Hinduizmo istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Hinduizmas – viena seniausių pasaulio religijų, pradėjusi formuotis maždaug prieš 5000 metų. Jo ištakos senovės arijų religijoje ir ankstyviausių autochtoninių subkontinento gyventojų kultuose. Apie Indo slėnio civilizacijos laikų (apie 2500-1600 pr. m. e.) religiją žinoma labai nedaug, tačiau akivaizdu, kad vandens baseinai, deivės, medituojančio asketo, buivolo, gyvatės simboliai, turėję religinę arba bent kultinę prasmę, ir kiti nebūdingi arijų religijai elementai, buvo integruoti hinduizmą ir ilgainiui užėmė jame svarbią vietą.

Vedizmas

Senovės arijų tikėjimas atsispindi jų šventosiose knygose – vedose ir dažnai vadinamas vedine religija, arba vedizmu, kaip savita religija egzistavusiu maždaug iki VI m. e. a. Vedos („Žinojimas“), nuo gilios senovės laikomos amžinai egzistuojančia, niekieno nesukurta tiesa, išminčių (rišių) išgirsta apraiška (šruti), jų įsiminta ir vėliau užrašyta sanskrito kalba. Vedas sudaro keturi rinkiniai (samhitos), sukurtos maždaug XV-V amžiais pr. m. e.: Rigveda (himnai), Jadžurveda (mantros – užkeikimai ir formulės, vartojamos ritualų metu), Samaveda (melodijų rinkinys), ir kiek vėliau sukurta Atharvaveda (maldos, užkeikimai, ritualinės formulės, himnai). Kiekviena samhitą papildo brahmanos (ritualų aprašymai), aranjakos („miškų knygos“, skirtos atsiskyrėliams asketams) ir upanišados (filosofinio pobūdžio traktatai). Tūkstančiai vedinių tekstų sudaro hinduizmo kanoną, kurį tik labiau apsišvietę tikintieji geriausiu atveju žino iš ištraukų arba atpasakojimų. Atskiras kanono dalis ir šventas formules mintinai moka ritualus atliekantys brahmanai ir dvasiniai mokytojai (guru).

Vedinė religija turėjo bendrų bruožų su kitų senovės indoeuropiečių, ypač indoiranėnų religiniais įvaizdžiais. Arijai garbino griaustinio ir lietaus dievą Indrą, pasaulinės tvarkos kūrėją Varuną, saulės dievą Surją, ugnies dievą Agnį ir daug kitų dievų, jų religija buvo politeistinė, panašiai kaip senovės graikų bei romėnų. Iš vedinio periodo hinduizmas perėmė vedų tekstus ir politeizmą, tačiau, nežiūrint sakralinio vedų pobūdžio, radikaliai pakeitė panteono sudėtį: svarbiausieji vedų dievai laikui bėgant neteko reikšmės, juos pakeitė dievai, kurie vedose buvo antraeiliai arba visai neminimi.

Brahmanizmas

Esmingiausias vedinės religijos elementas buvo aukojimo ritualai, ir amžiams bėgant jų vykdytojai brahmanai sudarė atskirą luomą, pretendavusį į aukščiausiąją vietą besiformuojančioje kastų sistemoje, aukščiau kšatrijų – karių ir valdovų, vaišijų – eilinių bendruomenės narių ir šudrų – tarnų. Dėl ypatingos brahmanų vietos hierarchijoje kai kurie istorikai vedinę religiją vadina brahmanizmu, kiti šiuo terminu apibrėžia pereinamąjį laikotarpį (apie VI-II aa. pr. m. e.) tarp vedizmo ir klasikinio hinduizmo formavimosi pradžios. Tuo laikotarpiu vyko luomų fragmentacija į smulkesnes kastas (džati), atsirado mokymas apie pareigas priklausomai nuo varnos ir gyvenimo stadijos (Varnašrama Dharma), žmogaus gyvenimo tikslus (purušartha), sielų transmigraciją, karmą, individualios sielos (atmano) ir kosminės dvasios (Brahmano) tapatybę.

