Kosovo karas

Kosovo karas
Jugoslavijos karai
Nuo viršaus pagal laikrodžio rodyklę: Subombarduotas Jugoslavijos kariuomenės štabas, sudaužytas automobilis, nužudytų KIA karių kapas, kylantis USAF F-15
Data 1999 m. kovo 24 d. – birželio 11 d. Vieta Kosovas (tuomet priklausė Jugoslavijos FR) Rezultatas NATO pergalė, Kosove taikos palaikymą užtikrino KFOR taikdariai sudaryti iš JTO ir NATO pajėgų. NATO pajėgos įvestos JTO prašymu.
Priešininkai
Kosovo Išsilaisvinimo Armija NATO	Jugoslavija
Vadai
Wesley Clark Javier Solana Hashim Thaci Agim Çeku	Slobodan Milošević Dragoljub Ojdanić Vladimir Lazarević Nebojša Pavković
Pajėgos
NATO: 1 031+ oro pajėgos KIA: iki 25 000 kovotojų	114 000 karių 20 000 policininkų
Aukos
~5 000 žuvusių NATO: 2 žūtys ne konflikto metu 2 žūtys karo metu Kosare	703 žuvę

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Kosovo karu arba Kosovo konfliktu vadinami vienas po kito sekantys ir kartais persidengianys laike kariniai konfliktai Kosove nuo 1999 m. kovo 24 d. iki 1999 m. birželio 10 d. tarp JAV vadovaujamos NATO koalicijos ir Jugoslavijos Federacinės Respublikos. Nuo 1999 m. kovo 24 d. iki birželio 10 d. serbai terorizavo albanus, o albanų kovotojai tęsė kovas su Jugoslavijos pajėgomis. nepaisant masiškų Kosovo gyentojų deportacijų, kurios palietė apie 1 milijoną gyventojų.

NATO intervencijai, be kurios Rusijos remiami serbai būtų išžudę dar daugiau civilių, kuri buvo suplanuota kaip reakcija į Jugoslavijos ginkluotųjų pajėgų veiksmus prieš Kosovo Išsilaisvinimo Armiją, nuo 1997 m. kariavusiai prieš Jugoslaviją partizaninį karą, nebuvo suteiktas JT mandatas.

Teigiama, kad Kosovo karas buvo pirmasis humanitarinis karas. Kosovo karas keletą mėnesių buvo žiniasklaidos dėmesio centre. Kosovo ir Jugoslavijos bombardavimai buvo labai prieštaringi ir tokiais lieka iki šiol.

NATO oro pajėgų puolimuose (Operation Allied Force) iš pradžių dalyvavo 430 lėktuvų. Karui neplanuotai užsitęsus iki karo pabaigos į karo veiksmus buvo įtraukti 1200 kovinių lėktuvų iš 14 NATO šalių.

Karo rezultatas buvo JT valdymo įvedimas provincijoje, remiantis JT Saugumo Tarybos rezoliucija 1244, kartu pripažįstant teritorijos priklausomybę Jugoslavijos Federacinei Respublikai.

Priešistorė

Kosovas Tito valdymo laikotarpiu (1945–1986)

1878 m. Serbija ir Juodkalnija pagal Berlyno kongreso nutarimus gavo nepriklausomybę, o Kosovas ir Albanija liko Osmanų imperijos sudėtyje. Per Balkanų karus (1912–1913 m.) Serbija aneksavo Kosovą, Albanija tapo nepriklausoma. XX a. pirmoje pusėje tarp albanų ir serbų bendruomenių nuolat tyrojo įtampa, kuri karų metu (Pirmasis Balkanų karas, Pirmasis pasaulinis karas, Antrasis pasaulinis karas) pasireikšdavo prievartos protrūkiais. 1945 m. Kosovas tapo autonomine Serbijos respublikos provincija Jugoslavijos Federacinėje Liaudies Respublikoje (nuo 1963 m. Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika). Tito vadovaujama Jugoslavijos vadovybė sistematiškai slopino nacionalizmo pasireiškimus visoje Jugoslavijoje ir bandė neleisti vienos iš respublikų dominavimo federacijoje. 1974 m. Kosovas gavo plačias autonomijos ir savivaldos teises. Kartu su Vojvodina Kosovas paskelbtas provincija ir gavo daugelį visaverčių respublikos galių: vietą federalinėje prezidentūroje, nuosavą asamblėją, policiją ir nacionalinį banką. Taip buvo sumažinta Serbijos įtaka federacijoje. Kosovo sienos pilnai neatitiko albanų gyvenamos teritorijos Jugoslavijoje (daug albanų gyveno Makedonijoje, Juodkalnijoje ir Serbijoje), o šiauriausia Kosovo dalis buvo gyvenama serbų. Kartu Kosovas buvo vargingiausia Jugoslavijos dalis: 1979 m. vidutinės asmens pajamos sudarė 795 dolerių, kai šalies vidutinis atlyginimas sudarė 2 635 dolerius. 1981 m. Kosovo albanai pradėjo reikalauti respublikos statuso Jugoslavijoje; dėl to prasidėjo neramumai ir konfliktai tarp albanų ir Jugoslavijos saugumo pajėgų, o Jugoslavijos vyriausybė Kosove paskelbė nepaprastąją padėtį.

Nepaisant to, nuo 1921 m. gyventojų surašymo Kosovo gyventojų dauguma buvo albanai. Formali Kosovo autonomija, sukurta pagal 1945 m. Jugoslavijos konstituciją.

Kosovo autonomijos panaikinimas

1982 m. vasario mėn. grupė kunigų iš Serbijos pasiuntė vyskupus paklausti „kodėl serbų bažnyčia tyli“ ir kodėl ji neprisideda prie kovos su „destrukcija, padegimais ir Kosovo šventų koplyčių šventvagystėmis“. Kartais žiniasklaidoje pasirodydavo pranešimai, kad serbai ir juodkalniečiai persekiojami. Tarp serbų nacionalistų buvo populiari nuomonė, kad serbai yra išvaromi iš Kosovo.

Augantis albanų nacionalizmas ir separatizmas didino įtampą tarp serbų ir albanų. Šioje augančios įtampos atmosferoje plito įvairūs gandai, o trivialūs įvykiai buvo išpučiami iki labai reikšmingų ženklų. Tuo metu Serbijos mokslo ir menų akademija (SANU) atliko apklausą tarp serbų, kuriems teko palikti Kosovą 1985–1986 m. Apklausa paliudijo, kad daugelį serbų palikti kraštą privertė albanų spaudimas.

Šešiolika SANU narių 1985 m. birželio mėn. pradėjo ruošti dokumentą, kurio juodraštis pateko į viešumą 1986 m. rugsėjį. „SANU memorandumas“, kaip jis vėliau buvo pavadintas, vertintas kontroversiškai. Jame pagrindinis dėmesys buvo skirtas serbų patiriamiems sunkumams Jugoslavijoje, kaltinant Tito dėl tyčinio Serbijos galios žlugdymo ir sunkumų, kuriuos serbai patyrė už Serbijos ribų ir Serbijoje.

Ypatingas dėmesys memorandume buvo skiriamas Kosovui, teigiant, kad provincijos serbai patiria „fizinį, politinį, teisinį ir kultūrinį genocidą" vykstantį „atvirame ir totaliniame kare“, kuris vyksta nuo 1981 m. pavasario. Memorandume buvo tvirtinama, kad Kosovo statusas 1986 m. buvo didesnis istorinis serbų pralaimėjimas negu bet kuris įvykis nuo išsilaisvinimo iš Osmanų 1804 m., blogesnis už nacių okupaciją ar Austrijos-Vengrijos okupaciją per Pirmąjį pasaulinį karą. Memorandumo autoriai tvirtino, kad 200 000 serbų išsikėlė iš provincijos per pastaruosius 20 metų ir įspėjo, kad tuoj ten neliks nė vieno „jeigu reikalai radikaliai nepasikeis“. Situaciją, pasak memorandumo autorių, galėjo išgelbėti „tvirto saugumo ir neabejotinos visų tautų, gyvenančių Kosove ir Metohijoje, sukūrimas“ bei „objektyvių ir nuolatinių sąlygų išvytos [serbų] tautos sugrįžimui sukūrimas“. Memorandume daroma išvada, kad „Serbija neturi likti pasyvi ir laukti, ką pasakys kiti, kaip tai dažnai buvę praeityje“.

Memorandumo paviešinimas susilaukė skirtingų reakcijų. Albanai manė, kad taip serbai bando įtvirtinti savo viršenybę vietiniame lygmenyje, o visi serbų emigrantai paliko Kosovą dėl ekonominių priežasčių. Serbų nuomonės skyrėsi: daugelis palaikė memorandumą, tik senoji komunistų gvardija kritikavo jo turinį. Vienas palaikiusių memorandumą buvo Serbijos komunistų partijos pareigūnas Slobodanas Miloševičius.

