Bajai
| Bajai | |
|---|---|
 Bajų merginos tautiniais rūbais
| |
| Gyventojų skaičius | 1 858 063 |
| Populiacija šalyse | Kinija |
| Kalba (-os) | bajų, kinų |
| Religijos | budizmas, animizmas |
| Giminingos etninės grupės | kinai |
 Vikiteka: |
Bajai |
Bajai (kinų kalba 白族; pinyin Báizú) – viena iš 56 oficialiai pripažintų Kinijos Liaudies Respublikos etninių grupių, daugiausiai gyvenanti Dali bai autonominėje prefektūroje, esančioje Junano provincijoje. Taip pat mažesnės bajų grupės gyvena kaimyninėse Guidžou ir Hunano provincijose.[1] Pagal oficialų gyventojų surašymą 2000 m. bajų Kinijoje buvo 1 858 063.
Bajais ši tauta oficialiai Kinijoje pradėta vadinti nuo 1956 m. jų pačių prašymu. Kinų kalboje žodis bai reiškia baltą spalvą, kuri labai gerbiama bajų kultūroje. Jie patys save vadina Baipzix (Baizi), Baip’ho (Baihuo), Baip yinl (Baini) arba Miep jiax.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bajų žemės, esančios pietvakarinėje Kinijos dalyje, yra išsidėsčiusios Junano-Guidžou plokštikalnio šiaurės vakaruose. Šiam kraštui būdingas tropinių plynaukščių musoninis klimatas, dėl kurio visi keturi metų laikai panašūs į pavasarį. Šioje vietoje gausu upių, tankių miškų ir derlingos žemės. Taip pat čia yra vienas iš septynių didžiausių ežerų Kinijoje, Erhai ežeras, o šalia jo stūkso Kangšano kalnas, turintis nemažas garsiojo Junano marmuro atsargas.
Dėl švelnaus klimato, aplink šį ežerą išsidėsčiusiose žemėse derlius nuimamas du kartus per metus. Šiame regione daugiausiai auginami ryžiai, žieminiai kviečiai, pupos, soros, medvilnė, rapsai, cukranendrės ir tabakas.
Etninė įvairovė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bajams oficialiai priskiriamos dar dvi tautos – nama ir leimo, gyvenančios vakarinėje Junano provincijos dalyje. Nama tautos protėviai šioje vietoje įsikūrė bėgdami nuo mongolų puolimo. Šiuo metu jų čia gyvena apie 50 000 – 60 000. Pats žodis nama reiškia tigrą, kurį garbina šios tautos atstovai. Jie tiki, jog yra kilę iš šio gyvūno ir garbina tigrę motiną kaip savo pramotę ir globėją.
Po kurio laiko dalis nama tautos klanų persikėlė per kalnus į Nudziango upės baseiną, kuriame įsikūrė, o dalis jų buvo praminti leimo, arba atkeliavę per kalnus.
Tiek nama, tiek leimo pavadinimai sutinkami Čing dinastijos rašytiniuose šaltiniuose. Šiuo metu jos abi traktuojamos kaip dvi atskiros tautos, priklausančios bajų tautinei mažumai, kadangi yra tos pačios kilmės. XVIII a. pabaigoje nama žemėse atrastos druskos kasyklos pradėjo vilioti daugiau bajų tautos atstovų, kurie migruodami iš Dali regiono su savimi atsinešė pažangesnius darbo įrankius bei Benzhu tikėjimą.[2] Nepaisant to, nama tautos atstovų kultūra ir kalba smarkiai skiriasi nuo bajų.
Kartu Dali regione galima sutikti ir bajų kalba šnekančių bei jų tradicinius rūbus dėvinčių žmonių, kurie išpažįsta islamą ir nėra priskiriami bajų tautai. Tai hujų tautos atstovai, dar vadinami „bajų hujais“, kurių dauguma čia atsikraustė po nepavykusio sukilimo prieš Čing dinastijos valdžią XIX a. antroje pusėje ir asimiliavosi su vietiniais bajais.[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Archeologiniai kasinėjimai rodo, jog bajų protėviai Erhai ežero pakrantėse apsigyveno jau neolito laikotarpiu. Jau tuo metu jų pagrindiniai verslai buvo žemdirbystė, gyvulininkystė, medžioklė ir žvejyba, o pagrindiniai įrankiai pagaminti iš akmens. Maždaug prieš 2000 metų pradėjo naudoti bronzą ir kitus metalus.
