams jų vasarvietei įrengti.

Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis, valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai.

1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviem šimtams žmonių. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas.

Po vyskupo mirties 1794 m. Jėzuitų Lukiškes paveldėjo Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis − Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui. 1812 m. Vingio rūmuose ištisą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I su savo generaliniu štabu. Įsigeidęs čia turėti nuolatinę vasarvietę Aleksandras I už 12000 dukatų iš Benigseno įsigijo visą Vingio teritoriją su rūmais.

1812 m. birželio 24 d. caro Aleksandro I garbei rengiant pokylį, paaiškėjo, jog visi svečiai rūmuose netilps. Vilniaus universiteto architektūros profesorius Mykolas Angelas Šulcas šiam tikslui pastatė dailią pavėsinę, kurioje turėjo vakarieniauti caras su aukštuomene. Porai valandų likus iki vakarienės netikėtai nuvirto pavėsinės stogas, nuolaužomis užberdamas parketą. Išsigandęs, kad bus apkaltintas pasikėsinimu, architektas nusiskandino. Nepaisant šio tragiško incidento puota vyko toliau. Stogo nuolaužos buvo surinktos, parketas nuvalytas. Puotos pabaigoje gauta žinia, jog Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ir artėja prie Vilniaus.

Į Vilnių įžengę prancūzai 1812 m. rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri vėliau kartu su sužeistaisiais sudegė.

Po karo caro administracija rūmų remontu nesirūpino. Jie palaipsniui nyko ir 1855 m. buvo nugriauti. Parko teritorijoje buvo įrengtas karinio inžinerijos dalinio mokymų laukas ir artilerijos poligonas. Ant vaizdingo Neries kranto, 1857 m. Vilniaus karinio gubernatoriaus Vladimiro Nazimovo iniciatyva buvo įrengtas vasaros kurhauzas. Čia buvo pastatytas medinis paviljonas, ūkiniai pastatai, įveistas gana didelis parkas, dvarvietės šlaite pasodinta liepų alėja, buvo rengiami šokių vakarai, vaidinimai, sutraukdavę minias gyventojų.

1920 m. Vingyje pradėti sodinti Stepono Batoro universiteto botanikos sodo sodinukai, buvo suformuotas gausus augalų parkas, vėliau − 1975 m. dalis jų perkelta į naująjį Vilniaus universiteto botanikos sodą, įkurtą Kairėnuose.

1930 m. pastatyti Lenkijos kariuomenės sandėliai, nutiestas siaurasis geležinkelis. Siaurasis geležinkelis išardytas 1986 m.^[2]

1965 m. Vingio parkas rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Didžiojoje laukymėje pastatyta Vingio parko estrada, įrengta 2 ha ploto aikštė. Rytinėje parko dalyje, prie M. K. Čiurlionio gatvės, vadinamose Jėzuitų kapinėse buvo laidojamos 1710 m. maro aukos. Čia 1796 m. specialiai tam pastatytoje koplyčioje buvo palaidota pirmojo Vilniaus karinio gubernatoriaus Nikolajaus Repnino žmona. Vėliau šios kapinės atiduotos stačiatikiams. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo palaidoti žuvę vokiečių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sulygintos su žeme, jų vietoje įrengti atrakcionai. Šiuo metu vokiečių karių kapai yra atstatyti.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje rytinėje parko dalyje buvo nutiesta Tarybų gatvė.

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke įvyko didysis Sąjūdžio mitingas,^[3] kuriame dalyvavo virš 250 tūkst. žmonių.^[4]

1993 m. parke lankėsi popiežius Jonas Paulius II, į kurio laikomas šv. mišias susirinko apie 100 tūkst. žmonių.^[5]

2015 m. vienai iš upinių salų ties parko kapinėmis suteiktas Bebrų salos vardas.