1989 m. kovo 28 d. Serbijos parlamentas panaikino Kosovo provincijos autonomiją, nors tai prieštaravo 1974 m. Jugoslavijos federacinei konstitucijai. 1989-90 m. paleido Kosovo parlamentą ir vyriausybę vykdydamas vadinamąją „anti-biurokratinę revoliuciją“. Praktiškai visi albanai buvo pašalinti iš viešosios tarnybos. Vienintelis laikraštis albanų kalba „Ridilin“ buvo uždraustas, o televizinės bei radijo transliacijos albanų kalba nutrauktos. Albanų kalba daugiau nebebuvo oficiali provincijos kalba. Prištinos universitetas, laikytas albanų nacionalizmo lopšiu, išvalytas: 800 dėstytojų atleisti ir 22 500 iš 23 000 studentų išmesti. 40 000 Jugoslavijos karių ir policininkų pakeitė albanų vadovautas saugumo tarnybas.

Ekonominė situacija blogėjo – skurdas ir nedarbas pasiekė katastrofišką lygį, apie 80 proc. gyventojų buvo bedarbiai. Kas trečias suaugęs albanas pasirinko vykti į užsienį ir dirbti ten.

Iširus Kosovo komunistų partijai, dominuojanti albanų politinė partija tapo demokratinė Kosovo lyga, vadovaujama rašytojo Ibrahim Rugova. Ji reagavo į Kosovo autonomijos panaikinimą, vykdydama taikaus pasipriešinimo politiką. Rugova suprato, kad ginkluotas pasipriešinimas tik paskatintų Serbijos agresiją, o tai privestų prie masinio kraujo praliejimo provincijoje. Jis paragino boikotuoti Jugoslavijos ir Serbijos šalis nedalyvaujant rinkimuose, ignoruojant karinę tarnybą (privalomą Jugoslavijoje) ir, svarbiausia, nemokant mokesčių valstybei. Jis taip pat paragino sukurti paralelias albaniškas mokyklas, klinikas ir ligonines. 1991 m. rugsėjo mėn., šešėlinė Kosovo asamblėja suorganizavo referendumą dėl Kosovo nepriklausomybės. Nepaisant smurto, vykdyto serbų saugumo tarnybų, referendume balsavo 90 proc. albanų ir 98 proc., beveik milijonas balsų, sutiko su nepriklausomos Kosovo respublikos sukūrimu.

Karo pradžia (1996–1998)

Nors vykdant pasyvų pasipriešinimą Rugova išvengė karo, tačiau albanų nuotaikos radikalėjo, stiprėjo įsitikinimas, kad tik ginkluotas pasipriešinimas paskatins pokyčius. 1996 m. balandžio 22 d. keliose Kosovo dalyse per keturias atakas užpultos Serbijos saugumo tarnybos. Nežinoma organizacija, pasivadinusi Kosovo išsilaisvinimo armija (KIA), prisiėmė atsakomybę. Iš pradžių KIA kilmė buvo nežinoma. Tai buvo nedidelė, bet gerai organizuota radikalių albanų, kilusių iš vakarų Kosovo Drenicos regiono, grupuotė. Tuo metu KIA daugiausia susidėjo iš vietinių ūkininkų ir netekusių būsto žmonių bei bedarbių.

Manoma, kad KIA gaudavo finansavimą iš Kosovo albanų diasporos ir iš Albanijos narkotikų platintojų, veikiančių Europoje. Per chaosą, kilusį nuverčiant Albanijos prezidentą Sali Berišą, 1997 m. pradžioje Albanijoje į kriminalinių grupuočių rankas pateko daug ginklų, kurių dalis atsirado ir Kosove. Bujar Bukoshi, neformalus ištremtas premjeras, sukūrė GKRP (FARK) grupę (Ginkluotos Kosovo respublikos pajėgos), kurią 1998 m. išformavo iš prisijungė KIA.

Daugelis albanų KIA laikė kovotojais už laisvę, o Jugoslavijos vyriausybė buvo laikoma teroristais, puolančiais civilius. 1998 m. Jungtinių Valstijų valstybės departamentas paskelbė KIA teroristine organizacija, tačiau vėliau aktyviai su ja bendradarbiavo. KIA taip pat prašė paramos iš vakarų ir islamo pasaulio, taip pat ir iš mudžehedinų.

Serbai stengėsi veikti diplomatiškai, bandydami surengti pasitarimus su Ibrahimo Rugovos komanda. Rugova ir jo komanda reikalavo kalbėtis su Jugoslavijos pareigūnais, o ne su Serbijos, ir tik tam, kad būtų diskutuojama apie Kosovo nepriklausomybės sąlygas. Serbijos vyriausybė tuo metu buvo sudaryta iš Serbijos socialistų partijos ir Serbijos radikalų partijos. Ultranacionalistinės radikalų partijos vadas Vojislav Šešelj tapo premjero pavaduotoju.

Balandžio pradžioje Serbija surengė referendumą dėl užsienio įsikišimo į Kosovą. Serbų rinkėjai atmetė užsienio įsikišimo galimybę. Tuo tarpu KIA užėmė didžiąją dalį Decani regiono ir vadovavo teritorijai iš Glodjane kaimo apylinkių. 1998 m. gegužės 31 d. Jugoslavijos armija ir Serbijos vidaus policija pradėjo pasienio išvalymo nuo KIA operaciją. NATO atsakymas į šią operaciją buvo birželio vidurio operacija „Ryžtingas sakalas“, oro antpuolis prie Jugoslavijos sienų.

Per tą laiką prezidentas Miloševičius susitarė su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu stabdyti operacijas ir parengti derybas su albanais, kurie atsisakė dėl krizės kalbėtis su serbais, bet sutiko tartis su Jugoslavija. Vienintelis susitikimas tarp Miloševičiaus ir Rugovos įvyko gegužės 15 d. Belgrade, po dviejų dienų, kai Richardas Holbrooke paskelbė, kad jis vyks. Jelcino susitarimas skelbė, kad Miloševičius leidžia tarptautiniams atstovams pradėti misiją Kosove ir Metohijoje bei prižiūrėti situaciją. Tai vadinosi Kosovo diplomatine stebėtojų misija, kuri prasidėjo liepos pradžioje. JAV reikalavo, kad serbų ir jugoslavų pusė turėtų paskelbti paliaubas „su ketinimais nutraukti teroristinius aktus“.

Visą birželį ir iki liepos vidurio KIA išlaikė pranašumą. KIA apsupo Pečą, Djakovicą ir įsteigė neoficialią sostinę Mališevo miestelyje. KIA kariai prisijungė Suva Reka ir šiaurės vakarų Prištinos dalį. Jie birželio pabaigoje užėmė Belacevec anglių kasyklas ir taip sukėlė grėsmę regiono energijos tiekimui.

Lūžis įvyko, kai KIA užėmė Orahovacą. 1998 m. liepos 17 d. dviejuose kaimuose prie Orahovac, Retimlije ir Opteruša, pagrobti visi serbų vyrai, vėliau rasti nužudyti. Panašiai įvykiai klostėsi ir didesniame Serbijos kaime Velika Hoca. Stačiatikių Zociste vienuolynas 5 km nuo Orehovac – žymus šventųjų Kosmas ir Damianos reliktais ir garbintas vietinių albanų – apiplėštas, vienuoliai nugabenti į KIA kalėjimo stovyklą ir likusi tuščia vienuolyno bažnyčia ir visi pastatai susprogdinti. Tai išprovokavo seriją serbų ir jugoslavų įsiveržimų, kurie tęsėsi iki rugpjūčio pradžios.

Rugpjūčio 23 d. jugoslavai užėmė Kleckos miestą ir jame rado KIA valdytą krematoriumą, kuriame rasta keletas aukų. Rugsėjo viduryje pirmą kartą apie KIA veiksmus buvo pranešta šiauriniame Kosove prie Podujevo. Galiausiai rugsėjo mėn. gale KIA buvo išvaryta iš šiaurinių ir centrinių Kosovo dalių, taip pat iš Drenicos slėnio. Per tą laiką Vakarų šalys grasino Serbijai, bet dėl rinkimų Bosnijoje grasinimai nebuvo labai griežti, nes Vakarų šalys nenorėjo, kad Bosnijoje laimėtų serbų radikalai. Po rinkimų grasinimai padažnėjo, juos paskatino rugsėjo 28 d. įvykis, kai KDOM atrado išdarkytus šeimos lavonus už Gornje Obrinje kaimo.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – vertimo bėdos, stilius, gramatika Jei galite, sutvarkykite.

