Pereiti prie turinio

Meritokratija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Meritokratija (lot. meritus – 'nusipelnęs' + sen. gr. κράτος = kratos – 'valdžia') – valstybės valdymo forma, kai asmens vietą valdžioje nulemia gabumai ir laimėjimai. T. y. ne tik politinė, bet ir socialinė bei ekonominė sistema, kuri grindžiama nuopelnų sistema. Meritokratija atmeta aristokratijos (kai padėtį visuomenėje nulemia giminystės ryšiai) bei plutokratijos (kai padėtį visuomenėje nulemia turtas) idėjas.[1][2]

Platonas pirmasis palaikė tokią idėją. Jis teigė, kad kiekvienas asmuo priklausytų tam tikrai visuomenės klasei (valdančiųjų, kariškių, amatininkų, ūkininkų) pagal sugebėjimus. Terminą pirmasis pavartojo sociologas Michaelis Dunlopas Jungas veikale „Meritokratijos iškilimas“. Autorius teigė, kad ateityje vis labiau populiarės būdas užimti tam tikrą vietą visuomenėje pagal asmens intelektą ir pastangas.[1][2]

  1. 1,0 1,1 Meritokratija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-11-11.
  2. 2,0 2,1 „Meritocracy“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2023-11-11.