Kalba atskira ifių kalba (ede Ife), kuri priklauso joruboidų kalboms. Ja kalbančiųjų priskaičiuojama apie 180 tūkst.[1] Tai labiausiai į vakarus nutolęs jorubų subetnosas, įsiterpęs tarp eve (pietvakariuose), adžų (pietuose), kabijų (šiaurės vakaruose) teritorijų. Rytuose ir šiaurėje jų teritorijos siekiasi su kitais jorubų subetnosais – išais ir manigriais.
Ifiai formavosi XVIII–XIX a. į vakarus migruojant jorubams iš Išos, Idaišos, Šabės ir kitų karalysčių. Šias migracijas kėlė didelių vergvaldinių valstybių, tokių, kaip Dahomėjos karalystė, agresija, taip pat vidiniai neramumai pačių jorubų karalystėse.
XIX a. pabaigoje didžiuma ifių žemių atiteko Vokietijos Togolandui, 1916 m. perėjo prancūzams. Ilgą laiką ifiai buvo marginalizuojama visuomenės grupė, tačiau 1980 m. prasidėjo jų etnoso atgimimas, kurį skatino Togo vyriausybės reformos. Tuo metu buvo standartizuota ifių kalba (remiantis Tšečio (Benine) dialektu), rašyba, skatinamas raštingumo didinimas.