Kitas svarbus dalykas tiems, kurie nematė kitos išeities tik jėgos panaudojimą, buvo 250 000 albanų be pastogės iš kurių 30 000 gyveno miškuose artėjant žiemai.

Tuo metu, JAV ambasadorius Makedonijos Respublikoje, Christopher Hill, vedė šaudyklinę diplomatiją tarp albanų delegacijos ir Jugoslavijos ir Serbijos vadovų. Tai buvo tokie susitikimai, per kuriuos tartasi dėl taikos plano per NATO suplanuotos Kosovo okupacijos laikotarpį.

Per dviejų savaičių laikotarpį, iškilo naujų grėsmių, pasibaigusių sienos atidavimu NATO priežiūrai. Visi tikėjosi bombardavimo; Richard Holbrooke nuvyko į Belgradą su viltimi, kad pavyks pasiekti susitarimą su Miloševičiumi, tikintis sutrukdyti NATO veiksmams Kosove. Su juo atvyko ir generolas Michael Short, grasindamas sunaikinti Belgradą. Po ilgų diskusijų 1998 m. spalio 12 d. pasirašytas Kosovo patvirtinimo susitarimas.

Oficialiai tarptautinė bendruomenė reikalavo baigti karą. Kitaip tariant, reikalavo serbų baigti puldinėti KIA (neminint KIA ruoštų atakų) ir įtikinėjo KIA paskelbti nepriklausomybę. Stengtasi įtikinti Miloševičių leisti NATO taikdariams įžengti į Kosovą. Jie teigė, kad tai leistų Christopherio Hillo taikos procesui įsigalėti ir įtvirtinti taikos susitarimą. Paliaubos prasidėjo 1998 m. spalio 25 d. Jose parengta Kosovo patvirtinimo misija, sudaryta iš didelio neginkluoto OSCE būrio prižiūrėtojų, įžengusių į Kosovą. Juos vadino „prisukamais apelsinais“ pagal jų ryškias transporto priemones (anglų kalboje „clockwork orange“ reiškia nereikalingą daiktą). Paliaubos baigėsi per savaitę ir kovos tęsėsi 1998 m. gruodžio mėn. po to, kai KIA užėmė keletą strateginių Priština-Podujevo greitkelio bunkerių, tuojau po Panda Bar žudynių, kai KIA suspogdino Pečo kavinę. Dvi dienos po žudynių KIA nužudė Kosovo Polje merą.

1999 m. nuo sausio iki kovo mėn. miesto regionuose didėjo nesaugumas, bombardavimai ir žmogžudystės. Atakos vyko per Rambouillet derybas vasario mėn., o kovo mėn. Kosovo patvirtinimo susitarimas išsisprendė. Tęsėsi žudymai keliuose, ir vyko kariniai susirėmimai Vucitrne vasario mėn., ir anksčiau neatakuotame Kacanik regione kovo mėn. pradžioje.

1998–1999 m. žiemą tęsėsi KIA atakos ir serbų atsakomieji veiksmai, pasiekę kulminaciją 1999 m. sausio 15 d. Račak žudynėse. Vakarai ir Jungtinių Tautų saugumo taryba pasmerkė incidentą, kuris vėliau tapo pagrindiniu kaltinimu Slobodanaui Miloševičiui, vykdant karo nusikaltimus. Žudynių detalės atskleistos iškart po to, kai Serbijos sukarintos grupuotės paliko žudynių vietą. Kameros filmavo JAV ambasadorių Williamą Walkerį vaikštantį tarp albanų lavonų. Jis surengė spaudos konferenciją, kur paskelbė, kad ką tik paliudijo serbų nusikaltimus prieš civilius. Žudynės tapo lūžio tašku. NATO nusprendė, kad konfliktas baigsis tik ginkluotoms taikdarių pajėgoms įsikišus ir sutramdžius abi puses. Kruopščiai parengtas diplomatinių iniciatyvų blokas paskelbtas 1999 m. sausio 30 d.:

• NATO išleido nutarimą, skelbiantį, kad pasiruošta pradėti oro atakas prieš Jugoslavijos taikinius „priversti laikytis įstatymų, reikalaujant tarptautinei bendruomenei, ir pasiekti politinį stabilumą“. Kadangi tai buvo akivaizdi grėsmė Miloševičiaus vyriausybei, NATO taip pat skelbė ir užslėptą grėsmę albanams: bet koks sprendimas priklausys nuo „Kosovo albanų vadovybės pozicijų ir veiksmų ir nuo visų Kosovo albanų ginkluotų vienetų Kosove ir už jo ribų“. Kitaip tariant, NATO norėjo pasakyti serbams „skelbkite taiką, arba mes bombarduosime“, o albanams „skelbkite taiką, arba mes paliksime jus serbų valiai“.

• Kontaktinė grupė išleido „nesideramų principų bloką, kuris sudarė paketą žinomą kaip „Status quo plus“ – Kosovo autonomijos Serbijoje atstatymą iki 1990 m., su tarptautinių organizacijų demokratijos ir priežiūros įžanga. Ji taip pat kvietė į taikos konferenciją 1999 m. vasario mėn. Rambouillet rūmuose už Paryžiaus.

• Vėliau JAV pripažino KIA teroristų grupuote, ir daug ne vakarinės žiniasklaidos paskelbė šias įtartinas žudynes inscenizuotomis (kaip masinio naikinimo ginklus Irake)

Rambouillet konferencija (1999 sausis-kovas)

Rambouillet derybos prasidėjo vasario 6 d., NATO generalinis sekretorius Javier Solana derėjosi su abiem pusėmis. Jie norėjo baigti vasario 19 d.. Serbų delegacijai vadovavo Serbijos prezidentas Milan Milutinovic, o Miloševičius liko Belgrade. Priešingai nei 1995 m. Daytono konferencijoje, baigiant karą su Bosnija, kur Miloševičius derėjosi pats. Miloševičiaus nebuvimą interpretavo kaip ženklą, jog Belgrade priimami rimti sprendimai, šis žingsnis sulaukė kritikos Serbijoje ir kitur; Kosovo serbų stačiatikių vyskupas Artemija keliavo į Rambouillet protestuoti, kad delegacija yra visiškai nereprezentatyvi.

Pirmoji derybų fazė buvo sėkminga, kas akivaizdu. Tuo metu 1999 m. vasario 23 d. Kontaktinės grupės vadovai derybomis nutarė „susitarimą dėl autonomijos Kosovui, vykdant laisvus ir sąžiningus rinkimus demokratinėse institucijose, Kosovo vadovybei, Kosovo žmogaus teisių apsaugai ir tautinių bendruomenių narių teisėms; ir skaidrios juridinės sistemos įkūrimui“. Jie tęsė, kad „politinė sistema parengta“, palikdami tolesnį užbaigimo darbą „susitarimo įgyvendinimo skyriams, įtraukiant pakviestų tarptautinių civilių ir karinių veiksmų Kosove prižiūrėtojus“. Tačiau per kitą mėnesį NATO, paveikta JAV diplomatų Rubin ir Albright, siekė sutrukdyti ginkluotiems, priešingai nei pakviestų civilių, kariniams veiksmams. NATO ir KIA organizacijos ryšiai nupasakoti BBC televizijos laidoje „Mirtina kova: NATO kare“. Tai nutiko nepaisant to, pasak generolo Klaus Naumann (NATO karinio komiteto vadovo), kad „Ambasadorius Walkeris pareiškė šiaurės Atlanto taryboje, jog daugumą paliaubų metu vykusių pažeidimų sukėlė KIA“.

1999 m. kovo 18 d. albanų, JAV ir britų delegacija pasirašė Rambouillet susitarimus, juos pasirašyti atsisakė Rusija ir Serbija. Susitarimai skelbė Kosovo administraciją autonomine provincija Jugoslavijoje; 30 000 NATO karių jėgos tvarką Kosove; neginčijamą teisę NATO kariams įžengti į Jugoslavijos teritoriją; imunitetą NATO ir jos agentams Jugoslavijos teisėje. JAV ir britų delegacijos turėjo žinoti, kad su naująja versija serbai ar Kontaktinę grupė nesutiks. Šios priemonės beveik tokios pačios, kokios buvo pritaikytos Bosnijai stabilizavimo pajėgų misijos metu.

Susitarimai albanų nepatenkino visiškai, jie radikaliai reagavo į serbus. Serbija atsakė drastiškai pakeisdama peržiūrėtą tekstą, kuris netgi Rusijai, nuolatinei Serbijos sąjungininkei, pasirodė nepriimtinas. Juo siekta sumenkinti išsiderėtą Kosovo statusą ir panaikinti visus nutartus įgyvendinimo metodus. Tarp kitų pakeitimų naujoje versijoje, Serbija eliminavo visą skyrių apie humanitarinę pagalbą ir rekonstrukciją, panaikino beveik visą tarptautinę peržiūrą ir išmetė bet kokią Kosovo žmonių pagalbos kreipimosi užuominą, apibrėždama galutinį provincijos statusą. Ištrintas netgi žodis taika.

