Pereiti prie turinio

Moorgate katastrofa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaizdas žiūrint nepabaigto tunelio kryptimi
Moorgate stotis

Moorgate katastrofa - 1975 metų vasario 28 d. Londono Moorgate stotyje įvykusi metro katastrofa, kurios metu traukinys sudužo atsitrenkęs į nebaigto kasti tunelio galinę sieną. Katastrofoje žuvo 43 žmonės. Jos priežastis niekada nebuvo įtikinamai nustatyta.[1]

Moorgate yra paskutinė metro linijos stotis, už kurios dar kelias dešimtis metrų veda nebaigtas kasti tunelis. 8:39 vakaro į stotį atvykęs traukinys užuot stabdęs staiga ėmė didinti greitį, pravažiavo keleivių platformą ir trenkėsi į tunelio pabaigą tokiu greičiu, jog pirmieji trys vagonai susiplojo į vientisą metalo luitą. Tik po 12 valandų pavyko ištraukti paskutinį gyvą likusį keleivį ir tik po keturių dienų gelbėtojai pasiekė galinę tunelio sieną.

Katastrofą sušvelnino tunelio gale traukiniui sustabdyti papiltas smėlio sluoksnis. Galutiniam smūgiui sienoje taip pat buvo įrengtas hidraulinis buferis. Tačiau šis buferis buvo senas, neprižiūrimas ir todėl nebeveiksmingas. Visa ši įranga buvo skirta sulaikyti daug lėčiau važiuojančiam, mašinisto stabdomam traukiniui ir negalėjo apsaugoti nuo įvykusios katastrofos. Nors tuo metu metro jau buvo įrengtos modernios apsaugos sistemos, traukinį linijos gale automatiškai sustabdantis įrenginys iki tol niekam nepasirodė reikalingas.

Visi traukinio valdymo bei kiti mechanizmai po katastrofos buvo ilgai ir nuodugniai tiriami, tačiau taip ir nerasta priežasties, kodėl traukinys užuot sustojęs, visu greičiu pasileido pirmyn. Stabdymo ir įsibėgėjimo rankenos šiuose traukiniuose nesusijusios, todėl mašinistas greičiausiai negalėjo jų supainioti. Buvo svarstoma, jog galbūt mašinistas klaidingai suvokė traukinio buvimo vietą, tačiau ženklai ir apskritai vieta Moorgate stotyje nėra labai panaši į jokią kitą. Taip pat buvo kelta hipotezė jog mašinistas tokiu būdu bandė išvengti kokios nors gresiančios kitos katastrofos, tačiau taip ir liko neaišku, kas tai būtų galėję būti.

Neradus kito paaiškinimo, buvo rimtai tiriama ir mašinisto savižudybės hipotezė, tačiau ji taip pat neatrodo įtikinama. Nagrinėjant paaiškėjo jog jam nekilo jokių savižudžiams tipiškų problemų, gyvenimas ir karjera klostėsi sėkmingai ir savo kišenėje jis turėjo apie 300 angliškų svarų už kuriuos tą vakarą ketino nupirkti brangią dovaną savo dukrai.

Buvo nustatyta, jog mašinistas iki paskutinės akimirkos sėdėjo savo vietoje ir net nepakėlė rankos prisidengti nuo artėjančio smūgio. Tačiau tai nebuvo paprastas širdies smūgis, taip pat nerasta alkoholio ar kitų narkotikų.

Po šios katastrofos visose Londono galinėse metro stotyse buvo įrengtos traukinį automatiškai sustabdančios sistemos, dabar žinomos kaip „Moorgate kontrolė“. Beveik visos šalies mastu (British railways) geležinkeliuose buvo įvesta taisyklė, jog paskutinis šviesoforo signalas prieš geležinkelio pabaigą negali būti žalios šviesos signalas (prireikus ties pabaiga įrengiant nuolat šviečiančius raudonus signalus). Manoma, jog šiuo metu tokia katastrofa pakartotinai įvykti negali.

  1. Sally Holloway: Moorgate: Anatomy of a Railway Disaster. 1988. ISBN 0-7153-8913-0.