Pereiti prie turinio

Temperatūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Temperatūra – fizikinė sistemos savybė, nusakanti objektų šiltumą: aukštesnės temperatūros objektas yra karštesnis. Termodinamikoje temperatūra apibrėžiama kaip molekulių judėjimo energijos matas.[1]

Vienam molekulės laisvės laipsniui tenkanti energijos dalis E yra:

T – absoliutinė temperatūra

k – Bolcmano konstanta

Temperatūra matuojama termometru.

Matavimo vienetai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bazinis temperatūros matavimo vienetas SI sistemoje yra kelvinas (K). Vienas kelvinas formaliai aprašomas kaip 1/273,16 temperatūros, kurioje vanduo, ledas ir vandens garai egzistuoja kaip lygiavertės būsenos. 0 K temperatūra vadinama absoliučiu nuliu ir atitinka būseną, kurioje molekulės ir atomai turi mažiausią įmanomą šiluminę energiją.

Kasdienėms reikmėms žymiai patogiau naudoti Celsijaus skalę, kurioje 0 °C (ištikro, esant lygiai 0 pagal Celsijų ledas netirpsta, vanduo neužšąla) atitinka vandens užšalimo temperatūrą, o 100 °C – vandens virimo temperatūrą jūros lygyje. Celsijaus skalėje 1 laipsnis atitinka vieną kelviną. Taigi, Celsijaus laipsnius paversti į kelvinus galima paprasta formule:

K = °C + 273,16

Kai kuriose šalyse (pvz., JAV), naudojama Farenheito skalė. Šioje skalėje vandens užšalimo temperatūra atitinka 32 °F, o virimo temperatūra – 212 °F. Farenheito skalė parinkta remiantis dviem atskaitos taškais (0 °F atitinka vandens ir druskos mišinio užšalimo temperatūrą, o 100 °F – vidutinę žmogaus kūno temperatūrą). Farenheito laipsnius paversti Celsijaus laipsniais galima naudojant formulę:

°C = 5/9 · (°F – 32).

Iš rečiau naudojamų skalių pažymėtina Reomiūro skalė:

R = 0,8 · °C.
  1. Temperatūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 658 psl.