Akseli Gallen-Kallela
Akselis Galen-Kalela | |
---|---|
Akselis Galen-Kalela apie 1905 metus | |
Gimė | 1865 m. balandžio 26 d. Poris, Suomija |
Mirė | 1931 m. kovo 7 d. (65 metai) Stokholmas |
Palaidotas (-a) | Helsinkis |
Tautybė | suomis |
Veikla | Tapytojas, grafikas |
Vikiteka | Akseli Gallen-Kallela |
Akselis Galen-Kalela (suom. Akseli Gallen-Kallela, tikr. Axel Waldemar Gallén, 1865–1931 m.) – Suomijos tapytojas, grafikas, dizaineris, architektas. Vienas iš svarbiausių Europos art nouveau ir simbolizmo srovių menininkų, garsus suomių epo „Kalevala“ iliustracijomis. Vertinamas iškiliausiu Suomijos dailininku.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Akselis Valdemaras Galenas gimė 1865 m. balandžio 26 d. Poryje Suomijos vakaruose, tuo metu Rusijos imperijos sudėtyje. Jis augo švediškai kalbančioje šeimoje ir vaikystę praleido Tyrvää miestelyje. 1876 m. A. Galenas persikėlė į Helsinkį, mokėsi gramatikos mokykloje švedų kalba. 1881 m. jis paliko mokyklą ir pasišventė menui. 1884 m. išvyko į Paryžių, kur mokėsi Žiuljano akademijoje. 1889 m. grįžo į Suomiją ir sukūrė pirmą „Kalevalos“ motyvų įkvėptą paveikslą − triptiką „Aino mitas“. 1890 m. jis vedė Mary Helena Slöör, pora praleido povestuvinę kelionę Karelijoje. 1894 m. A. Galenas įkūrė savo studiją, pavadintą „Kalela“, nuošalioje Ruovesi vietovėje Suomijoje. 1895 m. jis keliavo į Berlyną, kur eksponavo su E. Munku. Dėl pirmos dukters Impi Marjatta ankstyvos mirties grįžo į Suomiją. Šiais metais Akselis Galenas sukūrė savo pirmuosius grafikos kūrinius ir vitražus.
1897−1898 m. A. Galenas daug keliavo, pabuvojo Italijoje. 1900 m. prisidėjo prie Suomijos paviljono dekoravimo Pasaulinei parodai Paryžiuje. 1901−1904 m. dirbo gimtajame Poryje ties Juzelijaus mauzoliejaus dekoravimu freskomis, tačiau šios freskos greit sunyko ir pražuvo 1931 m. gaisre. 1907 m. dailininkas pakeitė savo pavardę į labiau suomiškai skambančią Galen-Kalelos. Jis buvo pakviestas prisijungti prie vokiečių dailininkų grupės „Tiltas“, su kuria eksponavo 2 kartus. 1908 m. įvyko A. Galen-Kalelos retrospektyvinė paroda Helsinkyje. 1909–10 m. dailininkas atliko kelionę iš Marselio Prancūzijoje į Nairobį Afrikoje. 1911−1913 m. dailininkas įsirenginėjo naują studiją Espo, 1914 m. dalyvavo Venecijos bienalėje.
1917 m. Suomija paskelbė nepriklausomybę, A. Galen-Kalela prisijungė prie išsivadavimo kovų ir pilietiniame kare „baltųjų“ gretose. Kovų vadas ir būsimasis Suomijos prezidentas Carl Gustaf Mannerheim paskyrė A. Galen-Kalelą kurti dizainus valstybiniams atributams: vėliavoms, pinigams, uniformoms. 1922 m. buvo išleistas pirmas A. Galen-Kalelos iliustruotas „Kalevalos“ leidimas. Jis priimtas į Berlyno dailės akademijos garbės narius. A. Galen-Kalela keliavo į JAV, 1925 m. pabuvojo Naujojosios Meksikos valstijoje, kur tyrė vietinių senųjų gyventojų kultūrą. 1926 m. grįžo į Suomiją ir kitais metais dirbo kartu su savo sūnumi Jorma (tapytojas, 1898−1939) Helsinkio nacionaliniame muziejuje, kūrė freskas „Kalevalos“ tema. Akselis Galen-Kalela mirė 1931 m. kovo 7 d. Stokholme nuo pneumonijos. Palaidotas Helsinkyje. Po mirties buvo išleista jo atsiminimų iš kelionės į Keniją knyga „Afrikos knyga“. Dailininko name ir studijoje Tarvaspää prie Espo įsteigtas jo vardo muziejus.
Darbų galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„ Démasquée“ (1888, Ateneum muziejus, Helsinkis)
-
„Saunoje“ (1889, Ateneum muziejus, Helsinkis)
-
„Aino mitas“ (1891, Ateneum muziejus, Helsinkis)
-
„Imatra žiemos metu“ (1893, Malmės dailės muziejus)
-
„Sampo gynyba“ (1896, Turku dailės muziejus)
-
„Leminkaineno motina“ (1897, Ateneum muziejus, Helsinkis)
-
„Kulervo prakeikimas“ (1899, Ateneum muziejus, Helsinkis)
-
Freska „Kalevalos“ tema Nacionaliniame Suomijos muziejuje Helsinkyje, 1928 m.
Kūrinių galerijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Biografija A. Galen-Kalelos muziejaus svetainėje Archyvuota kopija 2015-11-23 iš Wayback Machine projekto.
- Orsė muziejus Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- Ian Chilvers, John Glaves-Smith. A Dictionary of Modern and Contemporary Art. Oxford University Press, 2009, p. 257
- Louis Vuitton fondas Archyvuota kopija 2015-12-22 iš Wayback Machine projekto.