Raudonieji partizanai
Kitos reikšmės – Partizanas (reikšmės).
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Raudonieji partizanai, tarybiniai partizanai - antinacistinio pasipriešinimo judėjimo dalyviai Antrojo pasaulinio karo metu, partizaninio karo metodais TSRS teritorijoje (tarp jų ir LTSR) kovoję su Vokietija ir jos sąjungininkėmis. Partizaninis judėjimas buvo koordinuojamas TSRS valdžios. Esminis partizaninio judėjimo tikslas buvo pakirsti Trečiojo Reicho užnugarį.
Pagrindiniai kovos metodai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Raudonieji partizanai daugiausiai naudojo šiuos kovos metodus:
- Diversija. Priešo infrastruktūros (transporto, ryšių, energijos tiekimo) gadinimas. Būdavo sprogdinami automobilių ir geležinkelio tiltai, važiuojantys traukiniai su kariuomene, technika ar atsargomis, kartais - tiesiog geležinkelio bėgiai ar sankasos; nutraukiamos telegrafo ir telefono ryšio, elektros tiekimo linijos.
- Žvalgyba. Informacijos rinkimas savo veiklai organizuoti bei perdavimui karinei vadovybei. Tokiam atvejui būdavo reikalingas radijo ryšys su karine vadovybe.
- Politinė veikla ir antinacistinė propaganda.
- Koviniai veiksmai. Tarp jų ir kovinė pagalba Raudonajai Armijai.
Partizaninis judėjimas Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1941 metų liepos 22 d., tik prasidėjus karui tarp TSRS ir Trečiojo Reicho, LKP(b) CK išleido nurodymą iš kompartijos ir tarybinių aktyvistų suformuoti būrius, skirtus kovai su penktąja kolona ir priešininkų diversantais. Buvo suformuoti 37 aktyvistų būriai ir kelios dešimtys rezistencinių grupių (apie 10 tūkst. žmonių; beveik pusė jų žuvo susirėmimuose su priešu).
Pirminėje TSRS-Vokietijos karo fazėje (1941 liepa-1942 lapkritis) partizanų būriai buvo sudaromi iš likusių Lietuvoje komunistų (2072), komjaunuolių (~12 tūkst.), tarybinių aktyvistų ir žmonių, atsiųstų iš tarybinio užnugario. 1941 metų vasarą antifašistiniai būriai ir partizaniniai judėjimai sukurti Alytuje, Kaune, Jonavos apylinkėse, Šiauliuose, Panevėžyje. 1942 m. kovo mėnesį į Rūdninkų girią oro desantu buvo atsiųsta LKP(b) Centro Komiteto (antroji) operatyvinė grupė. Ji turėjo organizuoti sovietinį pogrindį Pietryčių Lietuvoje, tačiau iškart buvo vokiečių armijos likviduota. Nieko aktyvaus nenuveikė ir 1942 m. liepos mėnesį čia atvykusi Michailo Afonino (Petro) vadovaujama grupė.[1] Iki pat 1943 m. rudens raudonųjų partizanų veikla čia buvo silpna.
Situacija keitėsi, kai į Rūdninkų girią 1943 m. spalio 4 d. atvyko G. Zimanas. Jis buvo LKP(b) CK ir raudonojo Lietuvos TSR partizaninio judėjimo štabo (LPJŠ) operatyvinės grupės narys, kuri 1943 m. balandžio pabaigoje desantu per fronto liniją atvyko į Baltarusijos miškus, bei jos vadovo Motiejaus Šumausko (Kazimiero) pavaduotojas.[1]
G. Zimanas buvo aktyvios ginkluotos kovos ir veiksmų prieš okupantus vokiečius šalininkas. Netrukus G. Zimanas tapo tiesioginiu Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo vadovu. jo veiklos zonoje buvo svarbiausi Lietuvos centrai – Vilnius ir Kaunas. 1944 m. pradžioje LKP(b) CK pirmasis sekretorius, LPJŠ viršininkas A. Sniečkus teisę veikti LKP(b) CK vardu suteikė G. Zimano vadovaujamam Pietų srities komitetui.[1]
Persibazuodami į Rūdninkų girią G. Zimanas ir kiti sovietinio ginkluoto pogrindžio organizatoriai su savimi atsivedė „Margirio“, „Perkūno“ būrius,[1] kuriuos po sekos konfliktų papildė daugiau nei šimtas pabėgėlių iš Vilniaus geto.
Pasak G. Zimano pranešimų į Maskvą, 1943 m. lapkričio viduryje Rūdninkų girioje veikė 9 būriai, juose buvo 460 žmonių, ginkluotų – 140; gruodžio pabaigoje – 12 būrių, iš viso 650 žmonių, ginkluotų – ne daugiau kaip 50 %; 1944 m. kovo viduryje – 13 būrių, iš viso apie 1 tūkst. žmonių.[1]
SSRS diversinės grupės turėjo daug sunkumų su ginklų ir maisto iš Maskvos tiekimu, todėl iš kaimiečių atiminėdavo ginklus ir maistą.[1]
253-iojo lietuvių savisaugos bataliono Rakliškių atsparos punkto kariai, 1944 m. sausio pradžioje surengė pasalą prie Pasalio kaimo ir iš sovietinių partizanų atėmė 5 karves, 16 avių, 3 kiaules, o per susišaudymą užmušti 6 arkliai.[1] Atimti gyvuliai grąžinti jų savininkams, nes paaiškėjo, kad jie – mažažemiai valstiečiai, turėję tik po 1 arklį.[1]
1943 m. M. Šumausko vadovaujamas diversinių grupių centras veikė Kazėnų ir Naručio miškuose – prie Lietuvos ir Baltarusijos SSR sienos.
P. Štaro knygoje „Partizaninis judėjimas Lietuvoje“ išleistoje LTSR, nurodyti tokie SSRS diversinių grupių veiklos 1942-1944 m. rodikliai: 9187 žmonės dalyvavę ginkluotoje kovoje, nuversta nuo bėgių ešelonų – 573, garvežių – 361, sunaikinti 47 tankai, sunaikinta gyvosios jėgos 8973 (kartu skaičiuojami ir vokiečiai, ir jų pagalbinės dalys - Lietuvos policininkai ir kaimų savisaugininkai).
Tarybų Sąjungos didvyrių vardu apdovanoti šie diversinių grupių nariai: Marytė Melnikaitė (Marija Melnik), Alfonsas Čeponis, Juozas Aleksonis, Hubertas Borisa, Juozas Vitas.