Po nepasisekimo Rambouillet įvykiai klostėsi greitai.

Savaitę prieš NATO bombardavimą Arkanas pasirodė „Hyatt“ viešbutyje Belgrade, kur buvo apsistoję daug vakarų žurnalistų, ir įsakė palikti Serbiją.

Kovo 22 d. tarptautiniai OSCE prižiūrėtojai pasitraukė, bijodami dėl prižiūrėtojų saugumo artėjančio NATO bombardavimo metu. Kovo 23 d. serbų asamblėja priėmė Kosovo autonomijos pagrindinį įstatymą ir nusiginklavimo susitarimą . Bet Serbijos pusė prieštaravo ginklavimosi dalies nurodymams Rambouillet susitarime, tiksliau dėl Priedo B, kurį ji apibūdino kaip NATO okupaciją . Dokumentas pavadintas nesąžiningu, nes karinė susitarimo dalis buvo pasiūlyta tik derybų pabaigoje, beveik nepaliekant galimybės pasitarti ir dėl to, kad kita pusė, pavadinta „separatistų-teroristų delegacija“ atsisakė sutikti FJR delegaciją ir tiesiogiai derėtis per Rambouillet susitikimą. Kitą dieną, kovo 24 d., prasidėjo NATO bombardavimai.

NATO bombardavimo kampanija

NATO subombarduotas gyvenamasis rajonas Novi Sado mieste

NATO bombardavimas tęsėsi nuo 1999 m. kovo 24 d. iki 1999 m. birželio 11 d., jame dalyvavo 1 000 lėktuvų, veikiančių iš Italijos ir lėktuvnešių, dislokuotų Adrijos jūroje.

Iš pradžių sekėsi nekaip, blogu oru dauguma išpuolių nepasisekė. NATO nuvertino Miloševičiaus norą nepasiduoti – kai kas Briuselyje galvojo, kad kampanija tęsis tik kelias dienas, ir nors bombardavimas buvo daugiau nei mažas nemalonumas, tai neprilygo bombardavimams Bagdade 1991 m. Ant žemės prasidėjo serbų etninio valymo kampanija per savaitę nuo karo pradžios, virš 300 000 Kosovo albanų pabėgo į Albaniją ar Makedoniją ir dar keli tūkstančiai neteko namų Kosove. Balandžio mėn. Jungtinės Tautos pranešė, kad 850 000 žmonių paliko namus.

NATO karinės operacijos pasikeitė į Jugoslavijos vienetų atakas ant žemės – numušant mažus taikinius, tokius kaip tankai, artilerijos dalys – tęsdama ir strateginį bombardavimą. Tačiau šiuos veiksmus stabdė politika, nes kiekvienam taikiniui turėjo pritarti visos 19 narių. Juodkalnija bombarduota keletą kartų, bet NATO vėliau nustojo, kad neparemtų prieš Miloševičių nusiteikusio vadovo Dukanovic nepagrįstos pozicijos. Vadinamieji „dvigubo naudojimo“ taikiniai, naudoti tiek civilių, tiek karininkų, buvo atakuoti: tai ir tiltai per Dunojų, fabrikai, energetinės stotys, telekomunikacijų įrenginiai ir kontroversiškai vertintas Jugoslavijos kairiųjų štabas, politinės partijos, vadovautos Miloševičiaus žmonos, Serbijos nacionalinės televizijos bokštas. Kai kurie veiksmus laikė tarptautinės teisės ir Ženevos susitarimo pažeidimais. NATO prieštaravo, kad taikiniai buvo naudingi Jugoslavų kariuomenei, ir bombardavimas pateisinamas.

Gegužės mėn. pradžioje NATO oro pajėgos atakavo albanų pabėgėlių stovyklą, manydami, kad tai buvo Jugoslavijos karinė stovykla, žuvo 50 žmonių. NATO pripažino klaidą po 5 dienų, bet serbai apkaltino NATO tyčiniu pabėgėlių atakavimu. Gegužės 7 d. NATO bombos nukrito ant Kinijos ambasados Belgrade, žuvo 3 Kinijos žurnalistai, o kinų visuomenė pareiškė pasipiktinimą. NATO teigė, kad atakavo Jugoslavijos taikinius. Vėliau JAV ir NATO atsiprašė, teisindamiesi, kad CIA pateikė netikslų žemėlapį. Šį faktą sukritikavo bendras „The Observer“ (JK) ir „Politiken“ (Danija) laikraščių pranešimas, teigęs, kad NATO bombardavo ambasadą, nes ambasada naudota kaip transliavimo vieta Jugoslavijos armijos radijo signalams. Bombardavimas pablogino ryšius tarp Kinijos ir NATO ir išprovokavo demostracijas prie vakarų valstybių ambasadų Pekine.

Kitame svarbiame incidente – Kosovo Dubrava kalėjime – Jugoslavijos vyriausybė priskyrė 85 civilių žūtis NATO bombardavimui. Žmogaus teisių stebėtojų tyrimas Kosove pareiškė, kad apie 18 kalinių žuvo per NATO bombardavimus gegužės 21 d.

Balandžio pradžioje konfliktas artėjo link išsisprendimo ir NATO šalys padėjo rimtai galvoti apie operaciją ant žemės – invaziją į Kosovą. Ją reikėjo suorganizuoti labai greitai, nes liko mažai laiko prieš žiemos pradžią, ir būtų reikėję daug darbo keliams iš Graikijos ir Albanijos uostų per Makedoniją ir šiaurės rytų Albaniją pagerinti. JAV prezidentas Bilas Klintonas labai džiaugėsi pavesti Amerikos pajėgas įsiveržimui. Užuot tai daręs, Klintonas įpareigojo CIA apmokyti KIA sabotažui ir Serbijos vyriausybės destabilizavimui. Tuo pat metu tęsėsi Suomijos ir Rusijos derybos, kad įtikintų Miloševičių pasiduoti. Jis pagaliau pripažino, kad NATO kalbėjo rimtai, sakydama, jog konfliktą baigs vienu būdu ir kad Rusija negins Serbijos, nepaisant Maskvos anti-NATO retorikos. Neturėdamas kitos išeities, Miloševičius sutiko su sąlygomis, pasiūlytomis suomių ir rusų tarpininkų komandos ir sutiko su Jungtinių Tautų ir NATO armijos dislokavimu Kosove.

Jugoslavų pasitraukimas ir KFOR įėjimas

Birželio 12 d., po to kai Miloševičius sutiko su sąlygomis, KFOR pradėjo žengti į Kosovą. NATO pajėgos KFOR ruošėsi atlikti kovos operacijas, bet galiausiai misija tapo taikinga. Ji telkėsi sąjungininkų greito reagavimo korpuso štabe, kuriam vadovavo britų armijos leitenantas generolas Mike Jackson. Ji susidėjo iš britų pajėgų (brigados sustatytos iš ketvirtos sustiprintos ir penktos desantų brigadų), prancūzų armijos brigados, vokiečių armijos, kuri įžengė iš vakarų, o ne iš pietų kaip kitos, Italų ir JAV armijų. JAV pagalbininkams, žinomiems kaip Pagrindinė žengianti jėga, vadovavo pirmoji pastiprinta divizija. Antraleilius vienetus sudarė TF 1-35 šarvuočiai iš Baumholder Vokietijos, antro bataliono, 505-o parašiutininkų ir pėstininkų pulko iš Fort Bragg, N.C; 26-o jūrų laivyno ekspedicinio vieneto iš Camp Lejeune, Šiaurės Karolinos; 1-o bataliono, 26-o pėstininkų pulko iš Šveinfuto, Vokietijos ir Echo Troop, ketvirto kavalerijos pulko irgi iš Šveifuro, Vokietijos. Prisidėjo ir Graikijos armijos 501 mechanizuotas pėstininkų batalionas prisijungęs prie JAV. Jungtinės JAV pajėgos užėmė operacijų regioną aplink Urosevic miestelį, future Camp Bondsteel ir Gnjilane Camp Monteithe ir praleido ten 4 mėnesius, palaikydami tvarką pietryčių Kosovo sektoriuje. Per pradinį įsiveržimą JAV kareivius sveikino albanai ir mėtė gėles, kai JAV kariai ir KFOR važiavo per jų kaimus. Nors jiems nebuvo priešintasi, bet 3 JAV kariai iš Pradinio žygio pajėgų prarado gyvybes nelaiminguose atsitikimuose.