Klasikinio hinduizmo formavimasis užėmė ilgą laikotarpį maždaug nuo II a. pr. m. e. iki V a., kada populiariausiais dievais tampa Šiva (sutapatintas su vediniu Rudra) ir Višnus, ir atitinkamai hinduizme išryškėja dvi pagrindinės srovės – šaivizmas ir vaišnavizmas. Tačiau tai nebuvo skilimas į antagonistiškas ar konkuruojančias sektas: vienybę simbolizavo Trimurti („Vieno trijose formose“) įvaizdis – figūra su trimis (Brahmos, Višnaus ir Šivos) veidais. To laikotarpio pabaigoje plinta ir deivių kultas: pradedama garbinti Višnaus žmona Lakšmi, Šivos žmona Parvati (Durga). Vedos ir toliau buvo laikomos kanonu, kai kurių jų dalių, ypač upanišadų, svarba padidėjo, tačiau rėmėsi klasikinis hinduizmas daugiausia naujais smriti („įsiminto“, „padavimų“) tekstais, kurių autoriais laikomi žmonės, legendiniai arba iš tikro gyvenę autoriai. Smriti literatūra apjungia epą ir religinio bei pasaulietinio turinio traktatus.

Mahabharata ir Ramajana

Šiuo laikotarpiu baigiamos kurti ir išpopuliarėja didelės apimties epinės poemos (itihasos – „istorijos“) Mahabharata ir Ramajana, kuriose taip pat daug religinio ir filosofinio pobūdžio kūrinių, tarp jų ir vienas svarbiausių hinduizmo tekstų Bhagavadgyta. Kitą smriti dalį sudarė dharmašastros („dharminiai traktatai“), kuriose aiškinami įvairūs hinduizmo ir indų visuomenės gyvenimo aspektai; (žinomiausi yra manusmriti, apie II-III a.a.) ir dharmasutros – savotiški vadovėliai bei traktatai apie tikinčiųjų, pirmiausia – brahmanų pareigas ir gyvenimo būdą. Eiliniams tikintiesiems šalia epo svarbiausiu žinių apie tikėjimą šaltiniu tampa puranos – mitologiniai pasakojimai apie pasaulio kilmę, įvairius dievus (daugiausia Višnų ir Šivą bei jų skirtingus įsikūnijimus) ir valdovus. Pagrindinių puranų yra 18.

Atotrūkį nuo vedinės religijos nulėmė kelios aplinkybės. Amžiams bėgant, išblėso prisiminimai apie arijų protėvynę šaltesniuose kraštuose, apie jų kovas su autochtoniniais gyventojais ir pusiau klajoklinį gyvenimo būdą. Gamtinės sąlygos, politiniai ir socialiniai pokyčiai, valstybių ir miestų augimas, ypač Guptų imperijos klestėjimo laikotarpis (IV-VI a.) paveikė ir pasaulėžiūrą. Saulės dievas Surja, karingasis Indra ir kiti vedinio panteono dievai darėsi mažiau svarbūs, formavosi pasaulėjauta, apjungianti stabilumą (Višnus kaip visatos saugotojas) ir cikliškumą (Šiva kaip griovėjas ir statytojas). Guptų laikais vietoj ankstyvesnių nedidelių medinių šventovių pradėta statyti iš akmens, plytų, uolienos. Hinduizmas plito tarp autochtoninių dravidų ir kitų nearijinių etnosų. Plitimo procesas, dabar dažnai apibrėžiamas sanskritizacijos terminu, vyko dviem, dažniausiai tarpusavyje susietais būdais. Nearijų genčių ir politinių junginių vadai, siekdami aukštesnio statuso, pasikviesdavo brahmanus, kurie atlikdavo ritualus ir sukurdavo fiktyvias genealogijas, įrodančias dinastijos kilmę iš kšatrijų varnos; tokiu būdu valdovų kvietimu būdavo įkuriamos agraharos – brahmanų bendruomenės, kurios nuomojo dovanotus sklypus vietiniams žemdirbiams. Masiniame lygyje hinduizmas plito, vietiniams gyventojams perimant esmines indų normas (pirmiausia nevalgyti jautienos) ir papročius. Laikui bėgant, tokia bendruomenė gaudavo kastos statusą, paprastai – hierarchijos apačioje (šudrų varnoje). Konfesinė naujų grupių integracija buvo gana paviršutiniška: pripažinę brahmanų autoritetą ir perėmę kai kurias indų normas, konvertitai ir toliau garbino savo dievus, kurie buvo įjungiami į indų panteoną, ir kitus sakralinius objektus. Kai kurie nearijių dievai užėmė labai svarbią vietą indų panteone: Krišna (kaip Višnaus įsikūnijimas), Šivos sūnus – Ganeša (su dramblio galva), beždžionių dievas Hanumanas ir daug kitų. Ypatingos įtakos turėjo derlingumo – Žemės-motinos, gimdytojos kultai, iš kurių hinduizme išsivystė moteriškojo prado Šakti kultas (šaktizmas, tantrizmas), deivių garbinimas (Durga, Kali, Lakšmi, Sarasvati) ir erotiniai bei seksualiniai Šivos (lingamas – falas kaip Šivos simbolis) ir Krišnos kulto aspektai.

