Trigubo Aljanso karas
| Trigubo Aljanso karas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Tujuti mūšis | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Paragvajus
|
 Argentina.svg){kind=small} Brazilijos imperija Urugvajus
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Francisco Solano López José E. Díaz |
Pedru II Luís Alves de Lima Bartolomé Mitre Venancio Flores | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 50 000 (pradžioje) | 26 000 (pradžioje) | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 300 000 | 90 000 - 100 000 | ||||||||
Trigubo Aljanso karas (isp. Guerra de la Triple Alianza), dar vadinamas Paragvajaus karu (Guerra del Paraguay) bei Didžiuoju Karu (Guerra Grande) – didžiausias ir daugiausiai aukų pareikalavęs tarpvalstybinis karas Pietų Amerikos istorijoje[1]. Vyko 1864–1870 m. tarp Paragvajaus iš vienos pusės ir trijų valstybių aljanso (Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus) iš kitos.
Karo pabaigoje Paragvajus buvo užimtas, sunaikinta jo ekonomika ir infrastruktūra, žuvo daug gyventojų. Tai lėmė didelį ekonominį Paragvajaus atsilikimą.
Karo ištakos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo pat kolonijinių laikų tarp portugalų ir ispanų vykdavo konfliktai dėl sienų. Nors ir buvo pasirašyti Madrido bei San Ildefonso susitarimai, siena galutinai nenustatyta. Paragvajui tapus nepriklausoma šalimi sienų neapibrėžtumas su Brazilija išliko. Ginčytinos teritorijos buvo faktinėje Paragvajaus valdžioje. Nors Brazilija dėl to nereiškė didelių pretenzijų, tačiau tai turėjo įtakos tolesnei karo eigai.
Paragvajaus valstybė, dar kolonijiniais laikais turėjusi jėzuitišką autonomiją, vystėsi kitaip, nei jos kaimynės. Valdant José Gaspar Rodríguez de Francia ir Carlos Antonio López šalis laikėsi izoliacinės politikos, ekonomika buvo vystoma autonomiškai. Valstybė buvo labai centralizuota, militarizuota ir pavaldi Lopesų (Carlos, vėliau Francisco) valdžiai. 98 % žemių priklausė valstybei, visa ekonomika buvo griežtai kontroliuojama. Į šalį pakviesti užsienio specialistai tiesė geležinkelius, telegrafo linijas, padėjo vystyti metalo apdirbimo, tekstilės, laivų statybos, ginklų gamybos pramonę. Prekyboje valstybė laikėsi protekcionizmo, griežtai kontroliavo eksportą ir importą, neėmė užsienio skolų. 1850 m. pradėta intensyvi patrankų, minosvaidžių, karo laivų gamyba.
Klestinčiai Paragvajaus ekonomikai reikėjo tarptautinės prekybos, tačiau žemyno gilumoje esanti šalis priklausė nuo Brazilijos ir Argentinos. Paragvajaus karo planuose buvo tikslai padaryti koridorių iki Atlanto vandenyno ir ten įkurti uostą.
Tuo tarpu nuo pat Brazilijos ir Argentinos valstybių susikūrimo, tarp jų nuolat vyko konfliktai dėl La Platos baseino. 1825–1828 m. tarp šių šalių įvyko karas, lėmęs Urugvajaus valstybės susikūrimą. Argentinos valstybė savo užsienio politika stengėsi atkurti buvusią La Platos vicekaralystę, į kurią įėjo Paragvajus su Urugvajumi. Būtent dėl to Brazilija rėmė Paragvajaus nepriklausomybę 1811 m., kad šis būtų kaip buferinė zona apsauganti nuo Argentinos agresijos. Paragvajus taip pat įsiveldavo į vietinės reikšmės konfliktus su argentiniečių pasienio teritorijomis. Brazilija padėjo Paragvajui kurti įtvirtinimus prie Paranos bei kitaip gintis nuo Argentinos. Brazilija ir Argentina grūmėsi dėl įtakos Urugvajuje. Jungtinė Karalystė taip pat siekė, kad La Platos regionas nesusivienytų ir ji galėtų gauti pigias žaliavas.
Po 1864 m. Brazilijos intervencijos į Urugvajų (dėl fermerių pasienio konfliktų) Solano Lopesas netikėtai nutraukė diplomatinius santykius su Brazilija ir apkaltino šią dėl Urugvajaus okupacijos. Urugvajuje tuo metu veikė dvi priešiškos partijos – Colorado (palanki Brazilijai) ir Blanco (bendradarbiavo su Lopesu).
Karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paragvajaus puolimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Brazilijai užėmus Urugvajų partija Blanco prašė Paragvajaus pagalbos. Reaguodamos į tai, Paragvajaus pajėgos užgrobė brazilų laivą ir 1864 m. gruodžio 13 d. paskelbė karą Brazilijai. Urugvajus, kurio valdžioje atsidūrė Venancio Flores iš Colorado partijos stojo į Brazilijos ir Argentinos pusę. Karo pradžioje Paragvajus turėjo 60 tūkst. gerai treniruotų karių, 23 garlaivius, 5 navigacinius laivus, 400 patrankų. Aljanso pajėgos buvo tokios: Argentina turėjo 8500 karių, 4 garlaivius ir vieną goletą, Urugvajus teturėjo 2000 karių ir jokio laivyno, Brazilija turėjo 16 000 karių pietų garnizonuose, 42 karo laivus ir 239 patrankas. Kadangi Brazilija karui nesiruošė, jos armija buvo sudaryta iš rekrutų, savanorių, vergų bei iš Urugvajaus atitrauktų pajėgų. 1865 m. gegužės 1 d. Buenos Airėse sudaryta Trigubo Aljanso sutartis, o Argentinos prezidentas Bartolomé Mitre tapo aljanso pajėgų vadu.
Pirmoje karo dalyje iniciatyva priklausė Paragvajui. Lopeso pajėgos įsiveržė į Mato Grosą ir Pietų Rio Grandę Brazilijoje bei Korientesą Argentinoje. Paragvajiečiai užėmė Mato Grosą dėka pajėgų pranašumo. 1865 m. sausį užėmė Korumbos miestą. Kitą 4000 karių grupė, vadovaujama generolo Francisco Isidoro Resquín žygiavo per pietinį Mato Grosą, užėmė Douradosą, Nioakę, Mirandą, Košimą. Nepaisant savo pergalių paragvajiečiai nerengė žygio į valstijos sostinę Kujabą.
Antroji puolimo fazė vyko Pietų Rio Grandėje ir Korientese. Lopesas siekė įvesti pajėgas į Urugvajų. Jis paprašė Argentinos leidimo per jos teritoriją pervesti 25 tūkst. karių. Bartolomé Mitre atsisakė duoti leidimą ir 1865 m. kovo 18 d. Paragvajus paskelbė karą Argentinai. Paragvajaus eskadronas išplaukė žemyn Paranos upe ir užėmė Korienteso uostą. Čia Lopesas tikėjosi paramos iš įtakingo vietinio kaudilijo Justo José de Urquiza, kovojusio prieš Buenos Airių valdžią. Tačiau Urkisa prisidėti atsisakė.
Tuo pat metu generolo leitenanto Antonio de la Cruz Estigarriba pajėgos ties Enkarnasjonu kirto Argentinos sieną ir įsiveržė į Pietų Rio Grandę. Čia paragvajiečiai užėmė San Boržą ir Urugvajaną.
Brazilija galiausiai pasiuntė 2780 karių armiją išvaduoti Mato Groso. Tačiau dar prieš atvykstant brazilams, Paragvajaus armija apleido Košimą ir Mirandą. 1867 m. sausį brazilai pabandė įsiveržti į Paragvajų, bet įsiveržimas buvo atremtas. Nepaisant to, kad brazilų generolo Camisão pajėgos atgavo keletą miestų, Mato Grosas išliko Paragvajaus kontrolėje.
Paragvajiečiai atitraukė savo pajėgas iš Korienteso, o armija iš San Boržo per Urugvajaną patraukė į Urugvajų, bet Žatajaus mūšyje pralaimėjo Venancio Flores vadovaujamoms urugvajiečių pajėgoms. Entre Riose susitikusios aljanso pajėgos pradėjo užimtų teritorijų išvadavimą ir perėmė iniciatyvą į savo rankas.
Aljanso invazija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinė invazijų į Paragvajų vieta tapo Paranos ir Paragvajaus upių santaka, kur paragvajiečiai buvo įkūrę pagrindinius įtvirtinimus. 1866–1868 m. aljanso pajėgos bandė pralaužti Paragvajaus gynybą. Pirmoji užimta tvirtovė buvo Itapiru. Toliau aljansas laimėjęs Paso de La Patrijos ir Estero Beljako mūšius įžygiavo į Tujuti pelkes ir buvo užpultos paragvajiečių. 1866 m. gegužės 24 d. aljansas laimėjo Tujuti mūšį. Brazilai užėmė Kuruti tvirtovę, tačiau paragvajiečiai laimėjo Kurupaiti mūšį. Po šio aljanso pralaimėjimo, invazijos tempai sulėtėjo. 1866 m. spalio 10 d. brazilai į Paragvajų atsiuntė maršalą Luís Alves de Lima, Kašijaso kunigaikštį. Tuo metu brazilų armija buvo pakrikusi, Mitrė ir Floresas buvo grįžę į savo šalis dėl jose kilusių neramumų. Kašijasas perorganizavo armiją, parūpino medicininę pagalbą, bei suorganizavo tiekimo sistemą. Tuo metu su paragvajiečiais tevyko smulkūs susidūrimai, o Solano Lopesas sutvirtino savo pagrindinę Umaitos tvirtovę.