Po karinės kampanijos Rusijos taikdarių prisijungimas pasirodė įtemptas ir priešiškas NATO Kosovo pajėgoms. Rusai tikėjosi gauti nepriklausomą Kosovo sektorių tiktai nustebo, turėsiantys operuoti prižiūrint NATO. Be išankstinio susisiekimo ar koordinacijos su NATO, Rusijos pajėgos įžengė į Kosovą iš Bosnijos ir užėmė Prištinos oro uostą. 2000 birželio mėn. atskleisti ginklų prekybos santykiai tarp Rusijos ir Serbijos, kas vedė prie atsakomųjų veiksmų ir Rusijos kontrolės punkto bei rajono policijos tarnybų bombardavimų. Avanposto artileristas buvo gerai įvertintas Preševo slėnyje Echo divizione 1/161 lauko artilerijoje už pastangas prižiūrėti ir pagelbėti taikdariams Rusijos sektoriuje. Padedant 2/3 lauko artilerijai, 1-ai sustiprintai divizijai, divizionas galėjo sėkmingai plėtoti veiksmus ir operuoti Firefinder radaru, kuris leido NATO pajėgoms geriau stebėti įvykius sektoriuje ir Preševo slėnyje. Reikalai komplikavosi ten, kur rusų pajėgos veikė kaip KFOR skyrius, o ne kaip NATO struktūra.

Reakcija į karą

NATO bombardavimų legalumas Kosove buvo daugelio diskusijų tema. NATO nerėmė Jungtinių Tautų saugumo taryba, nes karui priešinosi esamos narės turėdamos ryšių su Jugoslavija, Kinija ir Rusija, kuri grasino vetuoti bet kokį sprendimą panaudoti jėgai. NATO ginčijosi, kad jų saugumo tarybos ignoravimas pateisinamas, remiantis „tarptautinės humanitarinės pagalbos“ nuostatais. Kritikuota ir dėl to, kad NATO chartija pabrėžia, jog NATO – tai organizacija sukurta ginti jos nariams, bet šiuo atveju buvo atakuojama ne NATO valstybė, kuri tiesiogiai negrasino jokiai NATO šaliai. NATO atsakė, kad nestabilumas Balkanuose buvo tiesioginė grėsmė bet kuriai NATO šaliai, ir tokiu atveju NATO kariniai veiksmai pateisinami chartijos; tačiau vienintelė NATO narė, kuriai grėsė tiesioginė grėsmė buvo Graikija.

Daugelis vakarų kairiųjų politikų laikė NATO kampaniją JAV agresija ir imperializmu, o dešiniųjų kritikai nusprendė, kad karas nebuvo reikalingas jų šalies nacionalinio saugumo interesams. Veteranai, anti-karo kampanijos dalyviai Noam Chomsky, Edward Said, Justin Raimondo ir Tariq Ali oponavo kampanijai. Tačiau palyginus su protestais prieš 2003 m. invaziją į Iraką, kampanija prieš karą Kosove sulaukė mažiau publikos palaikymo. Žiniasklaidoje Kosovo pabėgėlių nuotraukos pateisino NATO veiksmus ir slaptus vakarų motyvus ir KIA įvykdytų žudynių tiesiog nerodė. Asmenybės irgi skyrėsi: NATO šalims vadovavo daugiausia centro kairieji ir moderniai liberalūs lyderiai kartu su kitais kairiojo sparno atstovais, palaikančiais kampaniją dėl humanitarinių tikslų. Vokiečių dalyvavimas agresijoje prieš Belgradą privertė atsistatydinti Oskar Lafontaine iš federalinio finansų ministro ir SPD vadovo postų.

Tačiau NATO kampanijos vykdymas sulaukė kritikos iš beveik visų politinio spektro dalių. NATO vadovai tai pateikė kaip „švarų karą“ naudojant precizinius ginklus. JAV Gynybos departamentas teigė, kad iki birželio 2 d. 99,6 proc. iš 20 000 panaudotų bombų ir raketų pataikė į taikinius. Tačiau tokių technologijų kaip urano amunicija ir klasterinių bombų naudojimas sulaukė kontroversiškos reakcijos kaip aliejaus rafinavimo fabriko bombardavimas, po kurio pasigirdo kaltinimai „aplinkosauginiu karu“. Lėtas progresas per karą irgi kritikuotas. Daug kas tikėjo, kad NATO turėjo pradėti visuotinę kampaniją iš karto, o ne pradedant nuo santykinai mažo išpuolių skaičiaus ir oro pajėgų kovos.

NATO bombardavimo kampanijos taikiniai

Sunaikinta Serbijos stačiatikių Švč. Trejybės cerkvė Kosove

Taikinių pasirinkimas irgi vertintas kontroversiškai. Tiltų per Dunojų sprogdinimas labai trukdė laivybai keletą mėnesių po to, sukeldamas rimtų ekonominių nuostolių šalims palei upę. Industriniai objektai irgi atakuoti, pabloginant daugumos miestelių ekonomiką. Kaip vėliau Serbijos opozicija skundėsi, Jugoslavijos karininkai naudojo civilių fabrikus kaip ginklų gamyklas: „Sloboda“ siurbllių fabrikas Čačak miestelyje atliko ir tankų taisymo paslaugas, o „Zastava“ gamykla Kragujevac gamino automobilius ir kalašnikovo ginklus, nors ir visiškai skirtinguose pastatuose ir vietose.

Atakuoti tik valstybės nuosavybės fabrikai, privertę manyti, kad bombardavimas iš dalies buvo sugalvotas paruošti dirvą laisvai rinkos ekonomikai turtingiems užsienio investuotojams. Nesubombarduotos jokios privačios ar užsienio nuosavybės. Turbūt labiausiai prieštaringa ataka įvyko prieš Serbijos televizijos patalpas balandžio 23 d., per kurią žuvo mažiausiai 14 žmonių. NATO pasiteisino, kad Serbijos televizijos patalpos buvo dalis Miloševičiaus režimo „propagandos mašinos“. Miloševičiaus oponentai Serbijoje kaltino, kad šalies televizijos vadovai buvo įspėti apie ataką, bet liepė personalui likti viduje nepaisant oro reido signalo.

Jugoslavijoje nuomonė apie karą pasidalijo į kritikuojančius serbus ir palaikančius albanus, nors ir ne visi albanai tai palaikė, kiti kaltino NATO, kad veikia nepakankamai greitai. Nors Miloševičius tapo labai nepopuliarus, NATO kampanija sukūrė nacionalinio vieningumo nuotaiką. Miloševičius nepaliko įvykių klostytis bet kaip: dauguma opozicijos palaikytojų bijojo dėl savo gyvybės ypač po disidento žurnalisto Slavko Curuvija žmogžudystės balandžio 11 d., kuriuo apkaltinta Miloševičiaus slaptoji policija. Juodkalnijoje prezidentas Milo Dukanovic – oponevęs NATO bombardavimui ir serbų veiksmams Kosove – viešai išreiškė Miloševičiaus rėmėjų „slenkančio karo“ baimę.

Nuomonė kitose Jugoslavijos valstybėse buvo įvairi. Makedonija vienintelė nesikovė kare su Serbija ir santykiai tarp makedoniečių daugumos ir albanų mažumos buvo įtempti. Jos vyriausybė nepritarė Miloševičiaus veiksmams, bet nepalaikė ir albanų pabėgėlių. Albanija visiškai rėmė NATO veiksmus, kas suartino etninius ryšius šiapus ir kitapus sienos. Kroatija, Rumunija ir Bulgarija gavo teises į NATO oro pajėgas. Vengrija tapo nauja NATO nare ir parėmė kampaniją. Prie Adrijos jūros Italijos viešoji ir politinė nuomonė nepritarė karui, bet italų vyriausybė leido NATO naudoti visą Italijos oro bazę. Graikijoje opoziciją karui išreiškė 96 proc.