Viduramžiai

Viduramžiais nauja tendencija hinduizme buvo bhakti – atsidavimo, meilės personaliniam dievui judėjimas. Nors toks požiūris skelbiamas jau Bhagavadgytoje, kur Krišna aiškina meilę dievui kaip efektyviausią išsigelbėjimo kelią, bhakti pradininkais laikomi IV a. religinių himnų autoriai ir atlikėjai tamilų krašte. Šivos garbintojai najanarai ir Višnaus garbintojai alvarai giedojimu gimtąja kalba ir šokiu išreikšdavo savo meilę dievui. Bhaktų religinė lyrika davė labai stiprų postūmį Indijos tautų literatūrinių kalbų raidai. Bhaktų judėjimas sustiprėjo vėlyvesniais šimtmečiais, kada į Indiją pradėjo skverbtis islamas ir galiausiai musulmonai tapo beveik viso subkontinento valdovais. Šiaurės Indijoje (ir šventajame Varanasio mieste) buvo sugriautos beveik visos indų šventovės. Reakcija į religinę kai kurių valdovų musulmonų netoleranciją buvo naujų bhakti krypties sektų plitimas (ypač Bengalijoje), filosofinis atsidavimo dievui pagrindimas (Vallabha, 1479-1531, Čaitanja Mahaprabhu, 1486-1533), taip pat nauji mokymai (sikhizmas). Islamas buvo pirmoji konfesija, kurios hinduizmas nesugebėjo absorbuoti, greičiau atvirkščiai – jis atliko pirmą didelį skilimą Indijos civilizacijoje: naują tikėjimą priėmė ketvirtadalis subkontinento gyventojų, dėl religinių skirtumų kai kuriuose etniniuose regionuose (Pandžabe, Bengalijoje) moderniaisiais laikais susiformavo skirtingos tautos.

Hinduizmo reformacija ir neohinduizmas

Per savo ilgą istoriją hinduizmas nuolat keitėsi, evoliucionavo. Tačiau žymiausi pokyčiai įvyko per pastaruosius du amžius: kolonijinės modernizacijos eigoje ir po nepriklausomybės atkūrimo. Tiesioginis susidūrimas su Vakarų civilizacija, ypač apie du šimtmečius trukęs britų valdymas, palietė visus Indijos visuomenės gyvenimo aspektus, taip pat religiją. Indijos kultūrinis elitas, ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl Indija taip lengvai tapo tolimos ir, indų požiūriu, mažos valstybės kolonija, šalia kitų Indijos silpnumo priežasčių matė ir religijos vaidmenį. Todėl hinduizmo reformatoriai vienu metu siekė dviejų tikslų:

1. modernizuoti religiją, atmetant arba apribojant stabų garbinimą, populiarinant monoteistines idėjas ir ypač susilpninant kastų nelygybę;
2. apginti ir išaukštinti hinduizmą kaip Indijos civilizacijos pagrindą. Pirmieji reformatoriai (R. M. Roy 1828 m. įsteigta Brahmo samadž) skelbė radikalias monoteistines idėjas, smerkė stabmeldystę, sektantizmą. D. Sarasvati „Arja samadž“ (įsteigta 1875) šalia šitų postulatų kvietė atkurti „tikrąjį“ vedinį tikėjimą, o mistikas Ramakrišna (1836-1886) ir jo mokinys Vivekananda (1869-1902) sutaikė reformacines idėjas ir tradicinį hinduizmą skelbdami, kad visos religijos ir visi dievo garbinimo būdai yra teisingi (Ramakrišnos misija, įsteigta 1897). Taigi, hinduizmo reformacijos mėginimai turėjo revaivalizmo – religinio „atgimimo“ bruožų. Ypatingą vaidmenį suvaidino M. K. Gandhi (1869-1948), išpopuliarinęs religinio universalizmo, bet kokios prievartos atsisakymo, tiesos ieškojimo, tolerancijos, visų žmonių lygybės principus. Gandhi, taip pat B. G. Tilako (1856-1920), Aurobindo Ghosho (1872-1950) ir kitų veikėjų dėka religija padėjo suvienyti Indijos tautas ir tapo masinio antikolonijinio judėjimo ideologiniu pagrindu (tačiau kartu sudarė prielaidą „dviejų tautų“ – hindų ir musulmonų – teorijai). Hinduizmo politizacijos kraštutine forma tapo V. D. Savarkaro (1883-1966), Hindu Maha Sabha (Didysis hindų susirinkimas, įkurtas 1915) ir kitų veikėjų bei visuomeninių organizacijų ir politinių partijų siekimas įkurti hindų teokratinę valstybę arba bent apriboti religinių mažumų teises.

Indija yra sekuliarinė valstybė, sekuliarizmą suvokiant kaip valdžios nesikišimą į religinius reikalus. Draudžiama bet kokia diskriminacija religiniu pagrindu. Neliečiamųjų kastų nariams, dabar vadinamiems M. K. Gandhi įvestu terminu haridžanai („dievo žmonės“), rezervuojamos vietos valstybinėjė tarnyboje bei aukštosiose mokyklose. Ribos tarp kastų tapo mažiau akivaizdžios, ypač darbo vietose, būna santuokų tarp skirtingų kastų narių. Pamažu silpnėja politeistiniai hinduizmo bruožai: vis daugiau tikinčiųjų laiko skirtingus dievus vieno dievo simboliais arba bent apraiškomis.

Dabartis

Dabartinis hinduizmas dažnai apibūdinamas kaip neohinduizmas. Religijos vaidmuo šiuolaikinėse gyvenimo sferose mažiau pastebimas, nes XX a. Indijoje išryškėjo bendra modernizacijos pasekmė – takoskyra tarp pasaulietinės ideologijos ir religinės pasaulėžiūros. Sekuliarizacija savo ruožtu iššaukia atsakomąją reakciją. Hinduizmas demonstruoja sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose – tai didele dalimi nulemia hinduizmui būdingas pliuralizmas ir purušarthos doktrina, sankcionuojanti atsakymų į iššūkius įvairovę. Didžiausios pasaulyje kino industrijos dėka populiarinami mitologiniai siužetai, net atsiranda naujų, prodiuserių sugalvotų, dievų. Miestuose skalbėjų, valytojų, dažytojų ir kitos kastos pasiskelbia profesinėmis sąjungomis. Aktyviai veikia įvairios religinės, tarp jų ir karingos organizacijos, skausminga problema yra komunalizmas – religinio šovinizmo ir nesantaikos apraiška.

Hinduizmas lieka Indijos civilizacijos pagrindu ir turi nemažai bruožų, kurie jį daro patraukliu ne vien išpažinėjams. Joga, meditacija, meilės kultas, tolerancija skirtingoms pažiūroms, kosmogoninės koncepcijos, sielos ir pasaulinės dvasios arba dievo tapatumo ir daug kitų hinduizmo elementų tampa šiuolaikinės globalinės civilizacijos dalimi.