Pasaulio šachmatų čempionatas

Dynas Lyrenas, dabartinis pasaulio šachmatų čempionas (nuo 2023 m. gegužės 1 iki - )

Pasaulio šachmatų čempionatas išaiškina pasaulio šachmatų čempioną. Čempionatas yra atviras: visi žmonės, nežiūrint lyties ir amžiaus gali kovoti dėl šio titulo. Oficialūs pasaulio čempionatai prasidėjo nuo 1886 m., kai du vedantieji Europos ir JAV šachmatininkai, atitinkamai, Johanas Cukertortas ir Vilhelmas Šteinicas sužaidė mačą dėl pasaulio čempiono vardo.

Nuo 1886 iki 1946 m. čempionas nustatydavo visas sąlygas, kurias turėjo įvykdyti bet kuris pretendentas į titulą: surinkti į prizinį fondą čempioną tenkinančią lėšų sumą ir laimėti mačą prieš čempioną.

Nuo 1948 m. iki 1993 m. pasaulio čempionatą rengdavo Pasaulio šachmatų federacija (FIDE).

1993 m. tuometinis pasaulio čempionas G. Kasparovas pasitraukė iš FIDE ir sukūrė priešišką PŠA organizaciją, kuri greta FIDE pasaulio čempionatų vykdė savo pasaulio čempionatus. Susidarė situacija, kai pasaulyje vienu metu buvo du pasaulio šachmatų čempionai: vienas nuo FIDE, kitas nuo PŠA, (vėliau Braingames ir Einšteino TV). Šachmatų pasaulis vėl buvo suvienytas per 2006 m. pasaulio šachmatų čempionatą.

Dabartinis pasaulio čempionas Magnus Karlsenas laimėjo 2013 m. pasaulio čempionatą nugalėjęs tuometinį čempioną Višvanataną Anandą.

Nors pasaulio šachmatų čempionatas yra atviras: jame gali dalyvauti ir moterys ir jaunimas ir senjorai, tačiau rengiami ir kiti: pasaulio moterų šachmatų čempionatas, kuris išaiškina moterų pasaulio šachmatų čempionę, jaunimo čempionatas, jaunių čempionatas, Pasaulio šachmatų mėgėjų čempionatas, senjorų čempionatas (60+ vyrams , 50+ moterims), kompiuterių čempionatas, kur šachmatų programa rungtyniauja prieš programą.

Pasaulio čempionato rengimas

Daug šimtmečių nebuvo rengiami pasaulio čempionatai, bet visada būdavo žaidėjų, kurie savo žaidimu, pasiekimais bei idėjomis, o kartais ir knygomis apie šachmatus, buvo pagarsėję amžininkų tarpe. Tie, kurie, savo laiku, buvo pripažįstami, kaip stipriausi šachmatų žaidėjai pasaulyje, dabar vadinami neoficialūs pasaulio šachmatų čempionai.

Neoficialūs čempionai (iki–1886)

Pirmas pasaulio čempiono vardo paminėjimas. Terminas jau buvo naudojamas dar iki 1886 m. mačo tarp V. Šteinico ir J. Cukertorto.

1845 m. „Chess Player’s Chronicle“ (ant viršelio 1846 m.), 178 psl. pateikiamas reportažas iš Jorkšyro šachmatų klubo Lidse metinių minėjimo, kuriama dalyvavo ir Hovardas Stauntonas. Jis buvo pristatytas minėjimo dalyviams: „Anglijos šachmatų čempionas, arba iš tikro, galėtume vadinti pasaulio čempionu“.

1850 m. „Chess Player’s Chronicle“ (318–319 psl.). Iš Kalkutos šachmatų klubo nario laiško (1850 m. rugpjūtis): „Kiek pamenu neseniai skaičiau pasiūlymą surengti „Grandų mačą“ greta su moksline konferencija, numatyta 1851 m. Jame prizai turėtų būti pakankamai aukšti, kas paskatintų dalyvauti geriausius žemyno šachmatininkus ir varžybos galėtų būti laikomos „Pasaulio čempionatu“.

Jean Henri Marlet, 19-oji šachmatų partija iš mačo tarp Hovardo Stauntono ir Pierre Charles Fourrier Saint-Amano 1843 m. gruodžio 16 d.

Luisas Šarlis de la Burdonė

Hovardas Stauntonas, 1855 m

Polas Morfis, 1854 m.

Vilhelmas Šteinicas 1866 m.

Johanesas Cukertortas

Adolfas Andersenas

Žaidėjas	Metai	Šalis
Luisas Ramirezas de Lucena	~1490	Ispanija
Pedro Damiano	~1520	Portugalija
Ruy Lopesas	~1560	Ispanija
Leonardas da Kutri	~1575	Italija
Paulas Boi	~1575	Italija
Alesandras Salvio	~1600	Italija
Džioakinas Grekas	~1620	Italija
Legalis de Kermeras	~1730–1747	Prancūzija
Fransua Filidoras	~1747–1795	Prancūzija
Aleksandras Dešapelis	~1800–1820	Prancūzija
Luisas Šarlis de la Burdonė	~1820–1840	Prancūzija
Pjeras Sent-Amanas	1840–1843	Prancūzija
Hovardas Stauntonas	1843–1851	Anglija
Adolfas Andersenas	1851–1858	Vokietija
Polas Morfis	1858–1862	JAV
Adolfas Andersenas	1862–1866	Vokietija
Vilhelmas Šteinicas	1866–1878	Austrija
Johanesas Cukertortas	1879–1886	Lenkija

Straipsnio ištrauka iš „Brighton Gazette“ patalpinta 1851 m. „Chess Player’s Chronicle“ (88 psl.) prieš tų metų Londono turnyrą: „ Šiame superturnyre įdomiausia bus stebėti H. Stauntono , Anglijos čempiono, o bendru vertinimu, pirmo pasaulio žaidėjo, kovas su dviem ar trim talentingiausiais žaidėjais, su kuriais iki šiol jam dar neteko sukryžiuoti iečių“.

1852 m. „Chess Player’s Chronicle“ (248–251 psl.) „Edinburgo šachmatų klubo prezidentas Džeimsas Rouzas savo kalboje apibūdino H. Stauntoną kaip: „neabejotinai iškiliausią iš gyvenančių žaidėjų“ ir „geriausią šachmatų žaidėją pasaulyje“. Ne tik H. Stauntonas buvo tituluojamas pasaulio čempionu. Bankete, kurį P. Morfio garbei surengė Londono šachmatų klubas (1859.04.14), klubo prezidentas O. Mongredijenas pakėlė tostą „pasaulio šachmatų čempiono garbei“. Tais pačiais žodžiais P. Morfį sveikino ir Amerikos šachmatų mėgėjai Niujorke ir Bostone jam grįžus į JAV po sėkmingų pasirodymų Europoje.