Kritika karo priežasčiai

Kai kurie kritikai kaltino koaliciją karo Kosove pradėjimu, prisidengiant netikra genocido priežastimi. JAV prezidentas Bilas Klintonas ir jo administracija apkaltinti Kosovo albanų žuvusių skaičiaus padidinimu. Klintono gynybos sekretorius William Cohen, sakydamas kalbą, pasakė „siaubingi masinių žudynių skaičiai Kosove ir pabėgėlių dėl serbų priespaudos nuotraukos aiškiai rodo, kad mes kovojame prieš genocidą“ . CBS „Face the nation“ Cohenas teigė: „mums jau trūksta 100 000 karinio amžiaus vyrų… dauguma jų nužudyti“. Klintonas skelbdamas tą patį skaičių, kalbėjo apie mažiausiai 100 000 Kosovo albanų dingimą. Vėliau kalbėdamas apie Jugoslavijos rinkimus Klintonas teigė: „jie turės susitvarkyti su nuostoliais, kuriuos Miloševičius padarė Kosovui… jie turės nuspręsti ar palaiko jo vadovybę, ar ne; ar jie mano, kad gerai, jog visos dešimtys tūkstančių žmonių nužudyti“. Klintonas taip pat pabrėžė, kad NATO sustabdė tyčines sistemingas etninio valymo ir genocido pastangas. Jis palygino Kosovo įvykius su holokaustu. CNN pranešė „Kaltindamas Serbiją etniniu valymu Kosove, panašiu į žydų genocidą Antrame pasauliniame kare, prezidentas Bilas Klintonas paragino antradienį žmones susirinkti ir palaikyti jo sprendimą išsiųsti JAV pajėgas kovai su Jugoslavija, išeitį, kuri atrodė galima žlungant taikos deryboms. Klintono valstybės departamentas dar teigė, kad jugoslavų kariai vykdė genocidą. „New York Times“ pranešė „administracija patvirtino, kad Jugoslavijos karių vykdomas genocidas didėja, įskaitant nepateisinamus ir kriminalinius veiksmus plačiu mastu. Tai buvo iki šiol stipriausia šalies departamento kalba, apibūdinant Jugoslavijos prezidentą Miloševičių. Šalies departamentas pateikė aukščiausią skaičių žuvusių albanų. Balandžio 19 d. „New York Times“ rašė, kad „šalies departamentas pranešė, jog dingę 500 000 Kosovo albanų“. Jungtinių Tautų chartija neleidžia karinių intervencijų kitose suvereniose šalyse, išskyrus keletą atvejų, svarstomų Jungtinių Tautų saugumo tarybos. Šis reikalą pirma aptarė Rusija karinėje rezoliucijoje kuri patvirtintų, kad „toks vienašališkas jėgos naudojimas yra rimtas Jungtinių Tautų chartijos pažeidimas“. Kinija, Namibija ir Rusija balsavo už rezoliuciją, o kitos šalys prieš, taigi jos neįteisino.

1999 m. balandžio 29 d. Jugoslavija pateikė skundą tarptautiniams teisingumo teismui Hagoje prieš NATO nares (Belgiją, Vokietiją, Prancūziją, Jungtinę Karalystę, Italiją, Kanadą, Nyderlandus, Portugaliją, Ispaniją ir JAV). Teismas nesvarstė skundo, nes Jugoslavija nebuvo Jungtinių Tautų narė per karą.

Vakaruose NATO intervencijai labiausiai priešinosi liberalai dešinieji ir kairieji radikalai. Britanijoje karui nepritarė dauguma žymių konservatorių. JK užsienio reikalų ministras seras Malcolm Rifkind, buvęs Finansų ministras, kancleris Norman Lamont, žurnalistai Peter Hitchens ir Simon Heffer, o opozicija kairėje remta „The Morning Star“ laikraščio ir kairio sparno premjerų Tony Benn ir Alan Simpson. Tačiau DB komunistų partija, leninistų atšakos grupė, rėmusi KIA (oponavo NATO intervencijai laikydama tai JAV suorganizuotu imperializmo oportunizmu) ir rėmė visišką Kosovo atsiskyrimą nuo Serbijos.

Karas baigėsi 1999 m. birželio 11 d., NATO paliko Kosovą chaose ir Jugoslaviją nežinioje dėl ateities.

Kare nukentėjo daug žmonių. Jau 1999 m. kovo mėn. kovos ir civilių atakų kombinacija paliko 1 500-2 000 civilių ir karių žuvusių. Kol kas galutiniai skaičiai nukentėjusiųjų nežinomi.

Nukentėjusieji

Kosovo bombardavimas

Civiliai žuvę per NATO atakas

Jugoslavija tvirtina, kad per NATO atakas žuvo nuo 1 200 iki 5 700 civilių. NATO teigia, kad žuvo daugiausia 1 500. Žmogaus teisių apsauga paskaičiavo mažiausiai 488 civilių žūtis. 90-yje skirtingų atakų. Dauguma atakų Kosove buvo mirtinos.

Civiliai žuvę nuo Jugoslavijos pajėgų

2000 m. birželio mėn. Raudonasis kryžius paskelbė 3 368 civilių (2 500 albanų, 400 serbų ir 100 romų) dingę beveik metus praėjus nuo konflikto.

2000 m. rugpjūčio mėn. tarptautinis kriminalinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai paskelbė, kad ekshumuota 2 788 kūnų Kosove, bet atsisakė pasakyti, kiek iš jų buvo karo aukų. Anksčiau KFOR šaltiniai pranešė Agence France Presse, kad iš 2 150 kūnų atrastų iki 1999 m. birželio, apie 850 manoma buvo karo aukos.

Kai kurie dingę civiliai buvo perlaidoti masinėse kapinėse Serbijos apylinkėse. 2001 m. birželio mėn. Serbijos vadovai pranešė radę keturias masines laidojimo vietas su maždaug 1 000 kūnų. Didžiausia laidojimo vieta rasta serbų policijos apmokymų bazėje Batajnicoje už Belgrado.

Nors žuvusių skaičius siekia 4 400 apie kuriuos pranešė žmogaus teisių grupės, statistikos ekspertai dirbę su ICTY skaičiuoja, kad visas žuvusių skaičius yra apie 10 000. Didesnis skaičius paremtas prieštaringa prielaida, kad daugelis žmonių nepranešė apie artimųjų žūtį ar dingimą.

10 000 skaičių irgi paskelbė JAV valstybės departamentas, kuris pateikia žmogaus teisių pažeidimus kaip pagrindinę priežastį Jugoslavijos atakoms.

Tyrinėtojų grupė iš Lygų kontrolės centro Atlantoje, Džordžijoje paskelbė 2000-ais „The Lancet“ mediciniame žurnale apskaičiavo, kad „12 000 žūčių visoje bendruomenėje gali sietis su karu“. Šį skaičių pateikė 1197 šeimų apklausa nuo 1988 m. vasario mėn. iki 1999 m. birželio mėn. 67 iš 105 mirčių sietos su karo nelaimėmis, iš kurių aiškėja 12 000 mirčių, jeigu toks pat su karu susijęs mirtingumo lygis priskiriamas Kosovo visai populiacijai. Aukščiausias mirtingumo lygis buvo tarp 15-49 amžiaus vyrų, priskaičiuojant 5421 karo aukas, kaip ir vyrų virš 50, priskaičiuojant 5176 mirtis. Nukentėję asmenys iki 15 metų: 160 vaikinų ir 200 merginų. Moterims 15-49 m. priskiriama 510 aukų, senesnių nei 50 metų skaičius – 541. Autoriai pabrėžė, kad „neįmanoma visiškai diferencijuoti civilių ir karininkų aukų“.

KIA nužudyti civiliai

Pagal Serbijos vyriausybės pranešimą nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 1999 d. Birželio 10 d., KIA nužudė 988 žmones ir pagrobė 287; nuo 1999 m. birželio 10 d. iki 200l m. lapkričio 11 d., kai NATO kontroliavo Kosovą, pranešta kad žuvo 847 asmenys, o pagrobta 1 154. Tai priskaičiuojama tiek civilių, tiek karininkų grupei: iš žuvusių pirmu periodu – 335 civiliai, 351 kariai, 230 policijos atstovai ir 72 neatpažinti; pagal tautybę: 87 serbai, 230 albanai ir 18 kitų tautybių.

NATO nuostoliai

Pagal oficialius NATO pranešimus kovinėse operacijose nukentėjusių NATO kariškių nebuvo.

Gegužės 5 d. rytą JAV karinis AH-64 Apache sraigtasparnis sudužo netoli Serbijos ir Albanijos sienos.

AH-64 sraigtasparnis sudužo apie 644 km į šiaurės rytus nuo Tiranos, Albanijos sostinės, labai arti prie Albanijos/Kosovo sienos. Pasak CNN, nelaimė įvyko 72 km nuo Tiranos. Amerikiečių pilotai armijos vyriausieji vorentai David Gibbs ir Kevin L. Reichert žuvo. Jie buvo vienintelės NATO aukos pagal oficialius NATO pranešimus.

Daugiau žmonių nukentėjo dėl sausumos minų. Po karo aljansas pranešė apie pirmo JAV stealth naikintuvo (F-117), numušto priešų, praradimą. F-16 naikintuvas buvo prarastas prie Šabač (nors NATO pranešė, kad sugedo variklis), jo liekanos rodomos Aviacijos muziejuje Belgrade. Prarasti ir 32 bepiločiai orlaiviai (UAV). Numuštų UAV nuolaužas karo metu rodė Serbijos televizija. Buvo pranešimų, kad antras F-117A buvo sunkiai sugadintas ir, nors parskrido į bazę, daugiau nebetiko naudojimui.

