Afrikinis šventasis ibis
|
Šį puslapį siūloma pervadinti Neakivaizdžios priežastys gali būti nurodomos ir svarstomos aptarime, papildomos informacijos gali būti istorijoje. |
| Threskiornis aethiopicus |
|---|
.jpg) Afrikinis šventasis ibis (Threskiornis aethiopicus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Threskiornis aethiopicus Latham, 1790 |
Šventasis ibis (Threskiornis aethiopicus) – irklakojinių paukščių (Pelecaniformes) būrio, ibinių (Threskiornithidae) šeimos, ibių (Threskiornithinae) pošeimio, tikrųjų ibių (Threskiornis) genties paukščių rūšis.
Senovės Egipte buvo laikomas šventuoju paukščiu, išminties ir teisingumo dievo Toto simboliu. Pats Totas vaizduotas su ibio galva. Toto šventykloje laikyta gausybė ibių, o jų kūnai būdavo balzamuojami. Senovės Egipte ibių buvo daug ir jie netrukdomi veisėsi net ir miestuose, tačiau dabartiniame Egipte jų sutinkama labai retai.
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Afrikinis šventasis ibis yra mažesnis už baltąjį gandrą. Patinas ir patelė baltos spalvos, plasnojamųjų plunksnų galai juodi, su violetiniu atspalviu. Vidinės mažosios plasnojamosios plunksnos ilgos, jų galai išsidraikę, raityti. Nukarusios jos dengia net uodegą. Snapas ir kojos juodi. Rainelė tamsiai ruda su rausvu išoriniu žiedu. Nesubrendusių individų galvą ir kaklą dengia trumpos juodos ir baltos plunksnelės. Puošniosios plunksnos silpnai išsivysčiusios. Jaunikliai pilkšvai balti. Vidinės mažosios plasnojamosios plunksnos pailgėjusios, tačiau jų galai lygūs, neraityti. Galvą ir kaklą dengia balsvos plunksnelės. Galvos ir kaklo šonai tamsiai rudi, tačiau plunksnų pamatinė dalis balta. Snapas storas, trumpas, truputį lenktas, rausvas.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Afrikinis šventasis ibis paplitęs Afrikoje į pietus nuo Sacharos, pietų Arabijoje iki Persijos įlankos krantų, Tigro ir Eufrato upių aukštupyje.
Į Lietuvą užskrenda pavieniai paukščiai migracijos laikotarpiu.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Perėjimo laikotarpiu afrikinis šventasis ibis aptinkamas upių, ežerų slėniuose, klajojančių ibių dažnai pastebima ryžių laukuose, vandens telkinių pakraščiuose. Aktyvus dieną, nakvoja medžiuose. Nebijo žmogaus, nes nuo seno yra globojamas. Maisto ieško vaikščiodamas ir savo ilgu lenktu snapu krapštydamas žemę. Dažnai laikosi grupėmis. Pabaidymas šventasis ibis dažnai tupia į medį.
Lizdus krauna medžiuose iš šakų, vidų iškloja sausomis žolėmis, plunksnomis. Dėtyje paprastai būna 3–4 kiaušiniai, perimi maždaug mėnesį. 6–7 savaičių jaunikliai jau moka skraidyti ir palieka lizdą.
Minta bestuburiais:: kirmėlėmis, vabzdžiais, vėžiagyviais ir jų lervomis, moliuskais, žuvytėmis, varliagyviais.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos fauna: paukščiai, 1 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1990.