Nėra liudijimų, kad V. Šteinicas būtų iškart po mačo su Adolfu Andersenu apsiskelbęs pasaulio čempionu, tačiau po 21 metų „International Chess Magazine“ 1888 m. balandžio mėn. (86 psl.) rašo, kad pasaulio čempionu jis yra nuo 1866 m.

Tačiau buvo ir kitų nuomonių. Štai Timas Hardingas aprašydamas J. Cukertorto vizitą 1879 m. į Dubliną cituoja 1879 m. kovo 6 d. „Irish Times“: „Mes galime pažymėti, kad kadangi P. Morfis yra pasitraukęs iš šachmatų, ir kadangi ponas V. Šteinicas atsisakė dalyvauti turnyruose, ponas J. Cukertortas pakeliamas į pasaulio šachmatų čempiono rangą už pirmą vietą praėjusių metų Paryžiaus turnyre“. Kaip atsakas į tai 1882 m. sausio 18 d. (25 psl.) rašoma:

„Misterio Šteinico reikalavimas būti pripažintam pasaulio čempionu yra paremtas tuo faktu, kad jis yra mačuose nugalėjęs tris didžiausius šimtmečio meistrus – Anderseną, Blackburną ir J. Cukertortą – kas nuo Morfio laikų, be Šteinico, užimdavo aukščiausias pozicijas pasaulio šachmatuose? Be to, Šteinicas yra laimėjęs pirmą prizą 1872 m. Londono turnyre ir 1873 m. Vienos turnyre.“ Tai pripažino ir 1894 m. kovo 11 d. „New York Times“: „… 26 metus veteranas sėkmingai gynė pasaulio čempiono titulą…“, Britų enciklopedija 1894 m. balandžio mėn (163 psl.): „Šteinicas, kuris eina 58-uosius metus, buvo pasaulio šachmatų čempionu 28 metus, laimėjęs 1866 m. prieš Anderseną. Visi 28 karjeros metai buvo nepertraukiamo triumfo metai…“

Tačiau diskusijos nesibaigia. Buvo įžymieji XIX a. šachmatininkai iki 1886 metų mačo pasaulio čempionais tebediskutuojama iki dabar. Štai viena nuomonė: iš turimų šaltinių gaunama prieštaringa informacija, nei vienas iš geriausių nebuvo visuotinai pripažintas. Tai, kad tuometinėje atskirų šalių spaudoje galima rasti prie vieno, ar kito šachmatininko pavardės pridėtus žodžius „geriausias pasaulyje“, ar „pasaulio čempionas“ gali reikšti ir tik tos šalies gerbėjų simpatijas.

Oficialūs čempionatai iki FIDE (1886–1946)

Tačiau oficialiai dėl „pasaulio čempiono“ titulo pirmą kartą buvo kovojama 1886 m. V. Šteinico ir J. Cukertorto mače. Šio mačo nugalėtojas V. Šteinicas buvo paskelbtas pirmuoju oficialiu pasaulio šachmatų čempionu. Nuo to laiko prigijo tradicija, pagal kurią vyrų pasaulio čempiono titulas iškovojamas žaidžiant mačą.

Nuo XIX a. iki XX a. vidurio pasaulio šachmatų čempionatas vykdavo niekieno nevaržomas: jei žaidėjas galvodavo, kad jis yra pakankamai pajėgus kovoti dėl „karūnos“, jis (ar jo draugai) ieškojo finansinių lėšų – mačo prizinio fondo rėmėjų, ir iškviesdavo „karaliaujantį“ čempioną į dvikovą. Jei laimėdavo mačą, tapdavo naujuoju pasaulio čempionu. Pretendento atranka nebuvo vykdoma. Nežiūrint to ši sistema vis tik sugebėdavo iš to laikotarpio stipriausiųjų žaidėjų tarpo išaiškinti pasaulio čempionus: Vilhelmą Šteinicą, Emanuelį Laskerį, Chosė Kapablanką, Aleksandrą Aliochiną ir Maksą Euvę. Visi jie čempionais tapo, laimėję mačą prieš „karaliaujantį“ čempioną.

Vilhelmas Šteinicas

Vilhelmas Šteinicas dominavo pasaulio šachmatuose nuo 1866 iki 1894 m. ir šiuo laikotarpiu iškeltos problemos turėjo įtakos pasaulio šachmatų čempionatams. Šis laikotarpis pažymėtinas:

Vilhelmas Šteinicas
1886–1894

dėl pirmo rašytinio pasiūlymo, kad čempionas prarastų titulą, jei vengtų pasiūlymų žaisti pasaulio čempionato mačą su pripažintu visuomenėje pretendentu, arba ilgą laiką nedalyvautų šachmatų varžybose;

• dėl pirmo rašytinio siūlymo, kokiais atvejais čempionatas yra abejotinas;
• dėl pirmų tikrų varžybų, kurios iš anksto apibrėžtos, kaip pasaulio čempionatas;
• dėl pirmo mėginimo reguliuoti pasaulio čempionatus;
• dėl debatų, ar čempioną reiktų išaiškinti per mačą, ar per turnyrą;
• dėl diskusijų – nuo kada prasidėjo V. Šteinico „karaliavimas“, kurios tebevyksta iki šiol.

1887 m. pirmą kartą buvo darytas bandymas leisti organizacijai rengti pasaulio čempionatą. Amerikos šachmatų kongresas pradėjo ruošti pasaulio čempionato taisykles, kuriose buvo numatyta kaip turėtų būti atrenkamas pretendentas. Šteinicas rėmė šias pastangas, nes manė, esąs per senas likti pasaulio čempionu. Galutinis taisyklių variantas numatė: 1889 m. Niujorke surengti turnyrą, kurio nugalėtojas trumpam tampa pasaulio čempionu. Jis turi mėnesį laiko iki mačo su turnyro antros, ar trečios vietos laimėtoju, per kurį paaiškėja pasaulio čempiono titulo savininkas. V. Šteinicas rašė, kad nežaistų turnyre ir nekviestų nugalėtoją į dvikovą, kol antros, ar trečios vietos nugalėtojai neatsisakytų kovoti su pirmosios vietos nugalėtoju. Turnyras įvyko, bet jo rezultatai buvo nelaukti: Michailas Čigorinas ir Maksas Vaisas pasidalijo pirmąją vietą ir nugalėtojo išsiaiškinimui sužaidė tarpusavio mačą, kuris pasibaigė lygiosiomis 2:2 (keturios lygiosios), bet po to – abu atsisakė žaisti dėl čempiono titulo mačą. Trečios vietos laimėtojas Izidorius Gunsbergas buvo pasiruošęs žaisti mačą dėl titulo su V. Šteinicu ir jį 1890–1891 m. pralaimėjo. Šis eksperimentas daugiau nebuvo pakartotas ir 1894 m. mačas, kurį laimėjo E. Laskeris, vėl buvo surengtas privačiai.