Kašijasas siekė prasmukti pro Paragvajaus tvirtoves, nutraukti jų ryšius su Asunsjonu ir apsupti Paragvajaus pajėgas. Tačiau 1867 m. liepą grįžęs Mitrė perėmė pajėgų valdymą ir pagal seną planą užimti tvirtoves. 1868 m. sausį vėl Kašijasas perėmė valdymą. Liepos 25 d. galiausiai užimta Umaita. Toliau aljansui žygiuojant link Asunsjono Kašijasas atliko vadinamą Pikisiri manevrą: palikęs eskadroną kautis su paragvajiečiais, jis persikėlė per Paragvajaus upę, pelkėmis pasistūmėjo į šiaurės rytus, ties Viljeta vėl kirto upę ir užklupo Paragvajaus armiją iš užnugario. Toliau aljanso pajėgos laimėjo Itororo, Avai, Lmas Valentinas mūšius. Aljansas išsiuntė prašymą Lopesui pasiduoti, tačiau šis pasitraukė į Sero Leono kalnus. 1869 m. sausio 1 d. brazilų kariai įžengė į Asunsjoną.
Imperatoriaus Pedru II sūnus Gaston d'Orléans paskirtas atsakingu už karo veiksmus Paragvajuje sustiprino Brazilijos įtaką ir paskyrė provizorinį prezidentą Cirilo Antonio Rivarola. Solano Lopesas kalnuose tebesipriešino. Gaston d’Orléans per metus laiko įveikė jų pasipriešinimą. Paragvajaus armiją sudarė daugiausia vaikai ir menkai ginkluoti kariai. 1870 m. kovo 1 d. brazilai laimėjo paskutinį Sero Koros mūšį. Jo metu mirtinai sužeistas Solano Lopesas.
Padariniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dėl karo didžiausius nuostolius patyrė Paragvajus. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, manoma, kad žuvo 300 tūkst. paragvajiečių, dauguma civilių. Žuvo didžioji šalies gyventojų dalis, beveik 90 % Paragvajaus vyrų. Brazilai neteko 50 tūkst., Urugvajus 3100, Argentina 18-30 tūkst. žmonių. Daugiausia aukų nusinešė ne tarpusavio kovos, tačiau cholera, badas, užkrečiamos ligos.
Pagal Trigubo Aljanso sutartį Argentina ir Brazilija pasidalino Paragvajaus teritorijas: Argentinai atiteko dalis Gran Čiako (dabartinė Čiako provincija ir Formosos provincija), Brazilijai – dalis ginčytino Paragvajaus-Paranos tarpupio (išplėstas Mato Grosas). Iš Argentinos pusės buvo siūlymų pasidalinti visą Paragvajaus teritoriją, tačiau brazilai nebuvo suinteresuoti šalies panaikinimu. 1876 m. Brazilija išvedė savo pajėgas iš Paragvajaus, tačiau Argentina neatsisakė planų užimti visą Gran Čiaką. Argentinos-Paragvajaus siena nustatyta po ilgų ginčų, tarpininkaujant JAV prezidentui Rutherford B. Hayes. Brazilija pasirašė taiką su Paragvajumi pasilikusi teisę nevaržomai vystyti laivybą Paragvajaus upe.
Paragvajuje Trigubo Aljanso karas tebevertinamas nevienareikšmiškai: vieni teigia, kad tai buvęs drąsus žingsnis, kad maža šalis sugebėjo pasipriešinti savo didelėms kaimynėms, tuo tarpu oponentai teigia jog tai buvo neprotingas žingsnis, pražudęs beveik visą šalį. Paragvajaus valstybė buvo visiškai palaužta: suniokoti ištisi kaimai ir miestai, žemė išparduota, sunaikinta pramonė, infrastruktūra, žemės ūkio produkcijos užteko tik išsimaitinimui. Tai lėmė didelį Paragvajaus ekonominį ir socialinį atsilikimą, tebejaučiamą ir dabar. Visos kare dalyvavusios šalys prasiskolino. Dėl karo kilo ekonominė krizė Brazilijoje, privedusi prie imperijos subyrėjimo.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]