Bombosvaidis
Bombosvaidis (rus. бомбомёт; angl. anti-submarine mortar) – karo laivo įtaisas, šaudantis giluminėmis bombomis, skirtas kovai su povandeniniais laivais, taip pat – su torpedomis. Bombosvaidžiai sukurti Pirmojo pasaulinio karo metais.
Bombosvaidžiai būna dujasraučiai (rus. газодинамические) ir reaktyviniai.
Po Antrojo pasaulinio karo daugiausia naudojami daugiavamzdžiai reaktyviniai bombosvaidžiai, pvz., norvegų 203 mm Terne ir švedų 375 mm Bofors, kurie turi 2, 4 arba 6 vamzdžius, šaudymo nuotolis 300–3600 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kova su povandeniniais laivai neatrodė labai svarbi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai Vokietija ėmė povandeniniais laivais smaugti D. Britanijos prekybą Atlanto vandenyne ir kitur. Pirmasis ginklas prieš povandeninius laivus buvo giluminės bombos – paprastai didelės statinės su sprogstamosiomis medžiagomis, kurias iš laivo ritindavo į vandenį ir kurios, nuskendusios į tam tikrą užduotą gylį, sprogdavo nuo hidrostatinio sprogdiklio. Pirmnojo pasaulinio karo metais giluminės bombos buvo geras ginklas, bet su savais trūkumais. Laivas su giluminėmis bombobomis turėdavo praplaukti virš povandeninio laivo, kad išmestos gilumines bombos galėtų sprogti ties povandeniniu laivu. Bombas tada išmesdavo linija paskui plaukiantį laivą, o ne efektyvesniais „lopais“. Laivas turėjo būti pakankamai greitas, kad spėtų nuplaukti iš vietos, kur ką tik išmetė netrukus sprogsiančias gilumines bombas. Tik labai arti sprogusios giluminės bombos galėjo išsyk nuskandinti povandeninį laivą, sprogusios kiek toliau – tik jį apgadinti. Kadangi bombomis pataikyti į povandeninį laivą būdavo sunku, tad povandeninius laivus dažnai tik pažeisdavo.
Ankstyvieji priešpovandeniniai bombų svaidytuvai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po pirmojo pasaulinio karo buvo kuriami giluminių bombų svaidytuvai, kurie nusviesdavo bombas apie 30 m nuo laivo. Tai buvo gerokai efektyviau nei senoji sistema, jas naudodamas laivas galėdavo išsviesti svaidytuvu ir išridenti laivugalio bėgiais iki 10 giluminių bombų, kurios padengdavo tam tikrą jūros plotą. Tačiau tokia giluminių bombų svaidymo sistema reikalaudavo arti priplaukti prie povandeninio laivo, o prisiartinus dingdavo sonaro hidroakustinis kontaktas su povandeniniu laivu, Povandeniniai laivai tuo „akluoju“ tarpsniu pasinaudodavo ir atlikdavo išsisukimo manevrą.
Antrojo pasaulinio karo laikų bombosvaidžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antrojo pasaulinio karo metais buvo sukurti pirmieji priešpovandeniniai bombosvaidžiai. Visi jie turėjo bendrą savybę – iššaudavo gilumines bombas į vandenį priešais povandeninį laivą atakuojantį laivą, kol sonaras su šiuo dar palaikydavo akustinį kontaktą. Garsusis Hedgehog (angl. 'ežys') turėdavo 24 mažas 18 cm skersmens apie 28 kg sveriančias gilumines bombas su maždaug 15 kg užtaisais.