Emanuelis Laskeris (1894–1921)

Emanuelis Laskeris
1894–1921

Nors E. Laskeris gynė titulą dažniau už V. Šteinicą, tačiau po 1911 m. jo derybos dėl mačų sąlygų keldavo diskusijas. Kai 1911 m. jis gavo iš R. Kapablankos iškvietimą žaisti mačą dėl pasaulio čempiono titulo, jis iškėlė ne tik aukštus finansinius reikalavimus, bet ir pasiūlė naujų sąlygų: mačas turėtų būti pripažintas pasibaigęs lygiosiomis, jei nei vienas iš žaidėjų neįgijo dviejų taškų persvaros; turi būti sužaista ne daugiau 30-ies partijų ir baigtis, jei kuris nors iš dalyvių laimėjo 6 partijas ir pirmauja dviem taškais (iki tol buvo, kad nugali pirmasis, laimėjęs nustatytą partijų skaičių, paprastai-10) R. Kapablanka prieštaravo reikalavimui, pagal kurį nugalėtojas turi pirmauti dviem pergalėmis. E. Laskerį papiktino R. Kapablankos dviejų taškų persvaros reikalavimo kritika ir jis nutraukė derybas.

Kita diskusija kilo, kai E. Laskeris į mačo su A. Rubinšteinu sutartį įtraukė sąlygą, kad jei E. Laskeris atsistatydintų nustačius mačo pradžios datą, A. Rubinšteinas turėtų tapti pasaulio čempionu.

Tą patį jis siūlė R. Kapablankai ir po to, 1920 m. birželio 27 d. jis atsistatydino R. Kapablankos naudai. Dėl to jis sulaukė visuomenės kritikos. Komentatoriai abejojo E. Laskerio teise skirti savo įpėdinį. R. Kapablanka atsisakė dovanėlės ir antrą kartą iškvietė E. Laskerį į mačą. Žaidžiant 1921 m. pasaulio čempionato mačą, R. Kapablanka nesunkiai nugalėjo.

R. Kapablanka

Chosė Kapablanka
1921–1927

Po nesėkmingų derybų su E. Laskeriu dėl pasaulio čempionato mačo (1911 m.), R. Kapablanka paruošė pasaulio čempionato taisykles, kurias palaikė ir kiti vedantieji šachmatininkai, tarp jų ir E. Laskeris 1914 m. Sankt Peterburgo turnyre. Vėliau tais pačiais metais joms buvo pritarta Mainheimo turnyre.

Pagrindiniai taisyklių punktai buvo:

• pasaulio čempionas kartą per metus turi būti pasiruošęs ginti titulą;

mačą laimi žaidėjas, kuris pirmas pasiekia 6-ias, ar 8-ias pergales (čempionas turi teisę pasirinkti); prizinis fondas neturi būti ne mažesnis už 1000 svarų sterlingų (2006 m. – apie 70 000 JAV dolerių)

Po diskusijų, per Londono turnyrą, 1922 m., galimi pretendentai žaisti mačą: A. Aliochinas, A. Rubinšteinas, E. Bogoliubovas ir M. Vidmaras pasirašė R. Kapablankos parengtą pasaulio čempionato mačo nuostatų projektą.

Tačiau Londono susitarimas nebuvo sėkmingas: pagal šį susitarimą buvo žaidžiamas tik mačas R. Kapablanka – A. Aliochinas (1927 m.). Kiti pretendentai Rubinšteinas ir A. Nimcovičius surinkti reikiamų mačo fondui 10 000 JAV dolerių neįstengė. Laimėjęs mačą A. Aliochinas pranešė, kad jis pasiruošęs žaisti mačą revanšą su R. Kapablanka pagal Londono susitarimo reikalavimus. Derybos užtruko daug metų, dažnai nutrūkdamos tuo momentu, kai rodės, kad jau viskas, kaip ir tvarkoje.

FIDE, A. Aliochinas, M. Euvė ir AVRO

1924 m. buvo įkurta tarptautinė šachmatų federacija (FIDE). Jai susikūrus, susidariusi padėtis taip pat nepasikeitė: čempionato klausimais pasaulio čempionai vis nepripažindavo jos jurisdikcijos.

1925 m. ir 1926 m. FIDE Kongresai išreiškė norą dalyvauti pasaulio čempionato rengime. FIDE buvo patenkinta Londono susitarimu, bet, jos nuomone, reikalavimas dėl prizinio fondo (10 000 JAV dolerių) yra neįgyvendinamas ir kvietė R. Kapablanką, kartu su vedančiaisiais meistrais, peržiūrėti susitarimą.

1926 m. FIDE įkūrė paralelinį titulą „FIDE čempionas“ ir 1928 m. dėl šio titulo pravedė mačą tarp J. Bogoliubovo ir M. Euvės. Nugalėjo J. Bogoliubovas.

Maksas Euvė
1935–1937

Aleksandras Aliochinas
1927–1935 ir 1937–1946

A. Aliochinas sutiko, kad ateityje pasaulio čempionato mačus globotų FIDE, išskyrus jo mačą revanšą (kuris niekada ir neįvyko) su R. Kapablanka, kurį jis pageidavo žaisti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir 1927 m. mače. FIDE norėjo surengti apsijungimo mačą tarp A. Aliochino ir J. Bogoliubovo, bet po to, kai J. Bogoliubovas ir A. Aliochinas 1929 m. patys surengė mačą „FIDE čempionato“ idėja visai dingo.

Kai su A. Aliochinu buvo tariamasi dėl 1937 m. mačo revanšo sąlygų, M. Euvė pasiūlė, kad jei jis išlaikytų titulą, ateityje FIDE turėtų atrinkti pretendentus ir rengti pasaulio čempionato mačus.

Nuo 1935 m. FIDE bandė parengti pretendentų atrankos taisykles. Daugumoje pasiūlymų vyravo nuomonė, kad atranką turėtų atlikti tam tikra komisija.

