Ortodoksija

Ortodoksija (sen. gr. ὀρθοδοξία „tikra, teisinga nuomonė“) – griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai. Dažniausiai šis žodis vartojamas religiniame kontekste, kur reiškia tikrąjį tikėjimą, visų tam tikros religijos doktrinos teiginių pripažinimą ir griežtą laikymąsi (ortopraksiją). Priešingybė ortodoksijai – heterodoksija bei erezija.

Ortodoksijos sąvoka ateina iš krikščionybės istorijos. Ankstyvosios krikščionybės laikais vyko nuolatiniai ginčai dėl pamatinių krikščioniškų dogmų, IV–VIII a. vyko ekumeniniai sinodai, kuriais siekta sutartas dogmas įtvirtinti. Šių dogmų laikymasis įvardintas kaip ortodoksija. Jos pamatai sudėti 431 m. Efeso susirinkime, atmetusiame arijonizmą. Iš čia atsirado ortodoksinės krikščionybės samprata.

Ortodoksijos sąvoka vėliau imta taikyti ir kitų religijų šakoms, nuosekliai besilaikančioms senųjų tradicijų. Išskiriamas ortodoksinis judaizmas (haredi ir modernusis), kurio atstovai griežtai paiso halakhos, nepripažįsta sekuliarizmo ir šiuolaikinių judaistinių interpretacijų. Hinduizme ortodoksais vadinami sanataniai, atmetantys XIX–XX a. pr. revivalistinių judėjimų (pvz., Arja samadž, Brahma samadž), fundamentalistų interpretacijas, griežtai prisilaikantys ritualinių praktikų ir socialinės hierarchijos (kastų). Budizme ortodoksais laikomi theravados sekėjai, pabrėžiantys monasticizmą, kanoninių tekstų atlikimo ir komentavimo tradiciją, griežtą vinajos paisymą. Islame, kuris neturi hierarchizuoto tradicijos interpretuotojų luomo, kalbėti apie ortodoksiją keblu, nors kartais prie ortodoksų priskiriami konservatyvūs sunitai.

Ortodoksijos sąvoka vartojama ir nereliginiame kontekste, įvardinant kokios nors srities nusistovėjusių, daugumos autoritetų pripažintų normų sekimą. Kalbama apie kokios mokslo srities, ekonomikos, politikos, socialinę, meno ortodoksiją.