Jugoslavijos kariniai nuostoliai

NATO neišleido oficialių nukentėjusių duomenų. Jugoslavijos vadovai teigė, kad žuvo 169 kariai ir 299 sužeisti per NATO oro išpuolius. Jugoslavijos aukų vardai įrašyti į „atminimų knygą“.

Iš karinės įrangos NATO sunaikino apie 50 Jugoslavijos orlaivių, iš kurių dauguma buvo seni ir netinkami skraidyti ir intensyviai naudojami kaip masalas patraukti dėmesį nuo svarbių taikinių. Išimtys – tai 11 sudaužytų MiG-29 ir 6 G-4 Super Galeb, kuriuos sunaikino sutvirtintoje slėptuvėje, kurią pramušė betonmušės bombos ir kurios vidinės durys nebuvo uždarytos. Karo pabaigoje NATO oficialiai pareiškė, kad sunaikino 93 Jugoslavijos tankus. Jugoslavija pripažino 13 sudaužytų tankų. Pastarąjį skaičių patvirtino Europos inspektoriai, kai Jugoslavija vėl priėmė Daytono susitarimus, palyginę tankų skaičių tada ir ankstesnėje 1995 m. inspekcijoje. Armija prarado 14 tankų (9 M-84 ir 5 T-55), 18 šarvuotieji transporteriai ir 20 artilerijos pabūklų. Dauguma taikinių Kosove buvo maketai (pvz., tankai, padaryti iš plastiko lakštų su telegrafo stulpais vietoj patrankų vamzdžių) arba seni sugedę Antrojo pasaulinio karo laikų tankai. Oro gynybos pajėgos buvo išsaugotos paprasčiausiai neįjungiant radarų, kas apsaugojo, kad neaptiktų NATO orlaiviai, kurie buvo priversti skraidyti aukščiau kaip 5 000 m aukštyje, kas mažino bombardavimo tikslumą. Baigiantis karui tvirtinta, kad B-52 bombonešių kiliminis bombardavimas padarė Jugoslavijos kariuomenei, buvusiai palei Kosovo-Albanijos sieną, daug nuostolių. Atliktas nuodugnus NATO tyrimas nerado įrodymų, kad būta didelių nuostolių.

Tačiau didžiausia Jugoslavijos armijos netektis buvo suniokota infrastruktūra. Beveik visos oro bazės ir aerodromai (Batajnica, Ladeci, Slatina, Golubovci, Kovin, Dakovica) ir kiti kariniai pastatai ir įrenginiai buvo pažeisti ar sugriauti. Kitaip nei karinių dalinių ar jų ginkluotės, pastatų nebuvo galima paslėpti, dėl to rimtai nukentėjo karinės pramonės ir kapitalinio remonto įmonės (Utva, Zastava Arms gamyklos, Moma Stanojlovic oro pajėgų remonto centras, techniniai remonto centrai Čačak ir Kragujevac). Dar bandant susilpninti Jugoslavijos armiją, NATO atakavo keletą svarbių civilių įrenginių (Pančevo naftos perdirbimo gamyklą, tiltus ir geležinkelius).

KIA nuostoliai

KIA nuostolius sunku analizuoti, pranešama apie maždaug 1 000 nukentėjusių. Sunku pasakyti tikslų skaičių, nes KLA kariai mirštantys kovoje, galėjo būti nugabenti KIA pajėgų gydytis, o kitąkart palikti kovos lauke ir jugoslavų sudeginti masinėse kapavietėse. Reikalus dar labiau komplikuoja sunkumas nustatyti, kurie albanai buvo KIA nariai. Aerbai visus ginkluotus albanus laikė KIA nariai, nepaisant to, ar jis oficialiai turėjo KIA nario pažymėjimą. Kuriuos asmenis albanai galėjo skaičiuoti kaip civilius, o serbai – kaip KIA narius. Taip pat nedaug KIA narių vilkėjo uniformas, o jų taktika buvo paimti ginklus iš žuvusių narių ir priversti juos atrodyti kaip civilius, nušautus Jugoslavijos saugumo tarnybų.

Padariniai

Per tris savaites 500 000 albanų pabėgėlių grįžo namo. 1999 m. lapkričio mėn., pagal JT vyriausiąjį komisarą, 808 913 iš 848 100 pabėgėlių sugrįžo.

Tačiau smurto kampanija privertė išvykti 200 000 serbų iš Kosovo. Čigonai irgi išvaryti po albanų puldinėjimų. Nuo 1999 m. birželio mėn. 12 1000 serbų ir čigonų nužudyti arba dingę dėl KIA veiklos ir kriminalinių grupuočių arba kerštingų asmenų. Jugoslavijos raudonasis kryžius užregistravo 247 391 daugiausia serbų pabėgėlių lapkričio mėn. Naujas egzodas buvo NATO gėda, kuri turėjo atgabenti 45 000 taikdarių, globojamų JT misijos Kosove. Grįžtantys IDP (Identity denied people/ tapatybę praradę piliečiai) iš Makedonijos laikyti netvarkingoje pabėgėlių stovykloje pastatytoje KFOR/ UNMIK šiaurės Mitrovicoje. Paul Polanky labdara tvirtina, kad 27 žuvę nunuodyti švinu, ką nuslėpė JT misija Kosove, kuri pripažino tik vieną mirtį.

Pagal tarptautinę amnestiją, taikdarių buvimas Kosove padidino prekybą moterimis.

Karo nusikaltimai

Paminklas žuvusiems vaikams Belgrade

Prieš pasibaigiant bombardavimui Jugoslavijos prezidentas Miloševičius kartu su Milan Milutinović, Nikola Šainović, Dragoljub Ojdanić and Vlajko Stojiljković apkaltinti tarptautinio kriminalinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai nusikaltimai prieš žmogiškumą, taip pat žmogžudystes, priverstinį iškeldinimą, deportaciją ir „persekiojimą politiniu rasiniu ir religiniu pagrindu“.

2003 m. spalio mėn. kaltinimai pateikti buvusiam ginkluotų pajėgų komandos šefui Nebojša Pavkovic, buvusiam armijos korpuso vadovui Vladimir Lazarevic, buvusiam policijos pareigūnui Vlastimir Dordevic ir tuometinei Serbijos viešojo saugumo vadovui Sreten Lukic. Visi apkaltinti nusikaltimais prieš žmoniją ir teisių ar karo taisyklių pažeidimais.

Tarptautinis kriminalinis tribunolas pateikė kaltinimus ir KIA nariams Fatmir Limaij, Haradin Bala, Isak Musliu ir Agim Murtezi, kaltinant kaltinimais prieš žmoniją. jie areštuoti vasario 17-18 d. 2003 m. Netrukus kaltinimai atmesti prieš Agim Murtezi dėl supainiotos tapatybės, kur Fatmir Lamaj pripažintas atsakingu dėl visų nusikaltimų 2005 m. lapkričio 30 d. ir paleistas. Kaltinimai susiję su koncentracijos stovykla vadovauta kaltinamųjų Lapusnike nuo 1998 m. gegužės iki liepos mėn.

Karo nusikaltimų persekiojimai irgi vyko Jugoslavijoje. Jugoslavų karys Ivan Nikolic apkaltintas 2002 m. karo nusikaltimais ir dviem Kosovo civilių mirtimis. Daug Jugoslavijos karių teisti kariniuose tribunoluose karo metu.

2005 m. kovo mėn. JT tribunolas apkaltino Kosovo premjerą Ramush Haradinaj karo nusikaltimais prieš serbus, kovo 8 d. jis paskelbė atsistatydinimą. Haradinaj, etninis albanas, buvęs vadas, vadovavęs KIA junginiams ir paskelbtas premjeru laimėjęs rinkimus 72 balsais Kosovo parlamente 2004 m. gruodį. Haradinaj išteisintas. Prokurorų taryba apeliavo dėl jo išteisinimo.

Serbai kaltino NATO karo nusikaltimais per karą dėl Serbijos televizijos patalpų bombardavimo Belgrade. Tarptautinis tribunolas vykdė tyrimą dėl šių kaltinimų. Tribunolas atsakė, kad neturi teisės teikti kaltinimus NATO dėl karo nusikaltimų prieš civilius.

2008 m. Carla del Ponte išleido knygą, kurioje pasakojo, kaip po karo 1999 m., Kosovo albanai pardavinėjo 100–300 serbų organus ir kitų mažumų iš Albanijos provincijos . Bet tribunolas nerado įrodymų Del Pontės kaltinimams paremti.

