Breslauja

Breslauja bltr. Браслаў, rus. Браслав

Breslauja prie Druveto ežero

Breslauja 55°38′20″š. pl. 27°02′02″r. ilg. / 55.639°š. pl. 27.034°r. ilg. / 55.639; 27.034 (Breslauja)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Breslaujos rajonas

Gyventojų (2022)	9 427

Vikiteka	Breslauja

Breslaujà ^[1] (arba Brėslauja; bltr. Браслаў, rus. Браслав) – miestas šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, netoli Lietuvos ir Latvijos sienų, Druveto ežero pakrantėje; Breslaujos rajono centras. Maisto pramonė. Yra pilies griuvėsiai. Populiari poilsiavietė. Stovi katalikų bažnyčia, kurioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.

Istorija

Breslauja pirmą kartą minima Bychovco kronikos legendinėje dalyje 1065 m., kai lietuviai puolė XI a. pastatytą Breslaujos pilį. XI–XII a. Breslauja priklausė Polocko kunigaikštystei, nuo XIII a. iki 1794 m. – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Carų laikais buvo Lietuvos Vilniaus gubernijos dalis. Po gubernijos išskaidymo 1843 m. Breslauja pateko į Kauno gubernijos sudėtį (iki 1915 m.). XIV a. pradžioje tapo didžiojo kunigaikščio valda. Breslaujos pilis (XVIII a. pabaigoje sunyko) gynė šiaurės rytų Lietuvą nuo Livonijos ordino. Ldk Vytauto įsakymu apie 1420 m. pastatyta bažnyčia ir cerkvė.

Miesto teisės 1500–1795 m. ir nuo 1932 m. 1792 m. suteiktas herbas. Nuo XVI a. pradžios iki 1793 m., 1801–1808 m. ir 1920–1939 m. Breslaujos apskrities, 1793–1795 m. Breslaujos vaivadijos, 1808–1939 m. Breslaujos valsčiaus centras. Nuo 1795 m. priklausė Rusijos imperijai, XIX a. priklausė Kauno gubernijos Zarasų apskričiai.^[2] Pagal 1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos sutartį atiteko Lietuvai, bet 1920 m. okupavo Lenkija. Nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai.^[3] 1940 m. gavo miesto teises.^[4] 1944 m. priskirta Polocko sričiai, 1954 m. – Maladečinos sričiai, nuo 1960 m. – Vitebsko sričiai.

Miestelio prieigose Napoleono žygio į Rusiją metu 1812 m.
Braslavas 1915 m.
Turgus 1918 m.
Miestelio planas (1938 m.)
Prie Druveto ežero tarpukaryje

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1554 m. ir 2009 m.

1554 m.

1649 m.

1794 m.

1850 m.

1913 m.

1921 m.

1 000
110 namų

1 000 ?
120 namų

700
68 namai

1 220
60 namų

1 550

1 587

1939 m.^sur.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1989 m.^sur.

2002 m.

2009 m.

4 300

4 200

4 600

9 500

10 100

9 900

Lietuviai

Breslaujos apylinkės priklauso senosios lietuvių etninės teritorijos šiaurės rytinei daliai. Čia nuo seno gyventa lietuvių: į rytus nuo Breslaujos – Drujos, Ikaznės, Jodų apylinkėse. Manoma, kad baltarusių kaimai buvo įsiterpę tarp lietuvių gyvenamųjų vietų palei Drujos upę ir prie Breslaujos. Daugelis kaimų pavadinimų slaviški, tarp gyventojų vyrauja stačiatikiai, dažniausiai buvę unitai. Breslaujos apylinkėse ir į rytus nuo Breslaujos apsigyveno rusų sentikių. Lietuviškai kalbėta ne tik apie Breslaują, bet ir 50 km į rytus nuo 1920 m. Lietuvos-Rusijos sutartimi numatytos Lietuvos sienos – apie Paguostą, Jodus, Miorus, Leonpolę.^[5] Manoma, kad šių žemių lietuviai dar XVII a. ėmė slavėti. Tuomet slavėta lėtai – buvo kalbama ir lietuviškai, ir baltarusiškai. XIX a. antroje pusėje slavėjimas paspartėjo, tačiau ir XX a. pradžioje Ikaznės apylinkėse dar buvo kalbama lietuviškai. 1908–1911 m. Breslaujos bažnyčioje evangelija skaityta lietuviškai, net ir XX a. pabaigoje dalies išpažinčių klausyta lietuvių kalba. Breslauja su apylinkėmis iki 1926 m. priklausė Žemaičių vyskupijai – Telšių vyskupijai.

Breslaujos valsčiaus vakarinėje dalyje lietuvybė išliko ilgiausiai – čia tik XX a. pradėta slavėti. Iki 1927 m. apskrityje veikė 8 lietuviškos mokyklos, jas uždraudus įsteigti 9 lietuvių vaikų darželiai, vėliau veikė tik Šv. Kazimiero draugijos skyriai – 1933 m. – 28, 1934 m. – 36, bet iki 1937 m. visi uždaryti. Lenkų kalba tapo oficialia, lietuviškai kalbėta namuose, iš dalies ir bažnyčioje. XX a. pabaigoje lietuviškai dar buvo kalbama Ūsionyse, Bužionyse, Juodelėnuose. Jie priskiriami Apso salai.

1998 m. birželio 17 d. Baltosios kaimo klube įkurta Breslaujos rajono lietuvių kultūros draugija, rugsėjo 23 d. ji įregistruota kaip Breslaujos rajono lietuvių bendruomenė.^[6]

Šaltiniai

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Brasław. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 354 psl. (lenk.)
↑ Petras Gaučas. Breslauja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 470 psl.
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 73
↑ Breslauja. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 235
↑ Kazimieras Garšva. Breslauja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 471 psl.

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Brasław. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 354 psl. (lenk.)

[3] Petras Gaučas. Breslauja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 470 psl.

[4] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 73

[5] Breslauja. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 235

[6] Kazimieras Garšva. Breslauja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 471 psl.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]