Dykuma
Dykuma – Žemės paviršiaus sritis, kuri gauna mažai drėgmės, kritulių iškrenta mažiau nei 250 mm per metus ir nėra augalijos arba ji labai menka. Skiriami du dykumų tipai – aridinės (sauso ir karšto klimato) ir poliarinės (Arkties ir Antarkties).[1] Bendras plotas ~30-45 mln. km², iš jų 15-25 mln. km² yra aridinės dykumos.[2]
Didžiausios pasaulio dykumos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šie dykumų plotai buvo skelbiami maždaug 2010–2020 m. Įvairiuose šaltiniuose gali būti skirtumų, nes dykumų plotai laikui bėgant keičiasi, be to, jų ribos gana sutartinės.
| Dykuma | Plotas (km²) |
|---|---|
| 1. Sachara (Afrika) | 9 200 000 [3] |
| 2. Gobio dykuma (Azija) | 2 300 000[4] |
| 3. Arabijos dykuma (Azija) | 1 855 470[5] |
| 4. Kalahario dykuma (Afrika) | 360 000[6] |
Įtraukiant poliarines dykumas Antarktida užima 14 244 900 km²[7], Arkties dykumos 13 985 900.[8]
Dykumų susidarymo priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Poliarinės ir sniego dykumos – šalto klimato sąlygomis kritulių iškrinta mažai, tačiau vanduo (ledas, sniegas) garuoja (sublimacija) sparčiai. Pvz., Antarktida.
- Vidutinių platumų dykumos žemynų centre – būdinga mažas kritulių kiekis ir aukšta vasaros temperatūra. Pvz., Gobio dykuma Mongolijoje.
- Pasatų įtakos zonose esančios dykumos – išsidėsčiusios platumose maždaug ties 30° šiaurės ir pietų platumomis. Jose antipasatai (aukštai pučiantys vėjai, nukreipti nuo pusiaujo link ašigalių) leidžiasi žemyn. Besileidžiantys oras šyla ir sausėja. Ore susikaupusi drėgmė beveik nekondensuojasi, tačiau toks oras pajėgus išgarinti didelius kiekius drėgmės iš žemės paviršiaus. Taip susidarė tokios dykumos, kaip Sachara ir Simpsono dykuma.
- Pakrančių dykumos – susidarė pakrantėse, kur palei karšto klimato pakrantę teka šaltos vandenyno srovės. Santykinai šaltas vanduo vėsina virš jo cirkuliuojantį orą, kurio temperatūra aukštesniuose sluoksniuose išlieka pastovi. Taip formuojasi pastovios temperatūros inversijos (oro temperatūra didėja kylant aukštyn), kurios stabdo galingų lietaus debesų susidarymą. Taip susidarė Kalahario ir Atakamos dykumos.
- Orografinės dykumos – dykumoje, kurios susidarė dėl kalnų, atskiriančių nuo jūros. Kalnai sudaro vadinamąjį lietaus šešėlį – zoną, kur atpučia vėjai, jau praradę drėgmę. Pvz., Oregono dykumos.
Dykumos bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ryškiausias dykumos bruožas – tuštuma: joje beveik nėra augalų, gyvūnų, žmonių ir vandens. Aridinės (karštosios) dykumos yra ten, kur Saulės karštis įstengia išgarinti visą išlytą vandenį. Daugelyje vietų metų metus nelyja, o staigių liūčių vanduo dažniausiai suteka į seklius nenutekamus ežerus, o iš jų greit išgaruoja.
Aridinės yra ne tik smėlingosios dykumos; jų iš tiesų yra tik apie 20 %. Daugelis dykumų – pliki akmenynai, dažnai suraižyti gilių laikinų upių vagų – vadžių. Akmeningųjų dykumų reljefas labai kampuotas. Čia nėra aptakių kalvų, būdingų drėgnesnėms vietoms, nes nėra pastovaus nuotėkio.
Daugelyje dykumų vietų vėjas nupustė smėlį, paliko tik plikas uolas ir akmenynus. Yra akmeningųjų dykumų, kurios palengva tampa smėlingosiomis. Pirmiausia atsiranda kopų, tarp kurių dar nėra smėlio, po to visą paviršių apipusto smėlis; tokios dykumos vadinamos smėlio jūra.
Daugumos dykumų geografinė padėtis – aukšto slėgio tropinės zonos, kur oras visada yra labai sausas. Azijos ir Šiaurės Amerikos dykumos yra vidinėse šių žemynų dalyse, o nuo lietų nešančių vėjų jas skiria kalnų virtinės. Didžiausios pasaulio dykumos tęsiasi per Afriką ir didelę dalį Azijos. Europa – vienintelis žemynas, kuriame nėra didelių dykumų. Beveik visos dykumos yra karštos, bet yra ir šaltų dykumų, pavyzdžiui, Arktyje ir aukštai kalnuose, kuriuose dėl didžiulių šalčių nėra gyvybės.
Dykumos susidaro ten, kur vanduo išgaruoja nesuspėjęs susigerti į žemę. Temperatūra čia taip pat svarbi, kaip ir drėgmė – nors kritulių būna tiek pat, šaltesnėse platumose auga miškai, o tropinėse gali augti tik krūmai. Sausas klimatas būdingas apie 25 % Žemės paviršiaus ploto; ypač daug dykumų yra tarp 10° ir 32° šiaurės ir pietų platumos.
Dykumos beveik neveikia cheminis dūlėjimas. Labiausiai paviršių veikia mechaninė vėjo ir paros temperatūrų kitimo erozija.
Susiję straipsniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 „The World's Largest Deserts“. Geology.com. Nuoroda tikrinta 2013-05-12.
- ↑ Dvareckas, Vytautas; Šleinys, Regimantas. Dykuma. Visuotinė Lietuvos enciklopedija, IV tomas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas: Vilnius, 2003. Psl.768-769.
- ↑ Cook, Kerry H.; Vizy, Edward K. (2015). „Detection and Analysis of an Amplified Warming of the Sahara Desert“. Journal of Climate. 28 (16): 6560. Bibcode:2015JCli...28.6560C. doi:10.1175/JCLI-D-14-00230.1. ISSN 0894-8755.
- ↑ Sternberg, Troy; Rueff, Henri; Middleton, Nick (2015-01-26). „Contraction of the Gobi Desert, 2000–2012“. Remote Sensing (anglų). 7 (2): 1346–1358. Bibcode:2015RemS....7.1346S. doi:10.3390/rs70201346.
- ↑ „Arabian Desert and East Sahero-Arabian xeric shrublands“. Digital Observatory of Protected Areas. Accessed 22 November 2020. [1]
- ↑ „The Kalahari-Basin“. 15 July 2010. Suarchyvuotas originalas 25 July 2015.
- ↑ Šaltinyje[1] nurodyta kaip 5,5 mln kvadratinių mylių
- ↑ Šaltinyje[1] nurodyta kaip 5,4 mln kvadratinių mylių