Pereiti prie turinio

Anglai (senoji tauta)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie germanų gentį. Apie šiuolaikinę tautą, susiformavusią dabartinės Anglijos teritorijoje skaitykite straipsnyje Anglai.
Anglai
Anglų (oranžinė) ir saksų (mėlyna) paplitimas Britų salose, apie 500 m. e. m.
Anglų (oranžinė) ir saksų (mėlyna) paplitimas Britų salose, apie 500 m. e. m.
Populiacija šalyse Jutlandija (Šlėzvigas (Angelnas), Holšteinas), Fryzija, heptarchija (anglosaksų Anglija)
Kalba (-os) Senoji anglų
(angliškos tarmės)
Religijos Iš pradžių germanų ir anglosaksų pagonybė, vėliau krikščionybė
Giminingos etninės grupės anglosaksai, anglonormanai, anglai, žemumų škotai,[1] saksai, fryziai, jutai
Vikiteka: Anglai

Anglai (angl. Angles; s. angl. Ængle, Engle; lot. Angli) – germanų gentis,[2] kuri suteikė savo vardą Angelno regionui (dabar Šlėzvigo-Holšteino žemėje, Vokietijoje). Danai V a. išstūmė anglus, jutus ir saksus iš Jutlandijos pusiasalio. Dalis anglų kartu su saksais ir jutais įsikūrė dabartinėje Didžiosios Britanijos teritorijoje Romos imperijos saulėlydžio metu. IX a. prie saksų žemių prijungęs anglų teritorijas Vesekso karalius Alfredas Didysis pasivadino anglosaksų karaliumi. Anglų genties vardas davė pradžią pavadinimui „Anglija“.

Pasak Tacito, rašiusio apie 100 m. e. m., į rytus nuo langobardų ir semnonų, gyvenusių prie Elbės upės, gyveno anglais (Anglii) vadinama tauta.[3]

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą anglai lotynizuota forma Anglii buvo paminėti Tacito veikale „Germanija“. Manoma, kad vardas yra kilęs iš vietovės, kurioje jie iš pradžių gyveno, – Angelno pusiasalio – pavadinimo.

Buvo iškeltos kelios pavadinimo etimologijos teorijos:

  1. Pasak Danijos istorinio veikalo „Gesta Danorum“, Danas su savo broliu Angulu tautos sutikimu dėl savo drąsos buvo paskirti Danijos valdovais. Danas suteikė savo vardą danams, o Angulas – anglams.
  2. Jis kilo iš germanų kalbų šaknies eng, reiškiančios žodį „siauras“. Taigi pavadinimas galėjo reikšti „siauras [vanduo]“, t. y. apibūdino Šlei upės estuariją.
  3. Pavadinimas kilęs iš žodžio „kabliukas“ (kuris naudojamas žvejojant žuvis), atsižvelgiant į Angelno pusiasalio formą. Indoeuropiečių kalbininkas Julijus Pokornas jį kildina iš indoeuropiečių prokalbės šaknies enk, kuri reiškia „sulenkti“.[4] Taip anglai galėjo būti vadinami ir dėl to, kad jie buvo žvejų tauta arba buvo kilę iš žvejų tautos.[5]

V a. visos germanų gentys, įsiveržusios į Britaniją ir kalbėjusios senąja anglų kalba (kuri buvo vadinama Englisc, Ænglisc arba Anglisc), buvo vadinamos Englisc, Ængle arba Engle. Englisc ir jų palikuonių anglų pavadinimai taip pat yra kilę iš indoeuropiečių prokalbės šaknies enǵ, reiškiančios žodį siauras.[6]

Popiežius Grigalius I vienoje iš savo epistolų supaprastino lotynišką pavadinimą Anglii į Angli, kurio pastaroji forma tapo naudojama dažniausiai.[a] Karaliaus Alfredo Didžiojo išverstoje Orozijaus „Pasaulio istorijoje“ anglų tautai apibūdinti vartojamas žodis Angelcynn. Beda naudoja žodį Angelfolc. Taip pat rašytiniuose šaltiniuose pasitaiko tokių formų kaip Engel, Englan, Englaland ir Englisc.