Karinės ir politinės pasekmės

Karinių ir politinių pasekmių atžvilgiu Kosovas turėjo daug svarbių pasekmių. Iki 2007 m. Kosovo statusas neapibrėžtas; 2006 m. prasidėjo tarptautinės derybos, kad galų gale nustatytų Kosovo statusą iki tol prižiūrėtą JT saugumo tarybos rezoliucijos 1244 ir provincija administruota JT iki vienareikšmiško nepriklausomybės paskelbimo 2008 m. vasario 17 d.

JT remtos derybos, kurias vedė atstovas Martii Ahtisaati, prasidėjo 2006 m. vasarį. Susitarus dėl techninių dalykų, abi šalys oponavo statuso klausimu. 2007 m. vasarį Ahtisaari išsiuntė preliminarų statuso patvirtinimo pasiūlymą vadovams Belgrade ir Prištinoje, JT saugumo tarybos rezoliucijos pagrindą, kuris siūlė „prižiūrėtą nepriklausomybę“ provincijai. 2007 m. liepos mėn. projekto rezoliucija, remta JT, JK ir kitų Europos narių saugumo taryboje, perrašyta 4 kartus, kad atitiktų Rusijos reikalavimus, kad tokia rezoliucija nenusižengtų pagrindiniam šalies suvereniteto įstatymui. Rusija turinti veto teisę saugumo taryboje pabrėžė, kad neparems jokios rezoliucijos, jeigu ji bus netinkama tiek Belgradui, tiek Prištinai. 2008 m. vasario mėn. paskelbus nepriklausomybę, pasiūlymas atmestas.

Miloševičius išgyveno staigius karo padarinius, bet Kosovo praradimas buvo didžiausias faktorius išprovokavęs sukilimą, privertusį jį 2000 m. atsistatydinti. Jis areštuotas ir nugabentas į Hagą, kur mirė kameroje, laukdamas teismo už nusikaltimus prieš žmoniją 2006 m. kovo 10 d.

Nepaisant sėkmingos karo pabaigos, Kosovas atskleidė NATO silpnybes. Atskleidė kaip stipriai Europos valstybės priklauso nuo JAV kariuomenės – didžioji dalis kovų ir ne karinių veiksmų priklausė nuo JAV įsitraukimo – ir nušvietė precizinių ginklų stygių Europos kariuomenėse. Kai kurie dešinieji ir karo kritikai JAV irgi kaltino aljanso, nesugebėjimu bendrai sutarti, taip pat dėl dvejojimo ir uždelsto kampanijos stabdymo.

Kampanija atskleidė svarbias JAV arsenalo silpnybes, kurios vėliau atliepė kampanijoms Afganistane ir Irake. Apache atakų sraigtasparniai ir AC-130 spektras koviniai laivai nuplukdyti ties fronto linijomis, bet niekada nepanaudoti po to, kai du Apaches sudužo treniruojantis Albanijos kalnuose. Daugelio precizinių raketų akcijos krito; jeigu kampanija būtų tęsusis dar ilgiau, NATO būtų reikėję grįžti prie įprastų bombų naudojimo dėl geresnės įrangos stokos. Situacija ne geresnė ir kalbant apie kovines oro pajėgas. Besitęsiančios operacijos reiškė pratęstus išlaikymo grafikus ir daug oro pajėgų pasitraukė iš operacijų laukiant trūkstamų dalių ir aptarnavimo. Taip pat daug precizinių ginklų buvo netinkami Balkanų orui, nes debesys blokuodavo lazerio spindulius. Tai išspręsta naujai įrengiant bombas su išsidėstymo sistemos palydovo įrenginiais, kurie atsparūs blogam orui. Taip pat nors intensyviai naudota autopilotinė oro įranga, dažnai pasirodydavo, kad neįmanoma atakuoti greitai progai pasitaikius. Raketos taisytos Afganistane, sumažinant „daviklio signalo iki iššovimo“ (sensor-to-shooter) laiką beveik iki nulio.

Kosovas pademonstravo, kad netgi aukštos technologijos pajėgos kaip NATO gali būti suardytos gana paprastomis taktikomis, pasak Wesley Clark ir kitų NATO generolų, analizavusių šias taktikas, keletą metų po konflikto. Jugoslavų armija ilgai laukė, kada reikės priešintis stipresniam priešui, Sovietams arba NATO; per šaltąjį karą ir išvystė efektyvių priėmimo ir maskavimosi taktikų. Tai nebūtų padėję ilgam atsilaikyti prieš plataus masto invaziją, bet būtų buvę efektyvu klaidinant atakuojančias oro pajėgas ir palydovus. Kelios panaudotos taktikos:

• JAV slaptosios oro pajėgos susektos radarais, veikiančiais ilgųjų bangų dažniu. Jei slaptieji lėktuvai sušlapdavo arba pradėdavo bombarduoti, jie būdavo matomi radarų ekranuose. F-117 Nighthawk buvo šitaip nušautas ir numuštas raketa.
• Precizinės raketos dažnai sumaišytos ir negalimos susekti radarų, nes radarų spinduliai atsispindėjo nuo sunkiosios ūkio technikos, pvz.: senų traktorių ir plūgų.
• Daug žemos kokybės priemonių panaudotos supainioti karštį susekančias raketas ir infraraudonųjų spindulių sensorius. Jos kaip maža dujų krosnelė naudotos klastoti neegzistuojančias pozicijas kalnuose.
• Plačiai naudoti apgaulingi taikiniai. Netikri tiltai, nusileidimo takai ir netikri lėktuvai ir tankai. Tankai daryti iš senų padangų, plastiko ir rąstų, smėlio skardinių ir uždegant kurą, imituojant karščio emisijas. Jie apgavo NATO pilotus, kurie subombardavo šimtus tokių iškamšų, nors generolo Clarko apklausa parodė, kad operacijoje: sąjungininkų pajėgos ir NATO pilotai atakavo tik 25 iškamšas – nežymus procentas iš 974 pasiekusių tikslą šūvių. Tačiau NATO šaltiniai teigia, kad visa tai kilo dėl nuostatų, kurios įpareigojo karius šioje oro pajėgų operacijoje šauti bet kurį arba visus taikinius, nors jie ir nebuvo tikri. Taikiniams tik reikėjo atrodyti tikrai, kad į juos šautų. NATO teigė, kad Jugoslavijos oro pajėgos sušaudytos: „oficialus dokumentas rodo, kad Jugoslavijos armija Kosove prarado 26 proc. tankų, 34 proc. APC ir 47 proc. artilerijos per oro kampanijos“
• seni elektroniniai radijo imtuvai panaudoti blokuoti JAV bomboms, kuriose įrengta palydovo navigacija
• Hispano-suiza anti-oro pajėgų kanonai iš Antrojo pasaulinio karo eros efektyviai panaudoti prieš lėtai skrendančias radijo bangomis valdomų lėktuvų pajėgas.

Kariniai apdovanojimai

Kosovo karo rezultatas, NATO sukūrė antrą NATO medalį, NATO medalį už pagalbą Kosove, tarptautinį karinį apdovanojimą. Iškart po to NATO įsteigė Non-article 5 medalį už pagalbą Balkanuose sudedant Jugoslavijos ir Kosovo operacijų nuopelnus į vieną apdovanojimą.

Dėl JAV ginkluotųjų pajėgų įsitraukimo, atskiras JAV karo apdovanojimas žinomas kaip Kosovo kampanijos medalis, įsteigtas prezidento Bilo Klintono 2000 metais.

Nuorodos

• Karo nusikaltimai Kosove Human Rights Watch
• Miloševičiaus kaltinamasis aktas Jungtinės Tautos
• OSCE Kosovo verifikacijos misija OSCE
• Jungtinių pajėgų operacija NATO
• karas Europoje^{[neveikianti nuoroda]} PBS Fronto linija
• Kosovo faktai BBC News
• Focus on Kosovo Archyvuota kopija 2000-08-15 iš Wayback Machine projekto. CNN
• Humanitarinės teisės pažeidimai Kosove HRW (1998)
• Išpuoliai prieš serbus ir romus naujajame Kosove HRW (1999)
• Karas ir moralė Kosove, 1998 99: epidemiologinis įrodymas Archyvuota kopija 2005-04-16 iš Library of Congress Web Archives The Lancet (PDF)
• „Serbijos bombardavimas yra ne tik apgaulingas, bet ir kvailas“ sako Prof. Robert M. Hayden (Pitsburgo universitetas) Pitsburgo laikraštyje Post-Gazette^{[neveikianti nuoroda]}
• Kosovo etninis valymas JAV užsienio reikalų ministerija
• Etninis valymas Kosove JAV užsienio reikalų ministerija
• Kosovo žemėlapiai, Perry-Castañeda bibliotekos žemėlapių kolekcija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.