Kol jie diskutavo dėl procedūrų, o Aliochinas ir Euvė ruošėsi 1937 m. pabaigoje mačui revanšui, Olandijos šachmatų federacija pasiūlė pasaulio eksčempionų ir kylančių žvaigždžių super turnyrą (AVRO), kuris turėtų atrinkti sekantį pretendentą.

FIDE atmetė šį pasiūlymą ir komisija pasiūlė oficialiu pretendentu Salo Florą. Po to M. Euvė pareiškė, jei jis išlaikytų titulą revanšo mače su A. Aliochinu jis būtų pasirengęs 1940 m. žaisti mačą su S. Floru: jis taip rezervavo sau teisę (1938 m., ar 1939 m.) surengti mačą dėl titulo su R. Kapablanka, kuris jį buvo praradęs 1927 metais; jei M. Euvė pralaimėtų R. Kapablankai, tada turėtų būti įgyvendintas FIDE sprendimas ir R. Kapablanka turėtų 1940 m. žaisti mačą su S. Floru.

Dauguma šachmatų žurnalistų ir žaidėjų labiau rėmė idėją, kad pretendento atranką atliktų olandų pasiūlytas super turnyras, o ne FIDE paskirta komisija. Kol šis konfliktas sprendėsi, M. Euvė sugražino titulą A. Aliochinui.

Vis tik 1938 m., nors ir be pretendento atrankos teisės, AVRO turnyras įvyko. Surinkę po lygiai taškų Paulius Keresas ir Roibenas Fainas pasidalijo pirmąją vietą. Pritaikus papildomus turnyro rodiklius pirmoji vieta pripažinta P. Keresui. Turnyre žaidė dauguma to meto vedančiųjų šachmatininkų, tame tarpe, A. Aliochinas, R. Kapablanka, S. Floras, kurie užėmė, atitinkamai, 6-ąją, 7-ąją, 8-ąją vietas.

Prasidėjęs 1939 m. 2-asis pasaulinis karas nutraukė tolimesnes diskusijas dėl pasaulio čempionato rengimo.

FIDE pasaulio čempionatų ciklai (1946–93)

Dar 1946 m. FIDE Vinterturo Kongrese svarstė pretendentų atrankos vykdymą ir parengė pasaulio čempionato rengimo 7-ių metų planą. Jo esmė, kad čempionatai vykdomi trimečiais ciklais:

• prisijungusių prie FIDE šalių federacijos siunčia žaidėjus į zoninį turnyrą (dalyvių skaičius priklauso kiek toje šalyje yra pakankamai gerų žaidėjų);
• geriausias vietas užėmę dalyviai kovoja tarpzoniniame turnyre (vėliau, kai valstybių narių skaičius išaugo atsirado du, o po to ir trys tarpzoniniai turnyrai);
• geriausiai tarpzoniniame turnyre pasirodę žaidėjai patenka į Kandidatų turnyrą (nuo 1965 m. į Kandidatų mačus), kur kartu su pralaimėjusiu praėjusį pasaulio čempionatą mačą ir 2-os vietos laimėtoju iš praėjusio kandidatų turnyro, ar Kandidatų mačų kovoja dėl pirmos vietos;
• Kandidatų turnyro (ar mačų) nugalėtojas žaidžią mačą dėl pasaulio čempiono titulo su čempionu.

Ši pasaulio šachmatų čempionato ciklų schema su nedideliais pakitimais (dalyvių skaičius, turnyrai, ar mačai, partijų skaičius, ciklo metų skaičius ir kt.) išgyvavo iki 1996 m. Buvo sužaista 17-ka ciklų.

Tarpuvaldis

Po 2-ojo pasaulinio karo (1939–1945 m.) pasaulio čempionato vykdymui inciatyvos ėmėsi FIDE. Ryšium su A. Aliochino mirtimi (1946) reikėjo išaiškinti naująjį čempioną.

Michailas Botvinikas 1948–1957
1958–1960 ir 1961–1963

Iki 1946 m. pasaulio šachmatų čempionu tapdavo žaidėjas laimėjęs mačą prieš tuometinį čempioną. Aleksandro Aliochino mirtis sudarė situacija, kai tokia procedūra buvo neįmanoma. Situacija buvo labai kebli, kadangi daugelis vedančiųjų žaidėjų ir federacijų siūlė įvairius situacijos sprendimus:

• siūloma surengti mačą tarp M. Euvės ir M. Botviniko,
• siūloma rengti mačą turnyrą tarp 1938 m. AVRO turnyro dalyvių (iš kurių A. Aliochinas ir Ch. Kapablanka jau buvo mirę),
• JAV federacija abejojo dėl dviejų jos atstovų: R. Faino ir S. Reševskio,
• buvo ir dar eilė klausimų: dėl lėšų, dėl mačo turnyro vietos ir t. t.

FIDE buvo labai sudėtinga surengti pasitarimus šiuo klausimu, nes po Antrojo pasaulinio karo jai stigo piniginių lėšų, kaip ir eilei šachmatų federacijų norinčių atsiųsti pasitarimams savo atstovus. Nepadėjo ir tai, kad Sovietų Sąjunga ilgą laiką atsisakinėjo įstoti į FIDE, o joje tuo metu gyveno apie pusę pajėgiausių žaidėjų. Bet galų gale Sovietų Sąjunga, supratusi, kad ir jai būtų naudinga dalyvauti diskusijose dėl laisvo čempiono titulo, 1947 m. pasiuntė FIDE telegramą, atsiprašinėdama, kad nėra jos atstovų, ir išreiškė norą būti priimta į būsimus FIDE komitetus. Galų gale 1947 m. Hagos Kongrese FIDE priėmė sprendimą surengti 1948 m. mačą turnyrą dviejose šalyse Niderlanduose ir SSRS. Dalyvių skaičius – šeši, bet neatvykus R. Fainui dėl disertacijos rašymo, liko penki dalyviai, kurie kiekvienas su kiekvienu žaidė po 5-ias partijas. Turnyro nugalėtoju tapo M. Botvinikas.

FIDE sistema (1949–63)

Michailas Talis
1960–1961

Vasilijus Smyslovas
1957–1958

M. Botviniko inciatyva FIDE priėmė naujus pasaulio čempionato mačų (1949 m.) nuostatus, kurie numatė, kad:

• pasaulio čempionas privalo kartą per trejus metus ginti savo titulą 24 partijų mače;
• pasibaigus mačui lygiosiomis (12 : 12) pasaulio čempionas išlaiko titulą;
• pralaimėjęs čempionas turi teisę į mačą revanšą;
• pretendentas į pasaulio čempionus išaiškinamas atrenkamose varžybose.