Graikų ir romėnų istoriografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tacitas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Angelno ir Švanzeno pusiasaliai Vokietijoje
Galimos anglų ir jutų gyvenamosios vietos prieš jų migraciją į Britaniją

Anksčiausiai anglai paminėti Tacito veikalo „Germanija“, parašyto apie 98 m. e. m., 40 skyriuje. Tacitas aprašo anglus (Anglii) kaip vieną iš atokesnių svebų genčių, palyginti su semnonais ir langobardais, gyvenusiais prie Elbės ir geriau žinomais romėnams. Jis priskyrė anglus į grupę, kurioje buvo ir kelios kitos to regiono gentys: reudigniai, avionai, varinai, jutai, svardoniai ir nuitonai.[3][8] Visos jos gyveno už upių ir miškų pylimų, todėl nebuvo puolamos kitų genčių.[3][8]

Tacitas nenurodo tikslios anglų gyvenamosios geografinės padėties, bet teigia, kad kartu su kitomis šešiomis gentimis jie garbino Nertą, arba Motiną Žemę, kurios šventovė buvo „saloje vandenyne“.[9] Pakrantėje, kurioje, manoma gyveno anglai, yra pakankamai estuarijų, įlankų, upių, salų, pelkių ir žemapelkių, kad ji būtų buvusi neprieinama tiems, kurie nepažįsta šios vietovės, pavyzdžiui, romėnams, kurie teritoriją laikė nepažįstama, neprieinama, mažai apgyvendinta ir mažai ekonomiškai įdomia.

Dauguma mokslininkų mano, kad anglai gyveno Baltijos jūros pakrantėse, tikriausiai pietinėje Jutlandijos pusiasalio dalyje. Šį požiūrį iš dalies patvirtina senovės anglų ir danų tradicijos, susijusios su IV a. asmenimis ir įvykiais, ir tai, kad skandinavų, ypač švedų ir danų, religijoje aptinkama ryškių panašumų su Tacito aprašytu Nertos kultu.[9]

Ptolemėjus

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ptolemėjus, rašęs apie 150 m. e. m., savo atlase „Geografija“ anglus aprašo gana painiai. Vienoje ištraukoje rašoma, kad Sueboi Angeilloi (graikiškas atitikmuo lotyniškam rašymui Suevi Angili) gyveno žemės ruože tarp šiaurinio Reino ir centrinės Elbės, bet, matyt, negyveno nė prie vienos iš šių upių. Į vakarus nuo jų, prie Reino, gyveno svebai langobardai, o į rytus, prie Elbės, – svebai semnonai. Tačiau, kaip nurodė danų filologas Gudmundas Šiutė, Ptolemėjaus atlase langobardai taip pat minimi kaip „Laccobardi“ ir nurodomi gyvenę kitoje vietoje, netoli Elbės ir saksų genčių. Ši teorija laikoma labiau tikėtina, o anglai tikriausiai taip pat gyveno tame regione.[10][11] Dėl šios ištraukos neapibrėžtumo būta daug spekuliacijų dėl pirminės anglų buveinės.

Viena iš teorijų teigia, kad anglai ar dalis jų gyveno ar judėjo tarp kitų pakrančių gyventojų, galbūt sudariusių genčių konfederaciją iki pat Zalės upės baseino Unstruto slėniuose.[9] Šiuose saksoniškuose rajonuose taip pat minimi fryzių ir varinų etniniai pavadinimai.

Antra galima teorija – šie Ptolemėjaus anglai apskritai nėra Šlėzvigo anglai. Anot Julijaus Pokorno, šaknis Angri tautos pavadinime angrivarai, žodžio dalis angr Norvegijos rajono pavadinime Hardangeris ir šaknis Angl tautos pavadinime Anglii yra kilę iš tos pačios šaknies, reiškiančios „sulenkti“, tačiau vartojamos skirtingiems dalykams apibūdinti. Kitaip tariant, vardų panašumas yra grynai atsitiktinis ir neatspindi jokio etninio bendrumo, išskyrus kad visi susiję su germanų tautomis. Gudmundas Šiutė, analizuodamas Ptolemėjų, mano, kad anglai paprasčiausiai buvo „perkelti“ dėl klaidos, atsiradusios Ptolemėjui naudojantis nepakankamais šaltiniais. Jis atkreipia dėmesį, kad anglai teisingai nurodyti gyvenę į šiaurės rytus nuo langobardų.[12]

Viduramžių istoriografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sankt Peterburgo Beda, VIII a.