VI–VII a. Erhai ežero pakrantėse gyvenančios gentys palaipsniui susijungė į vadinamąsias Šešias Zhao (karalystės arba satelitai). Vienai iš jų, Nanžao (Pietinė Karalystė), sustiprėjus, jos valdovas Piluoge VIII a. galiausiai prisijungė ir likusias penkias ir įkūrė Nanžao karalystę. Galima teigti, jog nuo šios karalystės ir prasideda bajų tautos istorija, kurie kartu su I tautos protėviais sudarė gyventojų daugumą.
Iki X a. tai buvo galingiausia karalystė pietinėje Kinijoje, kurios valdos apėmė ne tik didžiąją dalį dabartinės Junano privincijos teritorijos, bet ir siekė šiaurines dabartinio Vietnamo, Laoso, Mianmaro bei pietines Sičuano provincijos žemes. Tai buvo svarbus prekybos centras, per kurį ėjo svarbūs prekybos keliai, jungiantys Kiniją su dabartiniu Mianmaru. Kartu ši karalystė buvo ir religinis centras, garėjantis budistinio meno paminklais.
X a. Nanžao karalystėje prasidėjo neramumų laikotarpis, trukęs beveik trisdešimt metų, po kurio jos vietoje buvo įkurta nauja Dali karalystė. Ši karalystė taip pat netruko suklestėti tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje srityse. Beveik 300 metų trukęs jos gyvavimo laikotarpis buvo žymiai taikesnis negu jos pirmtakų, kadangi kaimynystėje esantys Tibetas ir Song dinastijos valdoma Kinija buvo per daug užsiėmę savo vidaus problemomis, kad kariautų su geru prekybos partneriu.
Galiausiai Dali karalystės lyderiavimą regione nutraukė mongolų įsiveržimas XIII a., kuomet jos vietoje buvo įkurta Junano provincija ir sujungta su likusia Kinijos dalimi. Nepaisant to, Dali miestas ir toliau išliko svarbiu politiniu, ekonominiu ir prekybos centru regione.
Mingų ir Čingų dinastijų laikais daug bajų tautos atstovų, išlaikę valstybinius egzaminus, pakilo į aukštus vietinių ir centrinės vyriausybės postus.
Per ilgą bajų istorijos laikotarpį jų protėviai buvo vadinami Dianfen, Sou, Baiman, Bairen, Minjia ir daugybe kitų vardų ir tik 1956 m., įkūrus Dali bai autonominę prefektūrą jie pradėti vieningai vadinti bajais.
Kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuo metu bajų kalba šneka apie 1 240 000 žmonių (2003 m. duomenimis). Šioje kalboje išskyriami trys dialektai: pietinis, centrinis ir šiaurinis, iš kurių daugiausiai šnekama pietiniu dialektu, dar žinomu kaip Dali dialektas.
Dėl istoriškai susiklosčiusių glaudžių santykių su kinais, jau nuo Tang dinastijos laikų, bajų kalboje atsirado labai daug skolinių iš kinų kalbos, kurie sudaro net apie 60 % bajų kalbos žodyno. Juan ir Ming dinastijų laikotarpiu bajai galutinai perėmė kinų raštą, bet kitaip jį tardavo. Todėl bajai neretai vadinami labiausiai asimiliuota tautine mažuma Kinijoje. Dėl šios priežasties mokslininkams sunku nustatyti, kuriai kalbų grupei ji priklauso. Dauguma linkę ją priskirti tibetiečių-mianmariečių kalbų grupei, priklausančiai kinų-tibetiečių kalbų šeimai, kiti mano, jog ją reikėtų išskirti kaip atskirą šios kalbų šeimos grupę. Yra ir dar viena nuomonė, priskirianti bajų kalbą sinitinių kalbų grupei, kuriai priklauso ir kinų kalba.[4]
Song ir Tang dinastijų laikais bajai, remdamiesi kinų raštu buvo sukūrę senąją kalbą bowen, o nuo 1957 m. pradėta bandyti jų kalbai pritaikyti lotyniškąją abėcėlę. Šis procesas vis dar nebaigtas.[5]
Religija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bajai išpažįsta įvairias religijas, tokias kaip taoizmas, krikščionybė ar vietinių dievų bei dvasių garbinimas, tačiau labiausiai paplitusios yra budizmas ir vietinė religija, vadinama Benzhu.
