Stokholmo sindromas

Stokholmo sindromas (angl. Stockholm syndrome) – įkaito psichologinis prisitakymo mechanizmas, leidžiantis išvengti pagrobėjo smurto pagrobimo metu. Stokholmo sindromas niekada nebuvo įtrauktas į „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą“, tačiau žiniasklaidoje terminas vartojamas ir neretai skandalizuojamas. Kartais minimas smurto artimoje aplinkoje ir vaikų seksualinio išnaudojimo kontekste.

„Stokholmo sindromo“ sąvoką yra įvesta kriminalisto Nilso Bejeroto, kuris daug laiko skyrė keistai įkaitų dramai, vykusiai 1973 m. Švedijos sostinėje. Manoma, jog liūdnai pagarsėjęs sindromas išsivysto aukai patekus į grėsmingą ar mirtinai pavojingą situaciją. Spėjama, kad sindromas išsivysto tik tokiu atveju, jeigu pagrobėjas praleisdamas tam tikrą laiko tarpą kartu negrasina savo aukai ir neįžeidinėja jos, maloniai ir paslaugiai atliepia įkaito būtiniausius poreikius, o auka atsako tuo pačiu (teigiamais jausmais). Pagrobimo auka taip pat susisitapatina su pagrobėjo jausmais (baime būti sužeistam ar nužudytam pareigūnų ir frustracija nesugebant ištrūkti iš pastarosios situacijos). FTB tyrėjai mano, kad įkaitas gali suabejoti pareigūnų profesionalumu ir dėl to išslaisvinimo operacija gali žlugti paskutinę akimirką. Tačiau FTB kriminalistai nenurodė nė vieno atvejo kada operacija žlugo dėl aukos įsikišimo, sukelto emocinio įkaito prisirišimo prie pagrobėjo.

Istorija

Stokholmo banko apiplėšimas

Buvęs Kreditbanken pastatas Stokholme, Švedijoje, 1973 m. Norrmalmstorg apiplėšimo vieta (fotografuota 2005 m.)

1973 m. lygtinai paleistas nuteistasis Janas Erikas Olsonas per nesėkmingą banko apiplėšimą įkaitais paėmė keturis vieno didžiausių Stokholmo bankų „Kreditbanken“ darbuotojus (tris moteris ir vieną vyrą). Užpuolikas šovė į apsauginį, jį sužeidė ir užsidarė su trimis darbuotojomis pinigų saugykloje.

Penkias dienas trukusi įkaitų krizė, kuri tapo pirmąja, tiesiogiai transliuota televizijos ir prikausčiusia Švedijos žmonių dėmesį, sukūrė dar didesnę dramą, kai policija sutiko patenkinti J. E. Olsono reikalavimą: kad pas jį iš kalėjimo būtų atvežtas vienas iš liūdniausiai šalyje pagarsėjusių nusikaltėlių – bankų plėšikas Klarkas Olofsonas.

Derybu metu išsireikalautas automobilis buvo pristatytas, atvežti 3 milijonai švedijos kronų, tačiau Janas Erikas Olsonas delsė, nes suprato, kad palikęs patalpą, gali būti pašautas. Saugykloje tuo metu vyko keisti dalykai. Pagrobėjas ir darbuotojos greitai tarpusavyje pajuto draugiškumą. Jie pasakojo įvairias istorijas, žaidė loginius žaidimus. Kai vienai iš įkaičių Kristinai Enmark pasidarė šalta, pagrobėjas atidavė jai savo striukę. Beje, ji net paskambino Švedijos ministrui pirmininkui ir prašė leisti Janui Erikui Olsonui ir Klarkui Olofsonui išvykti, nenaudoti smurto, net siūlėsi vykti kartu su jais, kaip garantas, kad abi pusės laikysis susitarimo. J. E. Olsonas ir K. Olofsonas galiausiai pasidavė, o visi jų įkaitai buvo išgelbėti. Per išgelbėjimo operaciją buvo sužeisti du pareigūnai, o šturmavus banko patalpas pasinaudotos ašarinės dujos.