Reichstagas (pastatas)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Reichstagas | |
|---|---|
| |
| Reichstago pastatas. Ant frizo matyti užrašas Dem deutschen Volke („Vokiečių tautai“) | |
| Vieta | Berlynas, Vokietija |
| Architektas | Paul Wallot |
| Statybų pradžia | 1884 m. birželio 9 d. |
| Statybų pabaiga | 1894 m. |
| Savininkas | Bundestagas |
Reichstagas (vok. Reichstag) – Vokietijos parlamento žemųjų rūmų – Bundestago – pastatas Berlyne. 1894 m. buvo pastatytas specialiai parlamento, rinkto tiesioginiuose rinkimuose, darbui. Nuo 1919 m. susikūrusios Veimaro respublikos jame buvo renkama ir valstybės galva – Reichskancleris.
1933 m. sausio 30 d. demokratiniu keliu atėjęs į valdžią Adolfas Hitleris jau vasario 27 d. inscenizavo Reichstago gaisrą, apkaltino juo komunistus, ir sustabdė demokratijos plėtrą, pareiškęs, kad parlamentui nebėra kur susirinkti. Faktiškai paskutinė Reichstago sesija įvyko 1942 m. Pastatas dar kartą degė 1945 m. balandžio mėn. Berlyno šturmo metu. Iki 1991 m. jis stovėjo lyg paminklas fašizmui, tačiau susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijoms buvo nutarta jį suremontuoti. Nuo 1999 m. jame vėl dirba Vokietijos parlamentas – Bundestagas (liet. federalinis susirinkimas).
Šį Vokietijos vyriausybės pastatą rekonstravo seras Normanas Fosteris (Norman Foster). Projektas parengtas atsižvelgiant į politinius ir socialinius pokyčius, kurie vyko vėl suvienytoje Vokietijoje. Rezultatas – technologiškai pažangus statinys, tapęs naujojo Berlyno simboliu.
Ardant buvo atidengtos senosios statinio konstrukcijos. Dėl to buvo nuspręsta palikti originalų karkasą ir atidengti įvairius istorinius statinio sluoksnius.
Rinkėjai ir turistai gali stebėti dirbančius deputatus. Svarbiausi parlamento biurai grąžinti į pirmąjį aukštą. Antrajame įkurdinti prezidento ir ministrų tarybos kabinetai, trečiajame – partijų susitikimų kambariai ir įėjimas personalui, kai neposėdžiauja parlamentas.
Virš šių dviejų darbui skirtų aukštų turistai gali apžiūrėti stogo terasą, iš kurios patenkama į restoraną ir kupolą. Naujas žibinto formos kupolas (23,5 m aukščio ir 39,6 m skersmens) iš stiklo ir plieno netrukus tapo naujojo Berlyno emblema. Viduje esančios spiralinės rampos leidžia iš viršaus stebėti plenarinių posėdžių salę.
Kupolas – svarbiausias viso komplekto elementas, kuriantis lengvumo, skaidrumo ir dalyvavimo įspūdį ir teigiantis, jog statinys, visuomenės nuosavybė. Be to, jis – svarbiausias šviesos ir energijos šaltinis. Šios futuristinės konstrukcijos širdis – vadinamasis „šviesos skulptorius“(jis dieną sugeria iš išorės sklindančius saulės spindulius ir judinamųjų veidrodžių pagalba nukreipia juos į vidų. Naktį kupolas virsta kažkuo panašiu į šviesos skulptūrą), t. y. apverstas kūgis, kurio skersmuo apačioje 2,44 m, o viršuje – 15,85 m. Šį kūgį dengia 360 tam tikru kampu nukreiptų veidrodžių.
Kūgis atlieka svarbią technologinę ir struktūrinę funkciją, be to, jam tenka pagrindinis vaidmuo poetiškame N. Fosterio sumanyme.
„Šviesos skulptorius“ veikia priešingu principu nei švyturys, nes iš kupolo išorės sugeria natūralią šviesą ir perduoda ją žemyn, į posėdžių salę. Šiuo metu į kupolą patenkanti saulės šviesa ir šiluma reguliuojama automatiškai judinamu ekranu. Jis sukiojasi paskui dangaus skliautą keliaujančią saulę ir neįleidžia į vidų per daug šilumos ir tiesioginių saulės spindulių.
Naktį vyksta atvirkščias procesas. Dirbtinė šviesa iš parlamento nukreipiama į išorę ir apšviečia kupolą. Jį tarsi švyturį berlyniečiai gali matyti iš bet kurios miesto vietos. Apverstas kūgis ne tik būtinas vidaus apšvietimui – tai ir esminė natūralios ventiliacijos sistemos, naudojamos deputatų rūmuose, dalis. Reichstagas rodo, kaip architektūros sprendimai gali būti pritaikomi energijai taupyti ir aukštam komforto lygiui palaikyti.