1962 m. eksčempiono teisė į mačą revanšą buvo panaikinta. Pagal šią sistemą buvo sužaisti 8 pasaulio čempionato mačai.

FIDE sistema (1963–75)

Tigranas Petrosianas
1963–1969

Borisas Spaskis
1969–1972

Po 1962 m. kandidatų turnyro, kur R. Fišeris apkaltino sovietų žaidėjus, kad jie yra slaptai sutarę trukdyti kitų šalių žaidėjams, t. y. jam, laimėti turnyrą. Jis apkaltino Tigraną Petrosianą, Jefimą Gelerį ir Paulių Keresą sutarus tarpusavio partijas žaisti lygiosiomis, ir kad Viktorui Korčnojui buvo liepta jiems pralaimėti. 2002 m. J. Averbachas, kuris buvo sovietų komandos vadovas, neigė tai, bet manė, kad T. Petrosianas ir J. Geleris galėjo sutarti tarpusavyje lygiąsias, kad išsaugotu jėgas kovai su likusiais žaidėjais, o P. Keresas – ne. Tačiau statistinė čempionatų partijų analizė parodė, kad yra 75% tikimybės, kad taip buvo daroma. V. Korčnojus, kuris 1976 m. pasitraukė iš SSRS, niekados nesakė, kad buvo verčiamas pralaimėti partijas. Vis tik FIDE, kad išvengtų sutartų partijų, pakeitė varžybų formatą ir nuo 1965 m. vietoj Kandidatų turnyrų įvedė atkrentamuosius Kandidatų mačus. Ketvirtfinalių ir pusfinalių mačuose buvo žaidžiama 10, o finalo – 12-kos partijų mačai. Pagal šią sistemą T. Petrosianas tapo čempionu laimėjęs 1963 m. mačą prieš M. Botviniką ir B. Spaskis, iš antro karto (pirmas – 1966 m. mačas buvo pralaimėtas) 1969 m. mače į veikė T. Petrosianą.

Robertas Fišeris
1972–1975

Tapes pasaulio čempionu (1972 m. mačas) R. Fišeris pasiūlė savo pasaulio čempionatų mačų vedimo tvarkos projektą. Pagal jį:

• mačas žaidžiamas iki 10-ies laimėtų partijų (lygiosios nesiskaito),
• esant pagal laimėtas partijas rezultatui 9 : 9, pasaulio čempionas išlaiko titulą.

FIDE tik iš dalies priėmė šį projektą, kadangi apribojo bendrą partijų skaičių iki 36; esant lygiam rezultatui (pagal visas partijas) 18 : 18 šempionas taip pat išlaikytų titulą.

Paprašius JAV šachmatų federacijai buvo sušauktas neeilinis FIDE Kongresas (1975 m.), kuris patvirtino FIDE sąlygas. Tačiau pagal jas nebuvo pravesta nei vieno mačo.

Protestuodamas prieš tai, kad FIDE pakeitė jo siūlomą projektą, R. Fišeris neatvyko į 1975 m. mačą žaisti su pretendentu į titulą A. Karpovu. Už neatvykimą jam buvo įskaitytas mače pralaimėjimas ir pasaulio čempionu (be žaidimo) paskelbtas Anatolijus Karpovas.

Karpovas ir Kasparovas (1975–90)

Anatolijus Karpovas
1975–1985
FIDE 1993–1999

Garis Kasparovas
1985–2000

1977 m. FIDE pakeitė pasaulio čempionato mačo taisykles, pagal jas: mačas tęsiasi iki 6-ių pergalių, esant rezultatui pagal pergales 5 : 5 žaidžiama iki pirmos pergalės. Pralaimėjęs mačą čempionas turi teisę į mačą revanšą. Pagal šias taisykles A. Karpovas žaidė 2 pasaulio čempionato mačus su V. Korčnojumi.

1984–1990 m. laikotarpis pasižymėjo A. Karpovo ir G. Kasparovo atkaklia tarpusavio konkurencija dėl pasaulio čempiono titulo – sužaisti 5 mačai. G. Kasparovui nepavyko įvykdyti savo svajonės ir dideliu skirtumu laimėti prieš savo varžovą. Po penkių sužaistų mačų (+4,=1) ir 154 (!) partijų, jo persvara prieš A. Karpovą liko kukli – tik du taškai – 78 : 76.| title= 2016 m. pasaulio mėgėjų šachmatų čempionatas |accessdate=2020 m. rugsėjo 4 d.}}</ref>

1983 m. FIDE vėl peržiūrėjo pasaulio čempionato mačo taisykles: už mačo pravedimą personaliai buvo atsakingas FIDE prezidentas, kuriam buvo suteiktos didelės teisės. Laikotarpis tarp mačų buvo sumažintas nuo 3 iki 2 metų. Pagal šias taisykles buvo žaidžiamas A. Karpovo- G. Kasparovo 1984/85 m. mačas, kuris, kaip per ilgai užsitęsęs, FIDE prezidento sprendimu buvo sustabdytas.

Po to, FIDE vėl grįžo prie 24 partijų mačo, palikdama 6 pergalių sąlygą. Esant lygiam rezultatui (12 : 12) pasaulio čempionas išlaiko titulą, tačiau pralaimėjęs į mačą revanšą nebeturi teisės. Tačiau A. Karpovui, padarė įšimtį vienam 1986 m. mačui revanšui, kadangi iki priimant nuostatų pakeitimą jis jau turėjo teisę į mačą revanšą. 1986 m. FIDE priėmė sprendimą vėl grįžti prie 3 metų pasaulio čempionatų ciklo.

Ryšium su tuo, kad 1986 m. pralaimėjęs mačą revanšą nespėjo dalyvauti 1985 m. kandidatų turnyre, A. Karpovui buvo suteikta teisė sužaisti 14 partijų mačą su finalinio kandidatų mačo nugalėtoju. Šio mačo nugalėtojas A. Karpovas 1987 m. žaidė eilinį pasaulio čempionato mačą su G. Kasparovu, kuris pasibaigė lygiosiomis, bet G. Kasparovas pagal nuostatus išlaikė savo titulą. 1990 metų mače su A. Karpovu vėl laimėjo G. Kasparovas.

Dvivaldystė (1993–2005)

1993 m. N. Šortas laimėjo kandidatų mačus ir tapo pretendentu žaisti pasaulio čempionato mačą su G. Kasparovu.