Budizmas bajų žemėse paplito nuo VII a. Jo paplitimą liudija ir gailestingumo bodhisatvos Guanyin pasirodymas senuosiuose bajų mituose. Kartu su budizmu paplitę taoizmas ir konfucionizmas atspindi glaudžius santykius su Kinija ir didžiulę jos kultūros įtaką. Net ir dabar daugelyje bajų miestų bei kaimų galima aptikti budistines, taoistines ar konfucionistines bei Benzhu šventyklas pastatytas viena šalia kitos. Teigiama, jog būtent pastaroji, Benzhu, religija turi ypatingą reikšmę bajų bendruomeniniame gyvenime.
Benzhu galima išversti kaip valdovų arba dievų garbinimą. Iš esmės šie dievai yra sudievinti istoriniai herojai, kariai, išminčiai ar garsūs lyderiai. Kiekviena kaimo bendruomenė turi savo dievus, kurie juos saugo nuo ligų, karo ar bado ir yra garbinami prieš kiekvieną svarbų įvykį bajų gyvenime.
Atokesnėse vietovėse vis dar sutinkama animizmo apraiškų, kur garbinami gamtoje gyvenantys dievai ir dvasios, o kai kuriuose kaimuose dar išlikusios ir šamanizmo tradicijos. Galima aptikti ir balto akmens kultą, išlikusį šalia Mekongo upės gyvenančioje nama gentyje, priskiriamoje bajų tautai. Tiesa, patys nama genties atstovai gerai nežino, kodėl baltas akmuo yra toks svarbus. Dalis jų teigia, jog tai yra protėvių kaulai, kurių nevalia judinti, kiti jį vadina demonų kaulais, kuriuos pavojinga judinti, dar kiti baltą akmenį sieja su ugnies dievu, kuris buvo plačiai garbinamas Kinijoje.
Kultūra ir papročiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bajai paprastai gyvena nedidelėse monogaminėse šeimose. Retai ir tik turtingesnėse šeimose gali pasitaikyti, jog netgi keturios kartos gyvena po vienu stogu. Santuokos tarp tą pačią pavardę turinčių asmenų, ar to paties klano narių, draudžiamos, tačiau leidžiama tuoktis su kitų tautinių mažumų atstovais.
Per ilgą gyvavimo laikotarpį bajai sukurta kultūra ir mokslas patyrė didelę kinų kultūros įtaką.
Jau neolite pradėję užsiiminėti žemdirbyste jie ištobulino drėkinimo sistemą taip, jog Nanžao karalystės laikotarpiu vanduo buvo pasiekiamas daugiau nei dešimties tūkstančių hektarų plotuose. Bajų darbai meteorologijos, astronomijos ir medicinos srityse turėjo nemažai įtakos šių mokslų vystymuisi.
Literatūra ir muzika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teigiama, jog bajų literatūra yra viena iš gausiausių visų Kinijos tautų literatūrų. Joje apstu meilės istorijų, pasakėčių, mitų apie gyvūnus, budistinių pasakojimų ir t. t. Dauguma šių kūrinių vaizduoja bajų tautos gyvenimą, darbus ir kovas su gamtos jėgomis. Taip pat yra sukurta nemažai istorinių poemų, iš kurių žymiausios Bajų istorija, Nanzhu istorijos ir Pietvakarių Kinijos karalystės, suteikia daug vertingos informacijos apie Erhai srities gyventojų istoriją.[6]
Bajų kultūroje taip pat labai paplitę šokiai ir dainos, kurie dažniausiai atliekami įvairių švenčių metu. Tiesa, nemaža jų dalis perimta iš Kinijos, kaip, pavyzdžiui, populiariausiu laikomas liūto šokis, bajų kultūroje atsiradęs Nanžao karalystės laikais. Didelę Kinijos operų įtaką patyrė ir bajų opera, vadinama chuichui, kuri yra liaudies muzikos ir šokio elementų kombinacija.
