Amaltėja (palydovas)

Amaltėja

Erdvėlaivio Galileo daryta nuotrauka
Atradimas
Atradėjas	Edward Emerson Barnard
Atrastas	1892 m. rugsėjo 9 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys	181 995 km (0,001217 AU)
Orbitos ilgis	1 144 000 km (0,008 AU)
Ekscentricitetas	0,0046637841
Periapsis	181 150 km (0,00121 AU)
Apoapsis	182 840 km (0,00122 AU)
Apskriejimo periodas	0,49817905 d. (11 h 57 min 23 s)
Vidutinis greitis orbitoje	max: 26,691 km/s vid: 26,567 km/s min: 26,443 km/s
Posvyris	0,36° (į Jupiterio ekvat.), 2,45° (į ekliptiką)
Planetos palydovas	Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo	172 km (262×146×134 km)
Paviršiaus plotas	397 600 km²
Tūris	~2 430 000 km³
Masė	2,1×1018 kg
Vidutinis tankis	0,862 g/cm³
Laisvojo kritimo pagreitis	0,025 m/s²
Pabėgimo greitis	0,061 km/s
Sukimosi apie ašį greitis	69 km/h
Ašies posvyris	0
Albedas	0,09
Paviršiaus temperatūra	vid: ~122 K

Amaltėja arba Jupiteris V – trečias pagal nuotolį nuo Jupiterio palydovas, atrastas 1892 m. rugsėjo 9 d. ir pavadintas graikų nimfos Amaltėjos vardu. Tai – didžiausias iš vidinių Jupiterio mėnulių. Jos tankis yra labai nedidelis, panašus į vandens ar ir dar mažesnis (1,0 ± 0,5 g/cm⁻³), todėl Amaltėja vadinama „griuvėsių krūva“, taip pažymint šį mėnulį patyrus daugelį kosminių susidūrimų. Jei Amaltėjos sudėtis panaši į įprastinių meteoritų, 33-70 % jo tūrio turėtų užimti tuštumos ir poros.

Pirmą kartą Amaltėja buvo fotografuota Voyager 1 ir Voyager 2 misijų metu. Išsamesni duomenys gauti 1990 m. Galileo misijai pasiekus Jupiterį.

Atradimas

Amaltėją 1892 m. rugsėjo 9 d. pirmą kartą 91 cm refraktoriumi stebėjo Edvardas Emersonas Barnardas Liko observatorijoje. Tai – paskutinis palydovas, atrastas tiesiogiai stebint, ir – pirmasis Jupiterio mėnulis po Galilėjaus 1610 m. stebėtų palydovų.

Palydovas pavadintas graikų nimfos Amaltėjos, žindžiusios kūdikį Dzeusą ožkos pienu, vardu. Pavadinimas oficialiai priimtas tik 1975 m., nors prieš tai jau buvo neoficialiai vartojamas keletą dešimtmečių.

Orbita

Amaltėja nuo Jupiterio nutolusi 181 000 km (2,45 Jupiterio spindulio). Ekscentricitetas ~0,003 (orbita beveik apskritiminė), o orbitos polinkis į Jupiterio pusiaują 0,37°. Tokios pastebimai nenulinės reikšmės, nors ir nedidelės, yra nebūdingos vidiniams palydovams. Juos paaiškinti galima kaltinant kitą Jupiterio palydovą Ijo. Praeityje Amaltėja patyrė keletą judėjimo rezonansų su Ijo, kurie šiek tiek ištempė orbitą ir ją pakreipė.

Fizikinės charakteristikos

Amaltėja astronomams uždavė keletą mįslių. Šis palydovas – pats raudoniausias objektas Saulės sistemoje. Jo spalva – intensyvesnė nei Marso. Manoma, kad raudona spalva atsirado dėl kito palydovo Ijo vulkaninių procesų. O ryškiai žalių dėmių atsiradimo priežastys kol kas – nežinomos. Amaltėjos paviršius šiek tiek šviesenis už kitų vidinių palydovų.

