Puštūnistanas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Didžiojo Irano regionas Puštūnistanas پښتونستان | |
|---|---|
| |
| Šalis | vidurio Afganistanas, Pakistanas (Chaiberis-Pachtunchva, Federacijai pavaldūs genčių kraštai, šiaurės Beludžistanas) |
| Tautos | puštūnai |
| Valstybės | Afganistano istorija |
| Miestai | Gaznis, Kandaharas, Kabulas |
| Ankstesnis pav. | Arachosija, Gandhara |
 | |
| Didžiojo Irano regionai: Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Puštūnistanas, Beludžistanas, Makranas | |
Puštūnistanas (pušt. پښتونستان) arba Pathanistanas – istorinis regionas Azijoje, Irano kalnyne. Apima vidurio Afganistaną ir šiaurės vakarų Pakistaną (Chaiberis-Pachtunchva, Federacijai pavaldūs genčių kraštai). Vyraujanti tauta yra puštūnai, kalbantys puštūnų kalba.
Puštūnistanas yra modernus regiono pavadinimas, o istoriškai regionas buvo žinomas kaip Zabulistanas, vėliau – Afganistanas. Kad atskirti nuo XX a. susikūrusios to paties pavadinimo valstybės, regionui pradėtas taikyti naujas pavadinimas.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Regionas apima rytinę Didžiojo Irano aukštumų teritoriją, kuri yra į rytus nuo Sistano. Šiaurės vakaruose jį apriboja Hindukušas, už kurio yra Chorasanas (Baktrija), o tolimoje šiaurėje kyla į Kohistaną. Pietuose pereina į Beludžistaną. Rytinė Puštūnistano riba yra Suleimano kalnai, už kurių iš karto leidžiamasi į derlingą Indo slėnį – istorinį Pandžabą.
Regionas kalnuotas, pasižymi atšiauriu klimatu. Visos jo upės prasideda Hindukušo kalnagūbryje ir teka daugiausia pietų-pietvakarių kryptimi. Svarbiausios tarp jų yra Kabulas, Žobas, Tarnakas, Argandabas, Helmandas, Chašas, Farachas ir kt. Kalnai dalina kraštą į daugybę paskirų slėnių.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senovėje Puštūnistanas beveik sutapo su Arachosija, kurioje gyveno puštunų protėviai paktijai. Nuo VI a. pr. m. e. jis buvo valdomas Achemenidų, Aleksandro Makedoniečio ir kitų persiškų ir graikiškų dinastijų.
Viduramžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]VII a. Puštūnistanas buvo prijungtas prie Kalifato, čia prasidėjo islamizacija. Tuo metu regioną arabai žinojo kaip Zabulistaną. Gana atšiaurus regionas greitai tapo vienu išsivadavimo iš arabų hegemonijos centrų, nors vietinė dinastija ir imperija čia nesusiformavo. Iš pradžių regioną užvaldė Chorasano Tachiridai, vėliau juos pakeitė Sistano Safaridai, o X a. – Baktrijos Samanidai. Tik 977 m. Gaznio mieste į valdžią atėjo pakankamai stipri dinastija, kuri sukūrė galingą Gaznevidų imperiją, viešpatavusią iki XI a. vidurio.
XI a. Puštunistaną trumpam nukariavo seldžiukai, o šių imperijai byrant, Puštūnistaną užvaldė Chorasano Guridai, vėliau viešpatavo Chorezmo Chorezmidai, mongolai Chulaguidai ir Timūridai. Šių svetimšalių hegemonijų laikais atšiaurus Puštūnistanas liko atskirtas nuo svarbiausių islamo centrų, čia menkiau vystėsi kultūra. Dėl to vietos gyventojai išlaikė vietinę puštunų kalbą, savitą etikos kodeksą puštunvali. Visuomenė organizavosi į partriarchalinius klanus ir gentis. Atskiri slėniai tapo savotiškomis gentinėmis valstybėlėmis. Kai kurioms vietos aristokratų giminėms (kaip, pvz., Kandaharo Argunams, Lodi ar Suri) pavyko paimti valdžią kituose regionuose – Sinde ir Delio sultonate.
Naujieji laikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo XVI a. II pusės Puštūnistanas priklausė Mogolų imperijai, valdomai iš Indijos. Čia buvo įkurtas atskiras administracinis vienetas (subahas) su centru Kabule. Valdant Mogolams prasidėjo ankstyvasis puštunų nacionalizmas, bendrosios tapatybės paieškos, o kartu ir išsivadavimo judėjimai. Vienas ankstyviausių poetų, skatinusių puštunų tautinį atgimimą buvo Chušalis Chanas iš Katakų genties.
XVII a. viduryje vakarinė subaho dalis su Kandaharu atiteko Irano Safavidų imperijai. Šiai žlugus ir Irane prasidėjus suirutei, Kandahare 1747 m. į valdžią atėjo puštūniška Duranių dinastija, kilusi iš Kandaharo vietininkų. Duraniai greitai pradėjo konsolidaciją etniniu pagrindu, konsoliduodami puštunų gentis į vientisą valstybę. Netrukus jie pradėjo ekspansiją už Puštūnistano ribų, trumpam sukurdami didžiulę imperiją.
Nusilpus Duraniams imperija subyrėjo bet 1837 m. buvo atkurta naujos – Barakzajų – dinastijos. 1893 m. sutartimi su Britų imperija, Puštunistanas buvo padalintas, niubrėžiant taip vadinamąją Diurando liniją. Rytinė dalis buvo prijungta prie Britų Indijos (kaip Šiaurės vakarų pasienio agencija), o vakarinė liko Afganistanui. Kuomet 1947 m. buvo sprendžiamas Britų Indijos likimas, britams priklausiusios puštunų teritorijos išreiškė siekį atsiskirti, tačiau jiems buvo leista tik pasirinkti priklausomybę Indijai arba Pakistanui. Galiausiai ši Puštunistano dalis liko Pakistanui, kultūrinio regiono padalinimą išlaikant.
Nors Pakistane gyvenančių puštunų kiekis yra didesnis nei Afganistane, Afganistano nacionalistai siekia prijungti Pakistano valdomą Puštunistano dalį ir suvienyti puštunų sritis į vieną valstybę. Tai labai apsunkina Afganistano ir Pakistano santykius.