Valkaviskas

Valkaviskas bltr. Ваўкавыск, rus. Волковыск

Šv. Vaclovo bažnyčia Valkaviske

Valkaviskas 53°09′50″š. pl. 24°27′32″r. ilg. / 53.164°š. pl. 24.459°r. ilg. / 53.164; 24.459 (Valkaviskas)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Valkavisko rajonas

Gyventojų (2022)	42 369
Plotas	79 km²
Tankumas (2022)	536 žm./km²

Vikiteka	Valkaviskas

Valkavìskas ^[1] (bltr. Ваўкавыск; arba Volkovyskas, rus. Волковыск) – miestas vakarų Baltarusijoje, Gardino srities pietrytinėje dalyje, prie Vilkuvos ir Rasos (bltr. Россь) upių, 271 km nuo Minsko, 220 km nuo Vilniaus. Rajono centras.

Istorija

Pirmą kartą paminėtas Turovo metraštyje 1005 m. Valkaviskas buvo slavų ir baltų genčių pasienyje įkurta tvirtovė. 1038 m. vasario 15 ir 16 naktimis miestą sunaikino jotvingiai.^[2] XII a. buvo nedidelės dalinės kunigaikštystės centras. Nuo XIII a. minima kunigaikščio Mindaugo pilis ir dvaras prie Vilkuvos upės, vėliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiųjų kunigaikščių dvaras. 1386 m. sausio 11 d. pilyje įvyko lenkų pasiuntinių derybos su LDK Jogaila dėl jo vedybų su Jadvyga. 1410 m. miestelį sudegino kryžiuočiai. 1430 m. Ldk Vytautas pastatė Šv. Mikalojaus bažnyčią.

1507 m. Ldk Žygimantas Senasis suteikė Magdeburgo teisę rinkti miesto tarybą, rengti muges ir turgus. Nuo 1566 m. Valkavisko pavieto centras, jame buvo šaukiami pavieto ir žemės seimeliai. 1598 m. pastatytas jėzuitų vienuolynas.

1654 m. prie Valkavisko įvyko kautynės su švedais, miestelį užėmė Karolio X kariuomenė. 1655 m. miestą užėmė rusų kariuomenė ir stipriai jį nuniokojo. Rusų kariuomenė miestelį ne kartą degino ir plėšė vykstant Abiejų Tautų Respublikos padalijimams 1772, 1793 ir 1795 m. Amžiaus pabaigoje miestelyje buvo likę 362 namai su 2127 gyventojais. 1795 m. miestas atiteko Prūsijai, bet pagal 1807 m. Tilžės sutartį perėjo Rusijos imperijai. 1812 m. miestą rusai vėl sudegino puolant Napoleono kariuomenei. Bet jau 1860 m. mieste buvo 492 namai, 3472 gyventojai, dvi mokyklos, cerkvė, dvi bažnyčios, sinagoga, du malūnai, ligoninė, 52 krautuvės. 1863 m. sukilimo metu miestą buvo užėmusi Gustavo Stravinskio sukilėlių kariuomenė.

XIX a. pabaigoje buvo Gardino gubernijos Valkavisko apskrities centras.^[3] 1897 m. jau buvo 10 323 gyventojai. 1905–1907 m. Valkavisko gyventojai ir mieste stovėję kariuomenės daliniai aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Prasidėjus I pasauliniam karui 1915 m. rudenį miestą užėmė vokiečių kariuomenė, 1919 m. vasario mėn. lenkų armija, 1920 m. liepos mėnesį įsiveržė Raudonoji armija, bet rugsėjo pradžioje jį vėl išvadavo lenkai. Miestas vėl tapo Balstogės vaivadijos Valkavisko apskrities centru. 1927 m. balandžio 1 d. miestui perduota dalis Petrašaucų dvaro teritorijos iš Biskupcų valsčiaus.^[4] 1939 m. miestą vėl okupavo rusų kariuomenė, jis tapo rajono centru.

Prasidėjus II pasauliniam karui, jau 1941 m. birželio 28 d. miestą užėmė vokiečiai. Mieste buvo įkurta koncentracijos stovykla, kurioje žuvo per 20 000 žmonių, ir žydų getas. 1944 m. liepos 14 d. miestą užėmė tarybinė armija.

Sovietmečiu buvo statybų ir maisto pramonės centras.^[5]

Ekonomika

Viduramžiais miestelio plėtrai turėjo reikšmės patogi geografinė padėtis – per jį ėjo kelias iš variagų į graikus, kuris jungė Baltijos jūrą su Juodaja jūra. Anksti atsirado amatai ir pramonės užuomazgos – mieste ir jo apylinkėse buvo gaminami ginklai, aprėdai ir šarvai kariams, indai, verdamas alus. Jau 1513 m. plane matyti 9 gatvės.

1885 m. nutiestas geležinkelis Baranovičiai – Balstogė pagyvino pramonės plėtrą. 1891 m. jau veikė 19 pramonės įmonių. 1920–1939 m. Valkaviske buvo pastatyta didžiausia Vakarų Baltarusijoje cemento gamykla, liejykla, plytinė, veikė dvi lentpjūvės.

Daugelis miesto įmonių buvo nukentėję Antrojo pasaulinio karo metais, bet vėliau pramonė dar labiau išvystyta. Mieste yra maisto, metalo, medžio apdirbimo pramonės įmonių.