Erich Ludendorff
| Ėrichas Liudendorfas | |
|---|---|
(b).jpg)
| |
| Ėrichas Liudendorfas | |
| Gimė | 1865 m. balandžio 9 d. Kruševnia, Poznanės provincija, Prūsija .svg){kind=small}
|
| Mirė | 1937 m. gruodžio 20 d. (72 metai) Miunchenas, Trečiasis Reichas 
|
| Tautybė | vokietis |
| Vokietijos generalinio štabo pirmasis generolas kvartirmeisteris | |
| Valdė | 1916 m. rugpjūčio 26 d. - 1918 m. spalio 26 d. (2 metai) |
| Ankstesnis | Hugo von Freytag-Loringhoven |
| Vėlesnis | Wilhelm Groener |
| Veikla | karininkas, politikas |
| Partija | NSDAP |
| Aktyvumo metai | 1883–1918 |
| Žymūs apdovanojimai | |
  | |
 Vikiteka |
Erich Ludendorff |
Ėrichas Frydrichas Vilhelmas Liudendorfas (vok. Erich Friedrich Wilhelm Ludendorff, 1865 m. balandžio 9 d. – 1937 m. gruodžio 20 d.) – vokiečių generolas, politikas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą išgarsėjo dėl pagrindinio vaidmens 1914 m. vokiečių pergalėse prie Lježo ir Tanenbergo.[1] 1916 m. paskirtas Vokietijos generalinio štabo pirmuoju generolu kvartirmeisteriu,[2] jis tapo pagrindiniu politikos formuotoju de facto karinėje diktatūroje, dominavusioje Vokietijoje visą likusį karo laikotarpį. Po Vokietijos pralaimėjimo svariai prisidėjo prie nacių atėjimo į valdžią.
Po karo Liudendorfas tapo žymiu nacionalistų lyderiu, teigiančiu, kad Vokietijos pralaimėjimas ir Versalyje pasiektas susitarimas buvo marksistų, masonų ir žydų išdavikiško sąmokslo rezultatas.[3][4][5] Jis taip pat dalyvavo nepavykusiame 1920 m. Kapo puče ir 1923 m. Alaus puče, o paskui nesėkmingai kandidatavo į prezidentus prieš feldmaršalą Hindenburgą, savo karo laikų viršininką. Vėliau pasitraukė iš politikos ir paskutiniuosius metus skyrė karo teorijos studijoms.
1937 m. Miunchene Liudendorfas mirė nuo kepenų vėžio.[6]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ludendorff, Erich (1971) [1920]. Ludendorff's Own Story: August 1914 – November 1918; the Great War from the siege of Liège to the signing of the armistice as viewed from the grand headquarters of the German Army (anglų). Freeport, NY: Books for Libraries Press. ISBN 0-8369-5956-6.
- Ludendorff, Erich. The Coming War. Faber and Faber, 1931.
- Asprey, Robert B (1991). The German High Command at War: Hindenburg and Ludendorff and the First World War. New York: W. Morrow. ISBN 0-688-08226-2.
- Astore, William J. "The Tragic Pursuit of Total Victory." MHQ: Quarterly Journal of Military History (Autumn 2007) 20#1) pp. 64–73.
- Brownell, William and Denise Drace-Brownell. The First Nazi: Erich Ludendorff, The Man Who Made Hitler Possible (Berkeley: Counterpoint, 2016). 356 pp highly negative online review
- Goodspeed, Donald J. (1966). Ludendorff: Genius of World War I. Boston, MA: Houghton Mifflin.
- Jones, LTC William A. Ludendorff: Strategist (Pickle Partners Publishing, 2015) online.
- Lee, John (2005). The Warlords: Hindenburg and Ludendorff. London: Orion Books. ISBN 0-297-84675-2.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zabecki, David T. (2006). The German 1918 Offensives: A case study in the operational level of war. London: Routledge. p. 114.
- ↑ Parkinson, Roger (1978). Tormented warrior, Ludendorff and the supreme Command. London: Hodder & Stoughton. p. 110. ISBN 978-0340214824.
- ↑ Richard J. Evans (2003) The Coming of the Third Reich New York: Penguin. pp. 201–202 ISBN 0-14-303469-3
- ↑ Thomas, Christopher Campbell (2011). Compass, square and swastika: Freemasonry in the Third Reich (PDF) (Thesis) (anglų).
- ↑ „"Heil Ludendorff" : Erich Ludendorff and Nazism, 1925–1937 / by Steven Naftzger. Collections Search – United States Holocaust Memorial Museum“. collections.ushmm.org. Nuoroda tikrinta 2021-02-22.
- ↑ Ludendorffs Verlag: Der letzte Weg des Feldherrn Erich Ludendorff, München 1938, S. 8: Das Kranken- und Sterbezimmer im Josephinum in München.