Snapuotoji viksva
| Carex rostrata | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Snapuotoji viksva (Carex rostrata) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Carex rostrata Stokes, 1787 | ||||||||||||||
| Sinonimai | ||||||||||||||
|
Snapuotoji viksva (Carex rostrata) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas.
Snapuotosios viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „rostrata, –a, –um“ – snapuotas, turintis snapą.
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugiametis, pilkai žalias, retakeris, 25– 75(100) cm aukščio, šliaužiantį šakniastiebį su gana storomis palaipomis išauginantis augalas. Stiebai statūs, laibi, tribriauniai, bukomis briaunomis, švelnūs, tik žiedyno srityje šiurkštūs, pamate apsisiautę belakštėmis, rudomis, pilkai ar rausvai rudomis, pakraštyje tinkliškai išsiskaidžiusiomis makštimis. Lapai standoki, statūs, lovelio pavidalo, sulenkti ar susisukę, 2– 4(5) mm pločio, laipsniškai nusmailėjančia viršūne, šiurkščiakraščiai, jų apatinė pusė šiurkšti, skiauterėta, paprastai ilgesni už stiebus. Žiedynas status, ilgas, 12– 25 cm ilgio, susideda iš 3– 6 viena nuo kitos nutolusių varpučių. Apatinis žiedynlapis bemakštis, tik kartais su labai trumpa makštimi, laipsniškai nusmailėjančia viršūne, šiurkščiakraštis, gerokai ilgesnis už visą žiedyną. Viršūnines 2– 3 varputės, iš kurių viena stambesnė, kuokelinės, daugiažiedės, suartėjusios, linijiškos, 1,5–7 cm ilgio; jų pažiedės ilgos, linijiškai lancetiškos, smailokos, rausvai rudos, su šviesesniu ruoželiu per vidurį ir baltais plėviniais pakraščiais. Likusios 1–3 varputės piestelinės, daugiažiedės, cilindriškos, (2)3– 8 cm ilgio ir (6)7– 10 mm pločio, viršutinės beveik bekotės, apatinės ant trumpų, stačių arba šiek tiek palinkusių kotelių; pažiedės lancetiškos arba plačiai lancetiškos, smailios, rausvai rudos, su siauru, žalsvu ar šviesiai rusvu ruoželiu per vidurį ir balsva, plėvine viršūne, trumpesnės ir gerokai siauresnės už maišelius. Maišeliai beveik horizontaliai atsilošę, apskritai kiaušiniški, pūsti, (3,5)4– 5(5,5) mm ilgio, iš pradžių žalsvai gelsvi, vėliau šviesiai geltoni arba rusvi, pliki, blizgantys, ryškiai gysloti, su trumpu koteliu pamate, viršūnėje staigiai užsibaigia plonu, ilgu, l–1,8 mm ilgio, švelniu, dvidančiu snapeliu; snapelio danteliai prasiskėtę. Vaisiai tribriauniai, žalsvai rudi arba geltoni, apie 2– 2,5 mm ilgio ir 1– 1,5 mm pločio, žymiai mažesni už maišelius, viršūnėje turi išsilanksčiusį liemenėlį.
Žydi gegužės ir birželio mėnesiais. Vaisius išplatina vandens srovės. Hemikriptofitas, hidrofitas.
Augavietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Auga pelkėse, pelkėtose pievose, raistuose, grioviuose, ežerų ir upelių krantuose, durpyninėse pievose, žemapelkėse ir aukštapelkėse, grioviuose, vandens telkinių krantuose, paežerių liūnuose.
Paplitimas Lietuvoje: Dažnas; visoje šalyje paplitęs augalas. Išryškėja kaip edifikatorius (vyraujanti rūšis). Auga durpyninių pievų, žemapelkių ir aukštapelkių lago formacijose.
Bendras paplitimas: Beveik visa Europa, Kaukazas, Sibiras, šiaurės Kazachstanas, Šiaurės Mongolija, Centrinėj Azijoje, Šiaurės Amerika. Priklauso borealiniam floros elementui.
Lietuvoje rastos paprastosios viksvos forma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Carex rostrata var. elatior Benn. – apie 100 cm aukščio augalas, dažnai su plokščiais, iki 5– 8 mm pločio lapais (Trakų raj.)
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Snapuotosios viksvos bendrijos dažnai sudaro pagrindinius natūralių šienaujamų ir ganomų pelkių plotus. Nušienauti juos galima vidurvasarį, kada jie išdžiūsta, bet šienas tada jau būna blogos kokybės. Be to, snapuotoji viksva mažiau turi žaliojo proteino, negu kitos viksvų rūšys. Ganykloje galvijai ją blogai ėda arba visiškai neėda.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
- V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.