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vienas iš žymiausių bajų architektūrinių paminklų yra trys pagodos, priklausančios Changsheng šventyklai, esančiai netoli Dali miesto. Tang dinastijos laikotarpiu pastatytos pagrindinės pagodos šešiolikos aukštų bokštas, kurio aukštis siekia daugiau nei 60 metrų, išstovėjo daugiau nei 1000 metų iki šių dienų ir yra vienas aukščiausių tarp Kinijos pagodų. Kartu su kitomis dvejomis pagodomis jis sudaro simetrišką trikampį, atspindintį pagrindines ankstyvosios Kinijos budistinės architektūros ypatybes, ir yra tapęs Dali miesto simboliu. Manoma, kad jos kūrėjai buvo atvykę iš tuometinės Kinijos sostinės Siano, kurioje stovi labai panaši Dayan pagodą.
Bajų architektūros specifika atsispindi ir gyvenamųjų pastatų statyboje. Pagal naudojamas statybines medžiagas ir apdailą jie skirstomi į tris grupes: iš bambuko pastatytus namus ir namelius šiaudiniais stogais, medinius namus ir namus su čerpėmis dengtu stogu. Šis suskirstymas atspindi namų šeimininkų ekonominę padėtį bei geografines sąlygas.
Bambukiniai namai dažniausiai statomi klanų ir kalvų šlaituose. Jie būna dviejų aukštų, kurių pirmajame laikomi gyvuliai, o antrajame gyvena žmonės. Viršutinis aukštas bambukine siena padalintas į du nedidelius kambarius ir vieną didesnį, kuris naudojamas kaip svetainė, virtuvė, vyresniųjų miegamasis ir pan. Tuo tarpu mažesnieji kambariai atitinkamai skirti vaikams, ar jauniausiajam sūnui su žmona, bei ūkyje naudojamiems įrankiams laikyti.
Nameliai su šiaudiniais stogais dažniausiai turi tik vieną kambarį, kurio centre yra vieta laužui, o aplinkui padėtos lentos atstoja lovas.
Banbukiniai namai ir nameliai su šiaudiniais stogais daugiausiai galima pamatyti Nujiang prefektūroje.
Šiaurės vakarinėje Junano provincijos dalyje gyvenantys bajai dažniausiai statosi medinius namus. Statybai jie naudoja maždaug 10–15 centimetrų skersmens pušų kamienus, kuriuos deda vieną ant kito formuodami sienas, o stogus dengia lentomis arba šiaudais. Kai kurie namai taip pat teturi vieną kambarį, kurio centre yra vieta laužui. Toks namas skirtas šeimai su mažais vaikais, iki septynerių metų. Kai vaikui sukanka septyneri, jis apsigyvena kitame mediniame name arba pas senelius.[7]
Namai su čerpėmis dengtais stogais tradiciškai sudaryti iš trijų pastatų komplekso, primenančio U raidės formą, ir visa tai dengiančios sienos. Komplekso viduryje yra kiemas, o kiekviename iš trijų pastatų yra po kambarį. Paprastai namai statomi iš plytų ir medžio, o sienos iš plytų ir akmenų. Sienos nudažomos baltai ir papuošiamos juodais gyvūnus ar kitus gamtos elementus vaizduojančiais raštais. Padailinimui naudojami molinės skulptūros, medžio drožiniai, spalvoti piešiniai, marmuras ir pan. Taip papuošti namai atrodo įspūdingai ir elegantiškai.
Amatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo senų laikų bajai itin garsėja savo medžio drožybos ir lakavimo sugebėjimais, taip pat audinių siuvinėjimo ir dažymo įgūdžiais. Pastarasis amatas vadinamas skien tie, žinomas jau ankstyvaisiais amžiais kaip Dali gyventojų, daugiausiai bajų, audinių dažymo menas. Kartais jis vadinamas Dali siuvinėjimo ir dažymo menu arba tiesiog bajų tautos siuvinėjimo ir dažymo menu.[8]
Tradiciniai rūbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bajų tradicinis kostiumas turi ilgą istoriją, siekiančią Nanzhao ir Dali karalysčių laikus. Dabartiniai jų rūbai pasižymi ryškiomis ir tarpusavyje gerai derančiomis spalvomis, subtiliais siuvinėjimo raštais bei paprastu stiliumi. Bajai labai mėgsta gėles, ypač kamelijas, kurias jie laiko grožio simboliu. Jomis ne tik dažnai puošiami rūbai, bet pats bajų aprangos stilius (raudonas šalikas ant baltas viršutinis drabužis) primena žydinčios kamelijos žiedą.
Kaip jau sufleruoja bajų pavadinimas, ši tauta mėgsta baltą spalvą, kuri dominuoja ir jų aprangoje. Jie tiki, jog balta spalva simbolizuoja kilnumą ir aukštą socialinį statusą. Paprastai vyrai vilki baltus drabužius, o moterys ir merginos turi didesnį spalvų pasirinkimą. Jos dažnai vilki baltus, žydrus ar rožinius marškinius ir rausvą, violetinę arba juodą liemenę. Taip pat neretai jos rišasi raštuotas prijuostes.[9] Netekėjusios merginos pinasi plaukus į kasą, suriša raudonu raiščiu ir apvija aplink galvą, o ištekėjusios susuka plaukus į kuodą.[10]
Merginų galvos apdangalas taip pat ypatingas, jis vadinamas gėlė vėjyje ir mėnulis snieguotą naktį.[11] Apatinė jo dalis išsiuvinėta gėlėmis, o vienas jo galas lengvai krenta ant peties blaškomas vėjo.
Tradicinės šventės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Be pavasario ar kitų tradicinių Kinijos švenčių bajai turi nemažai ir savo tradicinių švenčių.
Kovo mėnesio šventė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viena iš svarbiausių bajų tradicinių švenčių yra Kovo mėnesio šventė, arba Trečiojo mėnesio šventė, minima laikotarpiu nuo kovo 15-osios iki kovo 20-osios dienos pagal mėnulio kalendorių. Iš tiesų, ji švenčiama beveik visoje pietinės Kinijos teritorijoje. Jos kilmė siejama su Nanzhao karalystės laikotarpiu, kuomet, pasak legendos, deivė Guanyin nugalėjo demoną, rijusį žmonių akis.[12] Kovo mėnesio šventė švenčiama prie Cangshan kalno, esančio į vakarus nuo Dali miesto, nors iš tiesų, jos metu šventinė nuotaika jaučiama visame regione. Visur šokama, vaidinama, vyksta sporto varžybos bei žirgų lenktynės.
Deglų šventė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Birželio 24-ąją arba 25-ąją dieną pagal mėnulio kalendorių švenčiama Deglų šventė, kuri labiausiai paplitusi tarp tautų, šnekančių kalbomis, artimomis I tautinės mažumos kalbai. Tai gero derliaus ir geros sveikatos šventė, kurios kilmę aiškina daugybė skirtingų mitų. Vienas iš jų pasakoja, kaip labai seniai, dar tik prasidėjus istoriniams laikams, žmonės nešini deglais išėjo į laukus sudeginti dievų atsiųstų nelaimių. Prisimindami šį mitą šventės metu žmonės kabina sėkmę žadančius kaligrafijos užrašus, uždega deglus ir naktį eina į laukus išbaidyti vabzdžių.[13]
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priklausomai nuo to, kur bajai gyvena, skiriasi ir jų mityba. Štai drėgnose vietovėse gyvenančių bajų pagrindinį maistą sudaro ryžiai ir kviečiai, o kalnų gyventojai daugiau valgo kukurūzus ir grikius. Savo patiekalams jie mėgsta naudoti daugybę prieskonių.
