Archeologinė kultūra
Archeologinė kultūra – tam tikros teritorijos ir laikotarpio vienarūšių archeologinių radinių, statinių, ritualų (laidojimo papročių) kompleksas. Archeologinė kultūra dažnai siejama su kurios nors etninės grupės gyvenamąja vieta. Archeologinių kultūrų tyrimas padeda atkurti genčių sąjungos ar tautos ankstyvąją, iki rašytinių šaltinių istoriją, arba priešistorę bei geologine laiko skale.
Sąvokos kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis sąvoką archeologinė kultūra materialiam praeities palikimui apibrėžti XX a. trečiame dešimtmetyje pasiūlė australų archeologas Viras Gordonas Čaildas. Vėliau archeologai patikslino terminus ir išskyrė dvi materialaus palikimo grupes: technologinę tradiciją, kai tam tikroje teritorijoje galima išskirti vyraujančią atskirų archeologinių radinių gamybos bendrybę ar laidojimo tradicijos panašumus, apimančius tam tikrą laikotarpį, ir vietinius archeologinius periodus, kai materialiosios kultūros požymius galima priskirti kelioms greta egzistavusioms archeologinėms kultūroms. Archeologinę kultūrą išryškina archeologiniai radiniai – senovės žmonių pagaminti ir naudoti daiktai ar jų dalys, išlikę archeologijos paminkluose. Dažniausiai tai iš įvairių medžiagų pagaminti darbo įrankiai, ginklai, papuošalai, buities reikmenys, drabužiai. Ištyrus radinius nustatomas jų naudojimo laikas, atkuriamas ikirašytinės žmonių bendruomenės gyvenimas, įvertinamas pasiektas jos raidos lygis.
Akmens ir bronzos amžių kultūros dažniausiai vadinamos pagal keramikos rūšį (pav., virvelinės keramikos kultūra, brūkšniuotosios keramikos kultūra), geležies amžiaus – pagal būdingų radinių aptikimo vietą (pav. Dniepro-Doneco kultūra), laidoseną (pav., katakombų kultūra) ar genčių pavadinimus (pav., Asturijos kultūra, Vakarų baltų pilkapių kultūra), žinomus iš vėlesnių rašytinių šaltinių.
Archeologinės kultūros Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje akmens amžiuje išskiriamos: virvelinės keramikos kultūra, Narvos kultūra, Nemuno kultūra, bronzos ir geležies amžiuje – brūkšniuotosios keramikos kultūra, kapų su akmenų vainikais kultūra, pilkapių kultūra, vėliau jau išskiriamos ir žemaičių, žiemgalių ir kitos etnografinės kultūros.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vytautas Kazakevičius. Archeologinė kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 718 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jonas Puzinas. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys, Kaunas, 1938.
- M. Gimbutas. Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe, London, 1965.