Raguva
Kitos reikšmės – Raguva (reikšmės).
| Raguva | ||
|---|---|---|
| ||
  Raguva |
||
| 55°33′47″š. pl. 24°37′26″r. ilg. / 55.563°š. pl. 24.624°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |
| Savivaldybė |  Panevėžio rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Raguvos seniūnija | |
| Gyventojų | 400 | |
 Vikiteka |
Raguva | |
Raguva – miestelis Panevėžio rajono savivaldybėje, 1 km į vakarus nuo senojo plento Panevėžys–Ukmergė (dabartinio kelio 174 Ukmergė–Raguva–Nevėžis ), abipus Nevėžio (aukštupyje). Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi medinė Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 1887 m.), Raguvos Dievo Motinos Gimimo cerkvė (nuo 1875 m.), Raguvos kapinių koplyčia (XIX a.), šv. Florijono paminklas (XIX a. liaudies meistrų kūrinys ant mūrinės kolonos), Raguvos sentikių cerkvė, veikia Raguvos gimnazija, biblioteka, paštas (LT-38013). Raguvos girininkijos miške yra 1863 m. sukilimo dalyvių kapinės.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestelio vardas kilęs nuo bendrinio žodžio raguva – „vandens išraustas griovys“.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rašytiniuose šaltiniuose Raguvos vardas pirmą kartą paminėtas 1501 m. Vilkmergės vietininko Boriso Semenavičiaus prašyme Ldk Aleksandrui. 1501 m. liepos 22 d. Aleksandro dovanojimo raštu Raguva ir Raguvos dvaras buvo atiduota B. Semenavičiui. 1586 m. dokumentuose jau minimas Raguvos miestelis, 1610 m. balandžio 7 d. dvaro inventoriuje – Šv. Jono bažnyčia ir priešais dvaro vartus buvusi sena cerkvė.
1740 m. gruodžio 12 d. Raguvai suteikta turgaus (penktadieniais ir sekmadieniais) ir prekymečių privilegija. XVI a. Raguvą valdė kunigaikščiai Žilinskiai (kitur – Zilinskiai), XVII a. – Oginskiai, XVIII a. (iki 1831 m. sukilimo) – Straševičiai. Prekymečiai garsėjo plačiai, čia atvykdavo pirkliai net iš Rygos.
XIX a. miestelyje gyveno ne tik lietuviai, bet ir žydai, rusai. Raguvos istorijoje galima rasti 1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų, 1905–1907 m. įvykių, Nepriklausomybės kovų puslapių, daugelį iškilių asmenybių: knygnešių, mokslininkų, dailininkų, poetų, kunigų, visuomenininkų. 1863 m. ties Raguva laimėdamas Genėtinių mūšį, sukilimą pradėjo Zigmantas Sierakauskas. XIX a. pabaigoje Raguva – Vilkmergės apskrities miestelis, valsčiaus centras.[2]
Nuo XVII a. Raguvoje apsigyveno žydų, šiek tiek karaimų, nuo XIX a. – rusų sentikių, kurie 1840 m. įkūrė savo parapiją. 1867 m. Kritižyje pastatyti mediniai sentikių maldos namai, 1875 m. – mūrinė stačiatikių cerkvė. XIX a. mena Šv. Agotos (prie miestelio, kelių sankryžoje) ir Šv. Florijono (miestelio centre) medinės skulptūros, anot senųjų gyventojų, sergstinčios Raguvą nuo ugnies (tankiai apstatytas medinis miestelio centras daug kartų degė).
Pokario metais apylinkėse veikė Vyčio apygardos, Žaliosios partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.
Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.
2001 m. patvirtintas Raguvos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1861–1915 m. | Raguvos valsčiaus centras | Vilkmergės apskritis |
| 1919–1950 m. | Panevėžio apskritis | |
| 1950–1959 m. | Raguvos apylinkės centras | Troškūnų rajonas |
| 1959–1995 m. | Panevėžio rajonas | |
| 1995– | Raguvos seniūnijos centras | Panevėžio rajono savivaldybė |
-
Raguva švenčia 1923-02-16 -
Raguvos vaizdas iš bažnyčios bokšto 1923 m., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną -
Raguvoje telkiami savanoriai Klaipėdos kraštui vaduoti -
Raguvos jaunimas XX a. pradžioje
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | |||||||||
| 1833 m. | 1868 m.*[3] | 1897 m.sur. | 1899 m.*[4] | 1923 m.sur.[5] | 1959 m.sur.[6] | 1970 m.sur. | 1979 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 299 | 465 | 1 762 | 1 580 | 1 015 | 705 | 572 | 847 | ||
| 1981 m. | 1986 m.[8] | 1989 m.sur.[9] | 2001 m.sur.[10] | 2011 m.sur.[11] | 2021 m.sur.[12] | - | - | ||
| 720 | 686 | 626 | 610 | 533 | 400 | - | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Raguvoje gimė teatro ir kino aktorė Eugenija Šulgaitė (1923–2014).
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Raguvos baldai“ -
Nevėžis Raguvoje -
Kryžius (aut. Aleksandras Tarabilda) ir vėjo malūnas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Rogów (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 667 psl. (lenk.)
- ↑ Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 306 psl.
- ↑ Рогово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 26А (52) : Резонанс и резонаторы — Роза ди-Тиволи. С.-Петербургъ, 1899., 884 psl. (rus.)
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Algimantas Miškinis, Vytautas Urbanavičius ir kt. Raguva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 494
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Panevėžio apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Raguva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 650 psl.
- Monografija „Raguva“
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
PANEVĖŽYS – 29 km MIEŽIŠKIAI – 16 Nevėžis – 11 km |
Raguvėlė – 12 km |
| ||||||||
|
Ferma – 1 km | ||||||||||
| Šilai – 9 km | Levaniškiai – 6 km Traupis – 10 km | ||||||||||
| ||||||||||||||