Selektorato teorija
Selektorato teorija – politikos mokslų teorija, aiškinanti, kaip politinė valstybės santvarka veikia valstybės lyderių iniciatyvas skirstyti resursus viešajam arba privačiajam sektoriui. Teorijos autoriai: Bruce Bueno de Mesquita (Niujorko universitetas), Alastair Smith (Niujorko universitetas), Randolph M. Siverson (Kalifornijos universitetas) ir James D. Morrow (Mičigano universitetas). Ji pirmą kartą buvo paskelbta 2002 metais kaip straipsnis, o po metų ir kaip knyga.
Selektoratas ir laiminčioji koalicija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teorija laikosi prielaidos, jog visi politiniai lyderiai siekia išlaikyti savo valdančiąją poziciją. Kad tai padarytų, jie turi atsižvelgti į individus, turinčius galią išreikšti savo nuomonę dėl lyderio palikimo toliau eiti pareigas arba jo pašalinimo ir kito kandidato išrinkimo. Šie individai yra įvardinami kaip selektoratas (angl. selectorate). Tarp selektorato yra mažesnė grupė žmonių, kurių nuomonės pakanka, kad ši nusvertų likusiųjų požiūrį ir užtikrintų padėties pasikeitimą arba nepasikeitimą. Pastaroji grupė vadinama laiminčiąja koalicija (angl. winning coalition).
Demokratinėse valstybėse selektoratas yra lygus elektoratui (paprastai tai didžioji dauguma piliečių, sulaukusių tam tikro amžiaus), o laiminčioji koalicija priklauso nuo rinkimų sistemos (pavyzdžiui, mažoritarinėse dviejų raundų sistemose ji lygi 50% + 1 rinkimuose dalyvavusio selektorato). Tuo tarpu nedemokratinėse šalyse selektoratas gali būti palyginti mažas ir susidėti iš tam tikras pozicijas užimančių asmenų, o laiminčiąją koaliciją sudarytų grupė didžiausią galią turinčių individų. Teorijos rėmuose visi selektorato nariai turi vienodą reikšmę laiminčioje koalicijoje.
Resursų skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kita teorijos prielaida yra ta, kad lyderis turi galią skirstyti resursus viešajam ir privačiajam sektoriui, atitinkamai suteikdamas naudą arba visiems visuomenės nariams, arba tik kai kuriems jį palaikantiems išrinktiesiems. Paprastai lyderiai resursus skiria tiek vienam, tiek kitam sektoriui, tačiau kokiu santykiu tai daroma, priklauso nuo politinių aplinkybių.
Resursų paskirstymas yra laikomas pagrindine priemone, leidžiančia lyderiui arba kandidatui į lyderius į savo pusę palenkti tokią dalį selektorato, kokia reikalinga užsitikrinti laiminčiosios koalicijos palaikymą. Turint ribotus resursus tampa aišku, jog siekiant užsitikrinti didelės laiminčiosios koalicijos palankumą, labiau apsimoka juos skirti viešajam sektoriui nei išdalinti privačiai, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, turint 100 000 litų metinį biudžetą galima suteikti viešąsias paslaugas vertas 100Lt kiekvienam žmogui (tarkime, įrengiant viešą sporto treniruoklių aikštelę parke) arba šią sumą išdalinti po lygiai visiems laiminčiosios koalicijos nariams. Tai reiškia, jog laiminčiosios koalicijos dydžiui pasiekus 1000 asmenų, tiek viešosios, tiek privačios paslaugos turės lygią vertę (abiem atvejais kiekvienas žmogus gaus po 100Lt), todėl mažėjant laiminčiosios koalicijos dydžiui, racionalus lyderis bus vis labiau linkęs teikti privačias paslaugas, ir atvirkščiai – laiminčiajai koalicijai išaugus virš 1000 narių, bus labiau linkęs investuoti į viešąsias. Teorijos ribose yra manoma, jog visi selektorato nariai vienodai vertina viešai arba privačiai gaunamas paslaugas, o laiminčiajai koalicijai priklausantiems nariams lyderis skiria po vienodą kiekį privačių resursų.
Valstybių lyderiai gali kontroliuoti ir resursų gavimo būdus. Tai atvejais, kada laiminčioji koalicija yra maža, lyderiui labiau apsimoka maksimizuoti resursų surinkimą ir juos panaudoti privačiame sektoriuje užsitikrinant sau paramą. Nors dėl to išaugusi mokesčių ar kitokių nepatogumų našta neigiamai paveikia visus valstybės gyventojus, lyderis, turėdamas didelį biudžetą, gali nesunkiai išdalinti kompensacijas laiminčiosios koalicijos nariams ir toliau išlaikyti savo poziciją. Iš kitose pusės, resursų surinkimo maksimizavimas šalyse su didele laiminčiąja koalicija gali pakenkti lyderio išlikimui valdžioje, nes surinktų lėšų tiesiog neužtektų įgyvendinti kompensavimo mechanizmą. Be to, didelė laiminčioji koalicija reikštų, jog resursai būtų efektyviau panaudojami juos nukreipiant į viešąjį sektorių. Todėl valstybėse su didele laiminčiąja koalicija stengiamasi rasti balansą ir nustatyti tokį resursų surinkimo dydį, kurio užtektų suteikti viešojo sektoriaus paslaugas, duodančias gyventojams didesnę naudą nei jie praranda mokėdami mokesčius.
Lyderio išlikimas valdžioje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal selektorato teorija, lyderis turi didžiausius šansus išlikti valdžioje autokratijos sąlygomis, kai selektoratas yra didelis, o laiminčioji koalicija maža. Tai lemia lyderio galimybes iš didelio selektorato nesunkiai išsirinkti lojaliausius laiminčiosios koalicijos narius. Šiems yra didelė paskata būti ištikimiems, nes jie gali būti nesunkiai pakeisti ir prarasti iš lyderio gaunamus privačius resursus. Be to, tokioje sistemoje oponentams sunku užsitikrinti laiminčiosios koalicijos paramą. Pagal selektorato teorija, autokratijose dauguma resursų yra nukreipiami ne į viešąjį, bet į privatųjį sektorių.
Demokratijos atveju tiek selektoratas, tiek laiminčioji koalicija yra didelės. Tai lemia, jog lyderiui sunku išlikti ilgesnį laiką valdžioje, nes jis negali užsitikrinti stipraus laiminčiosios koalicijos narių lojalumo ir egzistuoja palankios sąlygos oponentams perimti jo poziciją. Kadangi laiminčioji koalicija yra didelė, siekiant kuo efektyviau panaudoti resursus, jie daugiausiai nukreipiami į viešajį sektorių.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bruce Bueno De Mesquita, Alastair Smith, Randolph M. Siverson, James D. Morrowet. Political Institutions, Policy Choice and the Survival of Leaders. British Journal of Political Science (2002), 32: 582-583
- Bueno de Mesquita, Bruce; Alastair Smith, Randolph M. Siverson and James JC. Morrow (2003). The Logic of Political Survival. The MIT Press