Slabada
Kitos reikšmės – Slabada (reikšmės).
Slabada – gyvenvietės tipas rytų Europos regione XI–XVII a. Buvo paplitęs Kijevo Rusioje, Rusioje, Gudijoje, LDK, Moldavijoje, Rusijoje, Ukrainoje.[1] XI–XVIII a. laikais taip buvo vadinamos laisvųjų žemdirbių gyvenvietės, vėliau – kaimai ir ypač priemiesčiai.[2]
Aprašymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Slabadų gyventojai laikinai būdavo atleidžiami nuo mokesčių, duoklių ir kitų prievolių – kitaip sakant, jie buvo laisvi nuo prievolių (rus. свобода – „laisvė“). Atleidimo terminui (15–30 metų) pasibaigus slabada paprastai dar išlaikydavo dalį lengvatų. Slabados buvo kuriamos kaimuose (žemdirbių, kazokų) ir miestuose (amatininkų, pirklių, vežikų, svetimšalių), jas steigė didikai ir valstybė.
XX a. pradžioje slabadomis vadinti dideli kaimai, kuriuose būdavo daugiau nei viena cerkvė, vykdavo mugės, veikdavo pramonės įmonės, gyventojai užsiimdavo ne žemdirbyste.[3]
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis yra slaviškos, tikriausiai rusiškos kilmės. Iki XIX a. gyvenvietės, kuriose apsigyvendavo ne baudžiauninkai valstiečiai, buvo vadinamos rus. свобода – „laisvė“. Jose apsigyvendavo ir kitų luomų žmonės. Po baudžiavos panaikinimo visi valstiečiai tapo ne baudžiauninkais, o gyvenviečių vardai pakeisti į rus. слобода (kirtis peršoko iš antrojo į trečiąjį skiemenį).[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Slabada. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-02-13).
- ↑ Zigmas Zinkevičius. Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė. – Vilnius, 2011, psl. 131.
- ↑ Беловинский Л. В. Слобода // Иллюстрированный энциклопедический историко-бытовой словарь русского народа. XVIII – начало XIX в. / под ред. Н. Ерёминой. – М.: Эксмо, 2007. – С. 628. – 784 с. – 5000 экз. – ISBN 978-5-699-24458-4.
- ↑ М. Э. Рут. Этимологический словарь русского языка для школьников. – Екатеринбург, 2007. 366 psl. ISBN 978-5-9757-0112-1.