Labai populiarios įvairios šviežios ir marinuotos daržovės ar jūros dumbliai iš greta esančio Erhai ežero. Iš mėsos rūšių populiariausia kiauliena, iš kurios gaminami kumpiai, dešrelės, rūkytos kiaulių kepenėlės ir pan. Žiemą bajai daugiausiai valgo jautienos sriubą su ridikėliais, ropėmis ir svogūnėliais. Tarp upių ar ežero pakrančių gyventojų populiaresni žuvies patiekalai.
Tarp populiarių gėrimų yra arbata, kurią bajai paprastai geria du kartus per dieną. Pirmą kartą arbata geriama vos atsikėlus iš ryto, dėl to ją vadina žadinančia arbata, o antrą kartą ji geriama apie vidurdienį ir vadinama atpalaiduojančia arba troškulį malšinančia arbata. Neretai į arbatą įdedama kukurūzų spragėsių ir pieno.
Bajams arbatos gėrimas susijęs ne tik su troškulio numalšinimu, bet ir su vadinamaja sandao arbatos ceremonija, apimančia tris arbatos gėrimo pakopas. Ji dažniausiai atliekama priimant svečius. Paprastai šeimininkas į svečio puodelį arbatą pila tris kartus. Pirmą kartą jis leidžia svečiui pauostyti arbatą, antrą kartą – paragauti, o trečią kartą – patenkinti savo troškulį. Šiai ceremonijai naudojama pakepinta arbata, pasižyminti įdomia savybe – garsiai sušnypščia kai ant jos pirmąkart užpilamas karštas vanduo, todėl ją dažnai vadina griausminga arbata.[14]
Taip ši ceremonija atspindi bajų gyvenimo filosofiją, jog jis iš pradžių būna kartus, po to saldus, kol galiausiai pajunti jo poskonį.[15] Kartais bajai į ją deda medaus ir kiniškų prieskonių, nuo kurių atsiranda gaivinančiai švelnus poskonis.[16]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ethnic Groups – china.org.cn
- ↑ http://www.ethnic-china.com/Bai/baireligion.htm Archyvuota kopija 2011-05-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Gladney, Dru C. (1996). Muslim Chinese: Ethnic Nationalism in the People’s Republic (2 ed.). p. 33. ISBN 0-674-59497-5. http://books.google.com/books?id=_hJ9aht6nZQC.
- ↑ Bryan Allen. Bai Dialect Survey. SIL Electronic Survey Report 2007–012, August 2007. http://www.silinternational.org/silesr/2007/silesr2007-012.pdf Archyvuota kopija 2011-05-31 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.msdchina.org/userfiles/file/pdf/Bai.pdf Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.china.org.cn/e-groups/shaoshu/shao-2-bai.htm
- ↑ http://www.chinatravel.com/facts/chinese-culture-and-history/chinese-ethnic-groups/bai-ethnic-minority.htm Archyvuota kopija 2011-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://traditions.cultural-china.com/en/16Traditions3389.html Archyvuota kopija 2011-06-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.chinatravel.com/facts/chinese-culture-and-history/chinese-ethnic-groups/bai-ethnic-minority.htm Archyvuota kopija 2011-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.msdchina.org/userfiles/file/pdf/Bai.pdf Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.chinatravel.com/facts/chinese-culture-and-history/chinese-ethnic-groups/bai-ethnic-minority.htm Archyvuota kopija 2011-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.ethnic-china.com/Bai/baifestivals.htm Archyvuota kopija 2011-05-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.ethnic-china.com/Bai/baifestivals.htm Archyvuota kopija 2011-05-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.chinatravel.com/facts/chinese-culture-and-history/chinese-ethnic-groups/bai-ethnic-minority.htm Archyvuota kopija 2011-06-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.msdchina.org/userfiles/file/pdf/Bai.pdf Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://traditions.cultural-china.com/en/115Traditions4067.html Archyvuota kopija 2011-08-19 iš Wayback Machine projekto.
| |||||||||||||||||||||||||
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bajų tautinė mažuma Bajai (angl. The Bai) Archyvuota kopija 2011-05-22 iš Wayback Machine projekto. Audinių siuvinėjimo ir dažymo menas Archyvuota kopija 2011-06-13 iš Wayback Machine projekto. Dali karalystė (angl. Kingdom of Dali)