Beda teigė, jog anglai, prieš atvykdami į Didžiąją Britaniją, gyveno žemėje, vadinamoje Angulu, „kuri yra tarp jutų ir saksų provincijų ir iki šiol nėra apgyvendinta“. Panašiai kalba ir Historia Brittonum. Karalius Alfredas Didysis ir metraštininkas Etelvardas sutapatino šią vietą su Angelnu, Šlėzvigo provincijoje, nors jos plotas galėjo būti didesnis, ir šis sutapatinimas sutampa su Bedos pateiktomis indikacijomis.[9]

Norvegų jūrininko Otaro iš Halogalando pasakojime karaliui Alfredui Didžiajam apie dviejų dienų kelionę iš Oslo fjordo į Šlėzvigą, jis pranešė apie žemes dešiniojo borto priekyje, o Alfredas Didysis pasakojime pridėjo prierašą „šiose salose gyveno anglai prieš keliautojams čia atvykstant“. Tai patvirtina anglų ir danų tradicijos, susijusios su dviem karaliais – Vermundu ir Ofa iš Angelno, iš kurių kilo Mersijos karališkoji giminė ir kurių žygdarbiai siejami su Angelnu, Šlėzvigu ir Rendsburgu.[9][13]

Danai išsaugojo įrašus apie du Šlėzvigo valdytojus, tėvą ir sūnų – Froviną ir Vigą, iš kurių teigė kilusi Vesekso karališkoji šeima. V a. anglai įsiveržė į Didžiąją Britaniją, po to jų vardas žemyne rašytinuose šaltiniuose nebeminimas, išskyrus tiuringiečiams išleisto teisinio kodekso pavadinime: Lex Anglorum et Werinorum hoc est Thuringorum (liet. Tai yra Tiuringijos anglų ir veriniečių teisė).[9][13]

Anglai minimi legendoje apie Grigalių I. Kaip pasakojama, Grigalius Deiroje, romėnų turguje, netikėtai pamatė anglų vaikų, kurie buvo pardavinėjami kaip vergai, grupelę. Grigalius paklausė apie jų kilmę. Kai vaikai pasivadino „Anglii“ (anglais), jis pasakė: „Bene, nam et angelicam habent faciem, et tales angelorum in caelis decet esse coheredes“ (liet. Tai puiku, jie turi angeliškus veidus, o tokie žmonės privalo būti angelais danguje). Teigiama, kad nuo tada jis nusprendęs atversti šių vaikų gimtojo krašto gyventojus į krikščionybę.[14][15]

Archeologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šlėzvigo provincijoje gausu priešistorinių antikvarinių daiktų, datuojamų ketvirtuoju ir penktuoju amžiais. Tarp Rendsburgo ir Ekernferdės esančiame Borgstedo mieste dideliame kapinyne buvo rasta daug urnų ir sagių, labai panašių į tas, kurios buvo rastos pagonių kapuose Anglijoje. Dar didesnę reikšmę turi Torsbergo (Angelne) ir Nydamo pelkėse rasti dideli telkiniai, kuriuose buvo daug ginklų, papuošalų, drabužių, žemės ūkio padargų ir t. t., o Nydame – net laivų. Šių atradimų pagalba galima sudėlioti anglų kultūrą prieš invaziją į Britaniją.[9]

Anglų karalystės Anglijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anglai, saksai ir jutai Anglijoje

Remiantis tokiais šaltiniais kaip Bedos Istorija, po invazijos į Britaniją anglai suskilo ir įkūrė Nortumbrijos, Rytų Anglijos ir Mersijos karalystes. Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinėje Anglijos teritorijoje buvo įsikūrusios dvi šiaurinės karalystės (Bernicija ir Deira) bei dvi vidurio žemyno karalystės (Vidurio Anglija ir Mersija), kurios iki VII a. susijungė į dvi anglų karalystes – Nortumbriją ir Mersiją.

VII a. Britų salose Nortumbrija išlaikė aukščiausią valdžią, tačiau ją užtemdė Mersijos iškilimas VIII a. Abi karalystės krito per didžiulius danų vikingų kariuomenės puolimus IX a. Jų karališkosios šeimos buvo sunaikintos per kovas, o anglai pateko į danų valdžią. Toliau į pietus esantys Vesekso saksų karaliai atlaikė danų puolimą. IX a. pabaigoje ir X a. pradžioje Vesekso karaliai nugalėjo danus ir išlaisvino anglus iš danų valdžios.