Pagal FIDE taisykles galutinis sprendimas dėl pasaulio čempionato mačo vietos iš pateiktų pasiūlymų priklausė trims subjektams – FIDE, pasaulio čempionui (Kasparovui) ir pretendentui (Šortui), kurie kartu ir turi nuspręsti, kur bus rengiamas mačas. G. Kasparovas ir N.Šortas, apkaltinę FIDE prezidentą F. Kampomanesą pažeidus šią taisyklę – paskelbus, kad mačas bus žaidžiamas Mančesteryje.

1993 m. vasario 26 d., Linareso turnyro metu abu pasaulio čempionato mačo dalyviai paskelbė bendrą pranešimą, kad mačą dėl pasaulio čempiono vardo žais ne FIDE globoje.

PŠA ir BrainGames mačai

G. Kasparovas ir N. Šortas įkūrė PŠA ir paskyrė Bobą Raisą (Bob Rice) asociacijos pirmininku. 1993 m. spalio mėn., jie žaidė remiami ką tik įkurtos asociacijos (ŠPA) pasaulio čempionato mačą.

Vladimiras Kramnikas
klasik. 2000–2006 ir nedisk. 2006–2007

Mačas vyko Londone, jį finansiškai rėmė „The Times“ laikraštis. G. Kasparovas laimėjo dideliu skirtumu 12½ : 7½ ir išliko pasaulio šachmatų čempionu.

1993–1995 m. PŠA surengė tarpzoninį turnyrą ir kandidatų mačus. PŠA kandidatų mačus laimėjo Višvanatanas Anandas. Po to G. Kasparovas gynė PŠA Pasaulio čempiono titulą prieš V. Anandą mače, kuris prasidėjo 1995 m. rugsėjo 11 d. Niujorke. 20 partijų mače G. Kasparovas nugalėjo anksčiau laiko V. Anandą 10½ : 7½.

1996 m. sausio mėn. G. Kasparovas praneša, kad kontraktas su „Intel“ baigėsi – tai buvo didelė netektis.

Netrukus po pagrindinio rėmėjo „Intel“ pasitraukimo PŠA susilpnėjo. G. Kasparovui trūko lėšų tinkamai surengti pretendento atrankos ciklą. Tad mačai dėl pasaulio čempiono toliau nevyko. G. Kasparovas 1998 m. suformavo „Pasaulio šachmatų tarybą“, kuri surengė kandidatų mačą tarp Aleksejaus Širovo ir Vladimiro Kramniko. A. Širovas mačą laimėjo.

Tačiau tuoj po mačo paaiškėjo, kad laukto mačo finansavimo iš pagrindinio rėmėjo Rentero nebus. Po to PŠT pasiūlė surengti mačą, kurio fizinis fondas būtų nedidelis, dėl šios priežasties A. Širovas atsisakė ir derybos dėl mačo su G. Kasparovu nutrūko.

Kitas planas 1999–2000 m. surengti G. Kasparovo ir V. Anando mačą irgi žlugo. Galų gale, 2000 m. G. Kasparovas, pats pasirinkęs pretendentu Vladimirą Kramniką, žaidė su juo 2000 m. pasaulio čempionato mačą. Finansiškai šį mačą rėmė „Braingames“ bendrovė. V. Kramnikas nugalėjo ir tapo klasikinų šachmatų pasaulio čempionu. Vėliau subankrutavus „BrainGames“ klasikinių šachmatų čempionato rengimo teises perėmė Einšteino TV.

FIDE trumpieji mačai

FIDE pasaulio čempionas Aleksandras Chalifmanas 1999–2000

FIDE pasaulio čempionas Ruslanas Ponomariovas 2002–2004

Tuo metu FIDE atsisakė tarpzoninių turnyrų ir Kandidatų mačų ir 1998 m. surengė atkrentamųjų mačų varžybas, kuriose žaidėjai keletą savaičių varžėsi trumpuose mačuose. Lygiųjų atveju, mačo nugalėtojas buvo nustatomas, naudojant greitųjų šachmatų ir žaibo partijas. Varžybų nugalėtojas Anatolijus Karpovas tapo FIDE pasaulio čempionu. Daug kas teigė, kad šitokia pasaulio čempionato tvarka negalinti užtikrinti aukščiausios kokybės žaidimo. G. Kasparovas, taip pat V. Kramnikas po mačo su G. Kasparovu atsisakė jose dalyvauti šiose varžybose. Pirmosiose varžybose A. Karpovas pateko iš karto į finalą, bet sekančiose (1999 m. čempionate) jis turėjo žaisti jau nuo pradžių, kaip ir kiti žaidėjai. A. Karpovas, dėl naujų taisyklių, atsisakė jose dalyvauti. Tad 1999 m. čempionate A. Chalifmanas tapo nugalėtoju ir FIDE pasaulio šachmatų čempionu, o 2000 m. čempionate – V. Anandas, 2002 m. čempionate – R. Ponomariovas, 2004 m. čempionate – R. Kasimdžanovas.

Bandymai suvienyti šachmatų pasaulį

Seiravano pasiūlymas

2002 m. kovo mėn JAV didmeistris imasi inciatyvos ir pateikia pasiūlymą, kaip išeiti iš aklavietės: FIDE rengia tris pasaulio čempionatus: klasikinių, trumpųjų atkrentamųjų mačų ir greitųjų šachmatų.

Klasikinis čempionatas: zoniniai turnyrų nugalėtojai su pakviestais pagal reitingą + 64 moterys ir 4 rengėjų kviestiniai – viso 196 dalyviai, žaidžia šveicariškąja sistema (13 ratų) ir išaiškina 5 geriausius. Šie kartu su R. Ponomariovu, V. Kramniku ir G. Kasparovu žaidžia ketvirtfinalyje 10 partijų, pusfinalyje – 14 , o finale – 20 partijų mačus ir išaiškina pasaulio čempioną.

Jis taip pat pasiūlė įvesti, atstovaujančią žemynus, trijų komisionierių tarnybą, kurioje komisionieriai keistusi kas 5 metai, kuri prižiūrėtų čempionatą ir turėtų galutinį sprendimą.

Einšteino TV pasiūlymas

Jo esmė – abi pusės atrenka žaidėjus, kurie susitikę susivienijimo mače išaiškina neginčijamą pasaulio čempioną.

Tuoj po Einšteino kandidatų turnyro Dortmunde nugalėtojas 2003 m. balandžio mėn. žaidžia 16 partijų mačą su V. Kramniku.

FIDE išaiškina savo atstovą:

1-as mačas. V. Anandas žaidžia 6 klasikinių partijų mačą. 2-as mačas. G. Kasparovas žaidžia mačą su pirmojo mačo nugalėtoju. Šio mačo nugalėtojas žaidžia 16 partijų mačą su FIDE čempionu R. Ponomariovu. Jis turėtų vykti 2003 m. gegužės/birželio mėn.

