Goricija

Goricija it. Città di Gorizia
Goricijos senamiestis, matomas nuo pilies.

Goricija 45°56′0″ š. pl. 13°37′0″ r. ilg. / 45.93333°š. pl. 13.61667°r. ilg. / 45.93333; 13.61667 (Goricija)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Italija
Regionas	Friulis–Venecija Džulija
Provincija	Goricijos provincija

Meras	Ettore Romoli

Gyventojų (2011)	35 803
Plotas	41,11 km²
Tankumas (2011)	871 žm./km²
Altitudė	84 m

Pašto kodas	34170
Tel. kodas	0481
Tinklalapis	www3.comune.gorizia.it
Miesto globėjas (-ai)	Šv. Hilaris ir Šv. Tacianas

Goricija (slovėn. Gorica, vok. Görz) – miestas Italijoje, autonominiame Friulio–Venecijos Džulijos regione, Goricijos provincijos sostinė. Miestas yra Julijos Alpių šlaite, netoli Slovėnijos sienos. Tai vietinis turizmo, pramonės ir verslo centras. Nuo 1947 m. kitoje dabartinės Italijos-Slovėnijos pusėje susikūrė Naujosios Goricijos miestas: visas regionas buvo Italijos ir Jugoslavijos pretenzijų objektas ir kai buvo galiausiai nubrėžtos sienos Naujoji Goricija atsidūrė Jugoslavijos pusėje. Abi Goricijos ir Šempeter-Vrtojba nuo 2011 m. gegužės sudarė bendrą metropolijos zoną, kurią valdo bendra taryba.^[1]

Goricija yra Isonco ir Vipavos slėnių susijungime. Šalia šios lygumos yra Kolijo kalvos, žinomos dėl savo vyno. Šiaurėje stovintys kalnai apsaugo miestą nuo Bora vėjo, kuris veikia aplinkines sritis. Taip Goricija išlaiko švelnų viduržemio klimatą ir pritraukia poilsiautojus.

Miesto pavadinimas tikriausiai kilo nuo slovėniško žodžio gorica, kuris reiškia „maža kalva“. Tai labai dažnas vietovardis slovėnų gyvenamuose rajonuose.

Istorija

Goricija atsirado kaip sargybos bokštas ar priešistorinė pilis Isonco upės brastoms kontroliuoti. Iš pradžių atsirado mažas kaimelis netoli Via Gemina romėnų kelio, kuris jungė Akvilėją ir Emoną (dabar Liubliana). Goricijos vardas pirmąkart paminėtas 1001 m. balandžio 28 d. dokumente, kuriame Šventosios Romos imperatorius Otonas III dovanoja Goricijos kaimą ir pilį Akvilėjos patriarchui Jonui II ir grafui Epenšteinui iš Friulio.

Grafas Meinhardas, kilęs iš Bavarijos, save vadino Goricijos grafu nuo 1127 m. Per keturis šimtus metų grafystės ribos dažnai keitėsi dėl karų su Akvilėja ir kitomis grafystėmis. Nuo XI a. Goricija turėjo du plėtros branduolius: politiškai svarbią pilį viršuje ir verslų kaimą apačioje.

1500 m. Goricijos grafai išmirė ir grafystė atiteko Habsburgams po trumpos Venecijos respublikos okupacijos 1508 ir 1509 m. Po truputį Goricija tapo daugiataučiu komerciniu miestu, kur buvo kalbama vokiškai, slovėniškai, itališkai, venecijietiškai, friuliškai.

XVI a. vidury Goricija buvo svarbus protestantizmo centras, bet amžiaus pabaigoje paėmė viršų Janez Tavčar vadovaujami katalikai. Jis pakvietė į miestą Jėzuitus, kurie nuo to laiko vaidino svarbų vaidmenį kultūriniame miesto gyvenime. 1751 m. atsirado Goricijos archivyskupystė. Čia buvo perkeltos brangenybės iš Akvilėjos.

Per Napoleono karus Goricija priklausė prancūzų valdomoms Ilyrijos provincijoms 1809–1813 m. Grįžus austų valdžiai, Goricijos grafystė tapo Ilyrijos karalystės dalimi. Tuo metu Goricija tapo populiariu austrų aukštuomenės kurortu ir buvo praminta „Austrijos Nica“. Burbonai, kuriuos nuvertė Liepos revoliucija 1830 m., irgi čia apsigyveno. Tarp jų buvo paskutinis Burbonas Prancūzijos karalius Karolis X Prancūzas, praleidęs Goricijoje paskutines savo dienas. Tautų pavasaris, priešingai nei aplinkiniuose rajonuose, Goricijoje praėjo nepastebimai. Tai sutvirtino Goricijos lojalaus ir ramaus provincijos miesto reputaciją.

1861 m. atsirado Goricijos ir Gradiskos grafystė, kuriai suteikta didelė autonomija. Nors kartais mieste pasitaikydavo įtampa tarp slovėnų ir italų, klestėjo abi tautos.

1915 m. gegužės 24 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kalvose į vakarus nuo Goricijos prasidėjo mūšiai tarp italų ir austrų. Miestas smarkiai nukentėjo, dauguma gyventojų buvo evakuota 1916 m. pradžioje. Italijos armija įžengė į miestą po Šeštojo Isonco mūšio 1916 m. rugpjūtį, bet po Kaporeto mūšio 1917 m. spalį ir lapkritį Centrinių valstybių sąjunga nustūmė italus už Pjavės upės.

Po Kaporeto mūšio miesto gyventojai pasidalino: slovėnų nacionalistai norėjo pusiau nepriklausomos Jugoslavijos, valdomos Habsburgų, friulų konservatoriai siekė, kad Rytų Friulis įeitų į Austrijos Federacijos sudėtį, o italų iredenistai reikalavo Goricijos prijungimo prie Italijos. Po karo slovėnai įkūrė Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybę, o friulai toliau reikalavo iš austrų autonomijos. 1918 m. lapkritį italų kariai vėl užėmė Goriciją ir panaikino abiejų tautų politinę įtaką mieste.

Pirmais italų okupacijos metais Goricija priklausė Julijos markai (1918–1919 m.), o 1920 m. tapo Italijos dalimi. 1924 m. miestas prijungtas prie Udinės provincijos (tada vadinosi Friulio provincija). Valdant fašistams buvo uždrausta slovėnų kalba. Kaip atsakas buvo įkurtos antifašistinės slovėnų organizacijos (pvz.: TIGR). Daug slovėnų bėgo į Jugoslaviją ar Pietų Ameriką, ypač Argentiną. Po Italijos paliaubų 1943 m. rugsėjį miestą išvadavo slovėnų partizanai, bet greitai užėmė Vokietijos naciai. Po trumpo jugoslavų partizanų valdymo 1945 m. Goricija atiteko sąjungininkams.

1947 m. rugsėjo 15 d. Goricija tapo Italijos dalimi, bet Jugoslavijai atiteko keli rajonai Gorijos savivaldybėje. Jugoslavijai teko prieškario Goricijos provincijos apie pusę ploto ir 20% gyventojų. Valstybių siena ėjo vos ne per miesto centrą ir daug monumentų atsidūrė Jugoslavijoje, kuri nusprendė pastatyti Naująją Goriciją 1948 m.

Nors miesto padalinimas buvo lyginamas su Šaltojo karo Berlynu, Italija ir Jugoslavija nesipyko dėl miesto, o palaikė draugiškus santykius, kurie išliko ir po Jugoslavijos žlugimo 1991 m.