Rustamidai
| ar-Rustumiyun الرستميون Rustamidų imamatas | ||||
| Abasidų Kalifato vasalai | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Tahertas | |||
| Valdymo forma | Teokratija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkūrimas | 761 m., 761 | |||
| - Nukariauja Fatimidai | 909 m. | |||
| Valiuta | Dinaras (moneta) | |||
Rustamidai (arab. الرستميون = ar-Rustumiyun, Iⵔⵓⵙⵜⵓⵎⵢⴻⵏ) – musulmonų ibaditų dinastija valdžiusi centrinį Magribą (dab. šiaurės Alžyras) VIII–IX a.[1]. Ši dinastija buvo sukūrusi valstybę, vadinamą Rustamidų imamatu. Tai buvo viena iš trijų pagrindinių valstybių, VIII a. pasidalinusių Magrebo regioną (kitos buvo Idrisidai ir Aglabidai).
Jų centras buvo Uarsenio regionas šiauriniame Alžyre aplink Taherto (dab. Tiareto) miestą, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikais jų valstybė valdė didelę dalį šiaurinio Alžyro, pietinį Tunisą ir dalį Libijos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ibadizmas buvo viena iš islamo sektų, kurią į Magrebą atsinešė misionieriai iš Arabijos. VIII a. labai aktyvūs buvo keturi misionieriai iš Basros, kurie paskleidė šį tikėjimą vietinių berberų (huvarų ir zenatų genčių) tarpe Tripolitanijoje (dab. šiaurės vakarų Libija). Ten jie 757 m. bandė įkurti tavo teokratinę valstybę, tačiau nesėkmingai. Jie buvo išvyti, o keli jų nužudyti.
Vienas šių misionierių, Abd ar Rahmanas ibn Rustamas, migravo į kalnuotas teritorijas Uarsenyje, kur vietinių berberų tarpe įkūrė naują valstybę ir buvo paskelbtas dvasiniu lyderiu imamu. Tam tikslui buvo įkurtas naujas miestas Tiaretas, tapęs religiniais pagrindais valdomos valstybės sostine. Nors formaliai šias žemes vis dar valdė Abasidų Kalifatas, atokiose teritorijose valstybė buvo toli nuo centrinės valdžios ir de facto nepriklausoma.
Imamate buvo valdoma religiniais principais. Pirmieji imamai propagavo paprastą gyvenimo būdą ir pirmiausia buvo dvasininkai bei mokslininkai. Jie puoselėjo diskusijas, kaupė bibliotekas ir meno kūrinius. Ši viena pirmųjų šios sektos valstybių, sutraukė daug to meto intelektualų iš viso islamiškojo pasaulio[2]. Valstybėje taip pat buvo puoselėjama etninė ir religinė tolerancija, joje gyveno skirtingų sektų musulmonai, žydai ir krikščionys, arabai ir berberai[3].
Todėl Tiaretas greitai augo kaip svarbus Islamo mokslo ir religijos, o taip pat ir prekybos centras. Jis tapo svarbiu Transsacharinės prekybos miestu.
Imamatas buvo apsuptas kitų politinių junginių. Į šiaurę nuo jos valdžią konsolidavę buvo Kutamai, Magravai ir Ifranidai. Su Ifranidais ir rytuose buvusiais Nefusos kalnų (dab. Libija) gyventojais Rustamidai buvo sudarę sąjungą. Vakaruose valstybės kaimynai buvo Maroko Idrisidai, o rytuose – Tuniso Aglabidai. Su pastaraisiais Rustamidai konkuravo dėl teritorijų, bet gana sparčiai plėtėsi į pietus, valdydami dykumos oazes.
Po pusantro šimto metų egzistencijos, Rustamidų valstybę sunaikino berberų kutamų sukurta Fatimidų valstybė, propagavusi šiizmo religinę atmainą. Bėgdami nuo persekiojimo Rustamidų valdantysis sluoksnis ir intelektualai pabėgo į Uarglos oazes (pvz. Sedrata), o vėliau įsitvirtino Mzabo oazėse, kur padarė ibadizmą vyraujančia religija.
Imamų sąrašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Abd ar Rahmanas ibn Rustamas (Bānū-Bādūsyān) (776–788)
- Abd al Vahabas ibn Abd al Rahmanas (788–824)
- Aflahas ibn Abdi al Vahabas (824–872)
- Abu Bakras ibn Aflahas (872–874)
- Muhamadas Abu al Jakzanas ibn Aflahas (874–894)
- Jusufas Abu Hatimas ibn Muhamadas Abi al Jakzanas (894–895)
- Jakūbas ibn Aflahas (895–899)
- Jusufas Abu Hatimas ibn Muhamadas Abi al Jakzanas, 2-ą kartą (899–906)
- Jakzanas ibn Muhamadas Abi al Jakzanas (906–909)