Pasaulio čempionatų susivienijimo mačas. Einšteino TV ir FIDE mačų nugalėtojai žaidžia susivienijimo 16 partijų mačą. Jį telkia Komisionierių tarnyba. Taisykles parengia Didmeistrių komitetas.

Netrukus po mačo rengiamas naujas ciklas, kuris yra šiek tiek patobulintas J. Seiravano pasiūlymo variantas.

Pasaulio klasikinių šachmatų čempionatą rengia naujoji profesionalių šachmatų asociacija. FIDE ją pripažįsta ir su ja bendradarbiauja. FIDE palikta rengti greitųjų šachmatų, žaibo pasaulio čempionatus ir t. t.

Prahos susitarimas

Visos 2002 m. gegužės 6 d. Prahoje dalyvavusios pusės išreiškė norą suvienyti šachmatų pasaulį.

Pagrindiniai principai ir darbai yra:

• FIDE yra vienintelis Pasaulio šachmatų čempionato globėjas ir titulo suteikėjas. Yra tik viena federacija – FIDE, kurią pripažįsta TOK ir kuri atstovauja pasaulio šachmatus pasaulinėse sporto draugijose. Susivienijimo procesas veda tik į vieną FIDE pripažįstamą nediskutuotiną čempioną.
• Esamomis aplinkybėmis, šachmatų ateities vardan, priimamas planas, kuris yra toli nuo tobulybės:
  • Dortmundo turnyro nugalėtojas žaidžia klasikinių šachmatų mačą su V. Kramniku, o dabartinis FIDE čempionas R. Ponomariovas žaidžia su turinčiu aukščiausią pasaulyje reitingą – G. Kasparovu. Abiejų mačų nugalėtojai 2003 m. spalio/lapkričio mėn. žaidžia pasaulio čempionatų susivienijimo mačą.
  • Šis susivienijimo planas sudaro galimybę po pusantrų metų turėti vieną pasaulio čempioną. Tai atveria duris į naują pasaulio čempionatą visiems geriausiems pasaulio šachmatininkams. Susitarimą pasirašė: FIDE prezidentas Kirsanas Iliumžinovas, Beselis Kokas, Garis Kasparovas, Vladimiras Kramnikas, Jaseras Seiravanas, Pasaulio šachmatų fondo prezidentas Aleksejus Orlovas.

Prahos susitarimo įgyvendinimo sunkumai

FIDE pasaulio čempionas Rustamas Kasimdžanovas 2004–2005

FIDE pasaulio čempionas Veselinas Topalovas 2005–2006

Prahos susitarimus pasirodė ne taip lengva įgyvendinti: dėl lėšų trūkumo mačus buvo sunku surengti V. Kramniko – P.Leko mačą, dabar vadinamą, 2004 m. klasikiniu šachmatų čempionatu, pavyko pravesti tik 2004 m. pabaigoje. Šis mačas baigėsi lygiosiomis, bet V. Kramnikas išlaikė titulą. FIDE taip pat niekaip negalėjo pravesti G. Kasparovo mačo nei su 2002 m. FIDE čempionu R. Ponomariovu, nei su 2004 m. FIDE čempionu R. Kasimdžanovu. Po to, 2005 m., G. Kasparovas, vis dar tebeturėdamas aukščiausią reitingą, iš vis pasitraukė iš šachmatų.

Netrukus FIDE atsisakė pasaulio čempionate trumpųjų atkrintamųjų mačų modelio ir paskelbė 2005 m. FIDE pasaulio čempionatą, dviejų ratų turnyrą San Luise, kuriame dalyvautų 8 pasaulio vedantieji šachmatininkai. V. Kramnikas reikalavo, kad titulas būtų išaiškinamas mače ir atsisakė dalyvauti. Turnyrą įtikinamai laimėjo bulgaras Veselinas Topalovas. Prasidėjo derybos dėl titulo susivienijimo mačo surengimo tarp V. Kramniko ir V. Topalovo.

Po susivienijimo (2006–iki dabar)

Pasaulio čempionato rengimo tvarka po 2006 m.

Nuo 2005 metų FIDE nusprendė keisti pasaulio čempionatų tvarką ir atgaivinti kandidatų turnyrą bei mačą dėl pasaulio čempiono vardo. Dalyviai į kandidatų turnyrą atrenkami taip:

pasaulio čempionato mačą pralaimėjęs šachmatininkas, turintys aukščiausius reitingus pasaulyje, pasaulio taurėje, Didžiojo prizo varžybose geriausiai pasirodę dalyviai bei rengėjų pakviestas žaidėjas. Jie žaidžia mačus (nuo 2013 m. turnyrą), kuriame išaiškina pretendentą, žaisiantį su esamu čempionu mačą dėl pasaulio čempiono titulo.

FIDE nusprendė pasaulio čempionate naudotus trumpuosius atkrentamuosius mačus perkelti į pasaulio taurės turnyrą, kuris įtraukiamas į pasaulio čempionato ciklą. Dalyviai:

• geriausieji iš pasaulio žemynų čempionatų, o kur nerengiami, iš zoninių turnyrų – 90;
• be jų, moterų pasaulio čempionė;
• pasaulio jaunimo (U20) čempionai;
• pagal geriausius reitingus ir rengėjų pakviesti žaidėjai – viso 128.

Per Taurės turnyrą geriausi žaidėjai patenka į Kandidatų mačus (nuo 2013 m. į Kandidatų turnyrą). Patenkančių dalyvių skaičius kito. Į 2007 m. Kandidatų mačus pateko 10 Taurės turnyre geriausiai pasirodžiusiųjų dalyvių. Tačiau 2007 ir 2009 metais į kandidatų mačus pateko tik po vieną žaidėją, o 2013 m. Kandidatų turnyrą vėl daugiau – trys.

Taurės žaidėjas, nepatekęs į kandidatų turnyrą, dar gali patekti į Didžiojo prizo varžybas iš kur du geriausi dalyviai taip pat patenka į kandidatų turnyrą.

Pasaulio šachmatų taurės turnyras vyksta kas dveji metai, o Didžiojo prizo šachmatų varžybos tęsiasi dvejus metus.

Pasaulio čempionato varžybos po 2006 m.

Višvanatanas Anandas FIDE pas. čemp. 2000–2002
pas.čemp. 2007–2013

Pasaulio šachmatų susivienijimo čempionatas įvyko 2006 m. pabaigoje Elistoje. Jį laimėjo V. Kramnikas. Jis tapo pirmuoju nediskutuojamu pasaulio šachmatų čempionu po 1993 m., kai G. Kasparovas atsiskyrė nuo FIDE ir įkūrė PŠA.

