Vesterplatė

Vesterplatė (lenk. Westerplatte; vok. Westerplatte) – pusiasalis Gdanske (Lenkija), Baltijos jūros krante. Jis sudaro Mirusiosios Vyslos (lenk. Martwa Wisła; tai Vyslos estuarijos dalis), kuri čia yra ir Gdansko uosto kanalas, dešinį krantą žiotyse. Nuo 1926 iki 1939 m. Vesterplatėje buvo Lenkijos kariuomenės tranzito depas, nors aplink buvo laisvojo Dancigo miesto teritorija.

Pusiasalis garsus Vesterplatės mūšiu, kuris buvo pirmas Vokietijos ir Lenkijos kariuomenių susirėmimas 1939 m. Įsiveržimo į Lenkiją metu, o kartu ir pirmuoju Antrojo pasaulinio karo mūšiu Europos karo teatre.

Istorija

Kurortas

Apie 1830 m. Vesterplatės pusiasalyje buvo įkurtas kurortas, kurį sudarė paplūdimys, miško parkas, pajūrio maudyklių ir gydymo vandeniu kompleksas.

Tranzito depas

1925 m. Tautų Sąjungos taryba leido Lenkijai Vesterplatėje laikyti 88 kareivių įgulą. Lenkija įgulą slapčia padidino, ir 1939 m. rugsėjo 1 d. ją sudarė 176 kareiviai ir 6 karininkai. Įgula turėjo:

1 76 mm 1902 m. pavyzdžio divizijos patranką,
2 37 mm Boforso prieštankines patrankas,
4 minosvaidžius,
41 kulkosvaidį.

Tikrų įtvirtinimų nebuvo, tik miške stovėjo kelios betoninės sargybinės.

Lenkų įgulą nuo laisvojo Dancigo miesto skyrė uosto kanalas, o su žemynu jungė tik siaura sąsmauka. Buvo planuota, kad karo atveju gynėjai atlaikys 12 valandų puolimą, o per tą laiką atvyks Lenkijos armijos daliniai.

Vesterplatės įgulai gynybos metu vadovavo majoras Henrikas Sucharskis (Henryk Sucharski), vado pavaduotojas buvo kapitonas Francišekas Dambrovskis (Franciszek Dąbrowski).

Vesterplatės mūšis

1939 m. rugsėjo 1 d., netrukus po to, kai Liuftvafės bombonešiai pradėjo įsiveržimą į Lenkiją ir keliuose oro antskrydžiuose Ju-87 išvertė bombas į Vielunio miestą, 04:45 vietos laiku Vokietijos linijinis laivas „Schleswig-Holstein“, kuris tada oficialiai buvo atvykęs į laisvąjį Dancigo miestą su „mandagumo vizitu“, be perspėjimo ėmė šaudyti į lenkų įgulą. Po to atakavo leitenanto Vilhelmo Heningseno (Willhem Henningsen) šturmo kuopa iš „Schleswig-Holstein“ bei vermachto pionierių grupė. Tačiau netrukus puolančiuosius, pro artilerijos ugnimi pralaužtas angas įveikusius plytinę tvorą, iš pasalos apšaudė lenkų kareiviai. Kulkosvaidžių, minosvaidžių ir šaulių ginklų ugnis buvo atidengta iš paslėptų ir gerai išdėstytų ugnies taškų, vokiečių kareiviai atsidūrė kryžminėje ugnyje. Kiti du puolimai tą dieną irgi buvo atremti, o vokiečiai patyrė nelauktai didelių nuostolių.

Sekančias dienas vokiečiai pakartotinai apšaudė Vesterplatę laivyno artilerija bei sunkiąja lauko artilerija. Kartu pikiruodami bombardavo Ju-87. 7 dienas 180 lenkų kareivių atrėmė 3500 vokiečių kareivių atakas. Majoras Henrikas Sucharskis buvo informuotas, kad Lenkijos armija pagalbos atsiųsti negali. Atkirsti, nesulaukiantys pastiprinimų ir kovinių atsargų, įgulos kareiviai gynėsi, sulaikydami dideles Vokietijos pajėgas ties Vesterplate ir trukdydami tolesnes Lenkijos pakrantės atakas.

Rugsėjo 7 d. majoras nutarė, kad įgulai laikas pasiduoti, nes nebėra šaudmenų ir kitų atsargų. Parodydamas pagarbą Vesterplatės gynėjams čia veikusių vokiečių pajėgų vadas generolas majoras Eberhardtas (Eberhardt) leido majorui Sucharskiui ir po pasidavimo į nelaisvę turėti savo kardą.

Vesterplatės mūšio laukas nuo 2003 m. priskiriamas prie Lenkijos istorijos paminklų.^[1]

Pokaris

Įgulos kareivinių ir sargybinių griuvėsiai išlikę iki šiol. Po karo 1-oji sargybinė buvo paversta muziejumi. Ties įėjimu stovi dvi 280 mm kalibro Schleswig-Holstein pagrindinio kalibro patrankų šovinių tūtos.

Paminklas Pakrantės gynėjams (Pomnik Obrońców Wybrzeża) buvo atidengtas 1966 m.