Šios karalystės sujungė savo karališkąsias šeimas santuoka. Tai reiškė senojo anglosaksų pasaulio išnykimą ir „anglų“, kaip naujos tautos, pradžią. Rytų Anglijos ir Nortumbrijos regionai tebėra žinomi originaliais pavadinimais. Kadaise Nortumbrija driekėsi į šiaurę iki dabartinės pietryčių Škotijos, įskaitant Edinburgą, ir į pietus iki Hamberio estuarijos.

Likusi tautos dalis liko anglų tėvynės centre, dabartinės Vokietijos federalinės žemės Šlėzvigo-Holšteino šiaurės rytuose, Jutlandijos pusiasalyje. Ten esantis nedidelis pusiasalis iki šiol vadinamas Angelnu. Pusiasalis sudaro trikampį, besitęsiantį maždaug nuo dabartinio Flensburgo, esančio prie Flensburgo fjordo, iki Šlėzvigo miesto, bei iki Masolmo miesto, esančio prie Šlei įlankos.

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Vienoje iš epistolų Grigalius parašė: „Non Angli, sed angeli, si forent Christiani“ (liet. Jie ne anglai, bet angelai, jei jie būtų krikščionys), po to, kai buvo atsakyta į jo klausimą dėl šviesiaplaukių anglų – vergų vaikų – kuriuos jis pastebėjo turguje, tapatybės.[7]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Steven L. Danver (2014). „Groups: Europe“. Native Peoples of the World: An Encyclopedia of Groups, Cultures and Contemporary Issues. Routledge. p. 372. ISBN 978-0765682949.
  2. ↑ Darvill, Timothy, red. (2009). „Angles“. The Concise Oxford Dictionary of Archaeology (3rd leid.). Oxford University Press. ISBN 9780191727139. Nuoroda tikrinta 2022-01-26. „Angles. A Germanic people who originated on the Baltic coastlands of Jutland.“
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Tacitus, Publius Cornelius. De origine et situ Germanorum (lotynų).
  4. ↑ Pyles, Thomas; Algeo, John (1993). Origins and Development of the English Language (4 leid.). New York: Harcourt, Brace, Jovanovich.
  5. ↑ Baugh, Albert C.; Cable, Thomas (1993). A History of the English Language (4 leid.). Englewood Cliffs: Prentice Hall.
  6. ↑ Barber, Charles; Beal, Joan C.; Shaw, Philip A. (2009). The English language. A Historical Introduction (2 leid.). Cambridge: Cambridge University Press. „Other Indo-European languages have derivatives of the PIE Sten, Lepto or Dol-ə'kho as root words for narrow.“
  7. ↑ Zuckermann, Ghil'ad (2003). Language Contact and Lexical Enrichment in Israeli Hebrew. Palgrave Macmillan. p. 117. ISBN 9781403917232.
  8. ↑ 8,0 8,1 „XL“. Germania. Vertė Church, Alfred John; Brodribb, William Jackson. 1876.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 Chadwick, Hector Munro. „Angli“. In Chisholm, Hugh (red.). Encyclopædia Britannica. 2 (11 leid.). Cambridge University Press. pp. 18–19.
  10. ↑ Ptolemėjus, Klaudijus. „2.10“. Geografija. Suarchyvuota iš originalo 2017-10-20. Nuoroda tikrinta 2022-12-23.{{cite book}}: CS1 priežiūra: bot: original URL status unknown (link)
  11. ↑ Schütte, Gudmund (1917). Ptolemy's Maps of Northern Europe: A Reconstruction of the Prototypes. Copenhagen: Græbe for H. Hagerup for the Royal Danish Geographical Society. p. 34.
  12. ↑ Schütte, Gudmund (1917). Ptolemy's Maps of Northern Europe: A Reconstruction of the Prototypes. Copenhagen: Græbe for H. Hagerup for the Royal Danish Geographical Society. p. 34 & 118.
  13. ↑ 13,0 13,1 Lex Anglorum et Werinorum hoc est Thuringorum (lotynų) – via Vikifons.
  14. ↑ Beda (731). Historia ecclesiastica gentis Anglorum [Anglų tautos bažnytinė istorija] (lotynų).
  15. ↑ Jane, Lionel Cecil, red. (1910). Ecclesiastical History of the English Nation. Vertė John Stevens.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Anglai_(senoji_tauta)&oldid=7359356"