Palydovas yra netaisyklingos formos. Šiaip formai apibūdinti labiausiai tinkanti geometrinė figūra būtų elipsoidas, kurio parametrai 250×146×128 km. Kaip ir kiti vidiniai palydovai, taip ir šis yra pilnai sinchronizavęsis su planeta (jo apskriejimo aplink planetą laikas yra lygus apsisukimo apie savo ašį laikui).

Paviršius nusėtas krateriais. Kai kurie jų sąlyginai labai dideli, lyginant su paties mėnulio dydžiu. Didžiausias (Pano) krateris yra 100 km skersmens ir 8 km gylio. Kitas krateris (Gaja) yra 80 km skersmens ir du kartus gilesnis. Taip pat Amaltėja turi du gerai matomus kalnus, kuriems suteikti Idos ir Liktos vardai. Abiejų kalnų aukštis apie 20 km.

Amaltėjos netaisyklinga forma ir dydis vedė prie išvados, kad tai – gana kietas kūnas. Jei ji būtų sudaryta iš ledo ar kitų silpnesnių medžiagų, evoliucijos eigoje jos forma būtų pasidariusi labiau sferinė dėl paties palydovo gravitacinės jėgos. Tačiau 2002 metų lapkričio 5 d. Galileo misijos aparatas praskriejo 160 km atstumu nuo Amaltėjos ir iš jo orbitos nuokrypio buvo nustatyta palydovo masė. Netikėtai buvo išsiaiškinta, kad Amaltėjos tankis santykinai mažas – vos 0,86 g/cm³. Tai reiškia, kad Amaltėja turi būti sudaryta arba iš ledo, arba labai akytos uolienos, arba iš tarpinio šių abiejų kraštutinumų varianto. Neseni matavimai Subaru teleskopu patvirtino, kad palydovas ledinis, todėl jis negalėjo susidaryti toje vietoje, kur dabar yra – karštas Jupiteris būtų jį ištirpdęs. Amaltėja turėjo formuotis toliau nuo planetos arba būti pagauta skriejanti pro šalį.

Žvilgsnis iš Amaltėjos ir į ją

Jupiterio ir Amaltėjos vaizdas, gautas kompiuterinės simuliacijos metu.

Žvelgiant iš Jupiterio debesų viršūnių, Amaltėja būtų labai šviesi, -4,7 ryškio (maždaug kaip Venera, žiūrint iš Žemės). Disko skersmuo tebūtų 5 kampinės minutės – tai darytų ją neatskiriamą nuo paprastų žvaigždžių. Amaltėjos orbitinis periodas tik šiek tiek ilgesnis už Jupiterio dieną, taigi ji danguje slinktų labai lėtai. Mėnulio kelionė dangumi (nuo patekėjimo iki nusileidimo) užtruktų daugiau nei 29 valandas.

Žvelgiant iš Amaltėjos, Jupiteris atrodytų nepaprastai didelis – disko skersmuo būtų 46 laipsniai (maždaug 92 kartus didesnis, nei Mėnulis pilnaties metu. Kadangi Amaltėjos judėjimas sinchronizuotas, Jupiteris atrodytų nejudantis ir būtų matomas tik iš vienos palydovo pusės.

Literatūra

• Barnard, E. E. (12 October 1892). „Discovery and observations of a fifth satellite to Jupiter“. The Astronomical Journal. 12 (11): 81–85. Bibcode:1892AJ.....12...81B. doi:10.1086/101715.
• Thomas, P. C.; Burns, J. A.; Rossier, L.; Simonelli, D.; Veverka, J.; Chapman, C. R.; Klaasen, K.; Johnson, T. V.; Belton, M. J. S.; Galileo Solid State Imaging Team (September 1998). „The Small Inner Satellites of Jupiter“. Icarus. 135 (1): 360–371. Bibcode:1998Icar..135..360T. doi:10.1006/icar.1998.5976.