Netrukus, 2007 m. buvo surengtas pasaulio šachmatų čempionatas Meksike. Jame dalyvavo ir V. Kramnikas. Tai buvo 8 dalyvių 2 ratų turnyras. Jį laimėjo Višvanatanas Anandas ir tapo pasaulio šachmatų čempionu. V. Kramnikas dar prieš turnyrą buvo sakęs, kad jei nelaimėtų turnyro, prarastų titulą. Tačiau V. Anando dar laukė mačas dėl pasaulio čempiono vardo su V. Kramniku, kuris turėjo teisę į mačą revanšą. Šis 12 partijų mačas įvyko 2008 m. spalio mėn. Bonoje. Nugalėjo V. Anandas (6½–4½) ir išliko pasaulio čempionu. Jam teko sužaisti dar vieną mačą su 2005 m. FIDE čempionu Veselinu Topalovu, kuris tapo pretendentu, 2009 m. mače nugalėjęs 2007 m. pasaulio taurės nugalėtoją Gatą Kamskį. 12-kos partijų 2010 m. pasaulio čempionato mačas vyko Sofijoje. Nugalėjo V. Anandas (6½ : 5½) ir antrą kartą išlaikė pasaulio čempiono titulą.

Pretendento atranka prasidėjo 2008 m. Didžiojo prizo varžybose – baigėsi, kai B. Gelfandas laimėjo 2011 m. kandidatų mačus ir įgijo teisę kovoti su V. Anandu 2012 m. pasaulio čempionato mače. Mačas baigėsi lygiosiomis, bet V. Anandas, žaidžiant keturias greitąsias partijas, nugalėjo 2½–1½ ir išliko pasaulio čempionu.

Magnusas Karlsenas Penkis kartus (2013 - 2023 m.) pasaulio šachmatų čempionas iš Norvegijos

Sekantis čempionatas vyko 2013 m. pabaigoje Indijos Čenajaus mieste. Magnus Karlsenas nugalėjęs V. Anandą 6½ : 3½ tapo pasaulio šachmatų čempionu. FIDE buvo skelbusi, kad čempionato ciklo trukmė nuo 2012 m. – dveji metai. Tačiau nuo 2012 m. ji pradėjo rengti pasaulio čempionatus kas metai: 2012 m., 2013 m., paskelbta ir apie 2014 m. čempionatą

Tad sekantis čempionatas vyko 2014 m. lapkričio 7-27 d. Sočyje. Jame Magnusas Karlsenas 12 partijų mače gynė pasaulio čempiono titulą prieš buvusį pasaulio čempioną Višvanataną Anandą. Mačą, sužaidus 11-ką partijų, anksčiau laiko laimėjo Magnusas Karlsenas - 6,5 - 4,5 (+3, =7, -1).

Sekantis pasaulio čempionato mačas buvo surengtas po 2-jų metų. 2016 m. lapkričio 11 - 30 d. Niujorke vyko 12 partijų pasaulio čempionato mačas tarp titulą ginančio Magnuso Karlseno ir 2016 m. kandidatų turnyrą laimėjusio rusų didmeistrio Sergejaus Karjakino. Nors, laimėjęs 8-ąją partiją, pirmas į priekį mače išėjo Sergejus Karjakinas, bet M. Karlsenas laimėjo 10-ąją ir išlygino mašo rezultatą. Sekančios dvi partijos baigėsi lygiosiomis ir pagrindinis mačas baigėsi taikiai - 6:6 (+1, =5, -1). Žaidžiant papildomas 4-ias greitųjų šachmatų partijas, M. Karlsenas, po pirmų dviejų lygiųjų, laimėjęs trečiąją ir ketvirtąją partijas, išlaikė pasaulio čempiono titulą.

2018 m. lapkričio 9 - 28 Londone vyko pasaulio šachmatų čempionato mačas tarp pasaulio čempiono Magnuso Kalseno ir pretendento, 2018 m. Kandidatų turnyro nugalėtojo, JAV didmeistrio Fabiano Karuano. 12-kos partijų mačas, kur visos partijos buvo nerezultatyvios, baigėsi lygiosiomis (6-6).

Nugalėtojo išaiškinimui mačo dalyviams teko žaisti papildomą mačą iš 4 greitųjų šachmatų (25 min. + 10 sek.) partijų. Magnus Karlsenas, iškovojęs trijose papildomose partijose pergales, laimėjo mačą bendru rezultatu 9-6. Tai buvo jo 4-as laimėtas FIDE pasaulio šachmatų čempionato mačas, kuris sekantiems dvejiems metams užtikrino jam pasaulio čempiono titulą.

2021 m. lapkričio 24 – gruodžio 12 d. Dubajuje vyko pasaulio šachmatų čempionato mačas tarp pasaulio čempiono Magnuso Kalseno ir pretendento, 2020-2021 m. Kandidatų turnyro nugalėtojo, Rusijos didmeistrio Jano nepomniaščio. 14-kos partijų mačas. Sužaidus 11-ką partijų paaiškėjo mačo nugalėtojas. Juo tapo norvegas Magnusas Karlsenas įveikęs pretendentą rezultatu – 7½ : 3½. Kovoje dėl pasaulio čempiono vardo, tai jau 5-as jo laimėtas mačas.

Netrukus po 2021 m. mačo Karlsenas pareiškė, kad daugiau nebegins titulo. Tai vėliau patvirtino ir FIDE savo 2022 m. liepos 20 d. pranešime.

Todėl du geriausi 2022 m. kandidatų turnyro žaidėjai: Janas Nepomniaščis ir Dynas Lyrenas 2023 m. balandžio 7–30 d. Astanoje žaidė mačą dėl pasaulio čempiono vardo. Dynas laimėjo, po papildomo greitųjųjų šachmatų mačo, bendru rezultatu 9,5 – 8,5 ir tapo pirmuoju žaidėju iš Kinijos - pasaulio šachmatų čempionu.

Nuorodos

• chessgraphs.com - compare FIDE rating histories of chess World Champions
• Marko Weeks’o pasaulio šachmatų čempionatai
• Graemo Cree pasaulio šachmatų čempionato puslapis su rezultatais ir komentarais
• Šachmatų čempionai
• Pasaulio čempionų portretai Archyvuota kopija 2020-06-07 iš Wayback Machine projekto.
• 10 iškiliausių visų laikų žaidėjų sąrašas
• Pasaulio šachmatų čempionatų istorija (chessgames)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.