Baudžiamoji teisė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

„Kriminalinė konstitucija" (Karolina) (1577 m. leidimas)

Baudžiamoji teisė – viešosios teisės šaka; visuma teisės normų, kuriomis veikos yra uždraudžiamos, įvardijamos kaip baudžiamosios ir už jas nustatomos sankcijos. Daugelyje valstybių baudžiamoji teisė kodifikuota.

Baudžiamosios normos – apsauginės. Jų reguliavimo metodas – imperatyvinis: baudžiamosios taisyklės yra tiksliai apibrėžiamos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, privalomos laikytis, jas taikyti ir vykdyti. Jų reikalavimų įgyvendinimui gali būti panaudojama (valstybės) prievarta.

Baudžiamosios teisės normomis įtvirtintos sankcijomis siekiama paveikti teisės pažeidėją, kuriam už baudžiamąją veiką numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamoji teisė kaip teisinio reguliavimo priemonė yra laikoma ultima ratio, tai yra sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis (ap)ginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami.

Istorija

Ankstyviausios civilizacijos paprastai nedarė skirties tarp civilinės ir kriminalinės teisės. Pirmuosius rašytinius teisynus sukūrė šumerai. Apie 2100–2050 m. pr. m. e. Ūro valdovas Ur-Namu priėmė Urnamu teisyną (jo tekstas išliko). Egzistavo ir dar ankstyvesnis Lagašo valdovo Urukaginos teisynas, tačiau iki šių dienų jis neišliko. Kitas svarbus to meto teisynas – Hamurabio kodeksas, sudaręs babiloniečių teisės pagrindą.

Senovės graikų baudžiamųjų įstatymų išliko tik fragmentai (pvz., Solono, Drakono).

Pošakiai

Bambergo baudžiamasis teisynas

Plačiąja prasme baudžiamoji teisė skirstoma į 2 pošakius:

• materialinė baudžiamoji teisė
• formalioji (procesinė) baudžiamoji teisė.

Materialinė baudžiamoji teisė – visuma teisės normų, uždraudžiančių veikas kaip nusikalstamas ir numatančių už šių draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Baudžiamoji teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektyviąja prasme.

Objektyviąja prasme – tai visuma draudimų ir įpareigojimų, kitų taisyklių, kurias įtvirtina baudžiamosios teisės normos. Baudžiamoji teisė subjektyviąja prasme – asmens (viešosios organizacijos) teisė, juridinė socialinė galimybė bausti asmenį už veiką, kuria kėsinamasi į svarbius teisinius gėrius. Ji preziumuojama, yra neginčijama, kadangi tam tikra žmonių bendruomenė – tiesiogiai arba per atstovus (institucijas) – nustato (visuomeninę) (san)tvarką, todėl gali ir bausti už jos pažeidimus. Pirmykštėje bendruomenėje – tam tikra žmonių grupė, vėliau – atitinkama korporacija (religinė bendruomenė, pvz., Katalikų Bažnyčia, žr. kanonų teisė), dar vėliau – valstybė perėmė vykdyti teisingumo funkcijas. Vakarų valstybės esant prievartos monopoliui, pripažįstama valstybės teisės (nu)bausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Kiekvienas visuomenės narys turi teisę reikalauti iš valstybės, kad būtų užtikrintas jo saugumas. Ši teisė suponuoja valstybės pareigą ginti savo visuomenės narius, tuo pačiu ir pareigą užkirsti kelią nusikaltimams.

Apsaugos objektas

Baudžiamosios teisės normomis ginami ne visi teisiniai gėriai. Atsižvelgiama į jų svarbą visuomenėje ir galimos žalos pobūdį, mastą. Kadangi daugelis visuomeninių gėrių ginami kitų teisės šakų (civilinės teisės, administracinės teisės) normomis, baudžiamoji teisė laikoma paskutinė priemonė (ultima ratio) padarius teisės pažeidimą. Baudžiamosios teisės normomis saugomi tik svarbiausi visuomenės gėriai.

Santykis su kitomis teisės šakomis

Baudžiamoji teisė įtvirtina veikas, numato sankcijas, baudžiamojo proceso teisė – įtvirtina taisykles dėl bausmių ir sankcijų taikymo, bausmių vykdymo teisė – nustato konkrečių sankcijų vykdymo tvarką, režimą, konkrečias sąlygas, kompetentingas institucijas ir jų pareigas (pvz., atskirų laisvės atėmimo vietų statusą ir veiklos klausimus). Šios 3 penitenciarinės sistemos teisės šakos sąlygoja viena kitą, glaudžiai susijusios, viena be kitos negali būti taikomos, kadangi sudaro vieningą visumą.

Baudžiamoji, kaip ir civilinė teisė, yra materialinė teisė, kadangi nustato bendrąsias taisykles dėl atitinkamų visuomeninių santykių reguliavimo, todėl yra reikalinga proceso teisės normų, kad galėtų būti taikoma, o teisė kaip socialinis reguliatorius būtų veiksmingas.

Teisės šaltiniai

1. Tarptautinė teisė
2. Viršvyriausybinė teisė (Europos Sąjungos teisės aktai).
3. Baudžiamasis įstatymas – apibrėžia baudžiamąsias veikas ir numato sankcijas
4. Konstitucija – įtvirtina pamatiniai teisinės sistemos darinius, dažnai ir baudžiamosios teisės principus
5. Teisės principai
6. Teisinis precedentas – teismų ir kitokia teisėsaugos institucijų praktika
7. Išaiškinimai, teismų praktikos apibendrinimai bei kasaciniai sprendimai baudžiamosiose bylose, kuriuos priemė Aukščiausias Teismas.

Baudžiamasis įstatymas – svarbiausias teisės šaltinis Kontinentinės teisės valstybėse. Kodifikuotas norminis teisės aktas – Baudžiamasis kodeksas, kuriame įtvirtinama baudžiamosios teisės normų sistema, detalizuojamos veikų sudėtys, nustatomos bausmės ir įtvirtinamos bausmių rūšys. Baudžiamąjį kodeksą sudaro Bendroji ir Specialioji (ypatingoji) dalys.

Baudžiamosios teisės mokslas

Baudžiamąją teisę tiria teisėtyros šaka – baudžiamosios teisės mokslas (penalistika, baudžiamoji teisėtyra).

Literatūra

• Armanas Abramavičius, Čepas A., Drakšienė A., Nocius J., Vladas Pavilonis V., Jonas Prapiestis, Švedas G. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 1998, Eugrimas.

Nuorodos

Vikisritis: Baudžiamoji justicija