Povilas Šinskis

Povilas Šinskis (1878 m. Valiukiškių kaime, Pandėlio valsčiuje – 1974 m. rugpjūčio mėn. Panevėžyje, palaidotas Stračnių kapinėse, Kupiškio raj.) – savamokslis fotografas ir siuvėjas.

P. Šinskis Panevėžyje. 1913 m.

Biografija

Vaikystė

Gimė neturtingų valstiečių kampininkų šeimoje. Tėvas Juozas Šinska buvo dailidė ir kaimo statybininkas (mirė gana anksti – persitempė dirbdamas). Motina Anastazija Šinskienė-Bučiutė, kilusi iš Stuburų kaimo (Vabalninko valsčiaus), po vyro mirties gyveno labai varganai savo pirkelėje Valiuliškių kaime, dirbo samdomus darbus pas vietos ūkininkus, vėliau ištekėjo už tame pačiame kaime gyvenusio Ignoto Šinkūno.

P. Šinskio vaikystė buvo sunki. Stigo ne tik maisto, bet ir drabužių, todėl žiemomis lakstydavo basas, pusnuogis ir taip užsigrūdino (visą gyvenimą nebuvo sirgęs ne tik rimtomis ligomis, bet ir sloga).

P. Šinskis neturėjo galimybių lankyti mokyklos: materialinės sąlygos privertė vaiką ganyti karves. Skaityti ir rašyti pramoko iš po kaimus vaikščiodavusio smulkiojo prekeivio žydo. Pirmieji Šinskio skaitiniai buvo užrašai ant tabako pakelių. Buvo labai žingeidus, todėl bet kurią akimirką stengėsi nutverti laikraščio skiautę, o pramokęs geriau skaityti, itin pamėgo knygas. Jų gaudavo iš to krašto knygnešių.

Jaunystė

Paūgėjęs, iš siuvėjo Minkevičiaus išmoko siūti. Iš pradžių kartu su savo mokytoju, o paskui ir vienas vaikščiojo iš kaimo į kaimą, ir siūdavo žmonėms drabužius. Taip bekeliaudamas susitikdavo ir bendraudavo su įvairiais žmonėmis, plėtėsi jo akiratis, radosi naujų svajonių – pakeliauti po pasaulį, pamatyti svetimus kraštus.

Kaimynystėje gyvenusio gydytojo Zaborsko sūnaus, kuris studijavo Maskvoje, pakviestas, P. Šinskis susitaupė pinigų ir nuvažiavo į Maskvą. Čia apsistojo pas minėtą bičiulį, kuris Šinskį šelpė maistu. Tačiau išgyventi šiame mieste nebuvo lengva, tad Šinskis įsidarbino privačioje siuvyklėlėje.

Maskvoje P. Šinskis susipažino su mergina, kuri mokėjo fotografuoti. Iš jos būsimasis fotografas sužinojo pagrindines fotografijos taisykles ir labai susidomėjo nauju užsiėmimu. Iš sutaupytų pinigų nusipirko fotografijos vadovėlį, fotoaparatą, reikmenis nuotraukoms gaminti, ir toliau mokėsi savarankiškai.

Kadangi kaimo siuvėjui Maskvoje išgyventi buvo sunku, grįžo į Lietuvą, apsistojo Panevėžyje ir čia jau vertėsi dviem amatais – siuvėjo ir fotografo.

Šeimyninis gyvenimas

1909 m. P. Šinskis vedė Marijoną Dailidėnaitę – vargingos šeimos merginą, dirbusią įvairius darbus ir priklausiusią Šventos Zitos draugijai. Jaunavedžiai apsigyveno Panevėžio Senamiestyje.

1910 m. susilaukė sūnaus Antano.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Šinskis buvo mobilizuotas į caro armiją ir, kaip mokantis fotografuoti, paskirtas divizijos štabo fotografu.

Vokiečiams okupuojant Lietuvą, Šinskio žmona su sūnumi pasitraukė į Baltarusiją, į Rogačiovo miestelį, arčiau vyro tarnybos vietos. Taip Šinskis galėjo lankyti savo šeimą. Rogačiove jau glaudėsi ir daugiau lietuvių, buvo susikūręs pabėgėliams šelpti komitetas, įsteigta prieglauda. Toje prieglaudoje ir dirbo Šinskienė.

1917 m. gimė antrasis sūnus Vytautas. Tais pačiais metais Šinskis pasitraukė iš kariuomenės, o neilgai trukus su šeima grįžo į Lietuvą.

Branda

Grįžę Šinskiai vėl įsikūrė Panevėžyje, Ramygalos gatvėje. Iš pradžių P. Šinskis siuvo ir fotografavo. Nuo 1919 m. rugsėjo 1 d. iki 1920 m. gruodžio 31 d. dirbo Panevėžio ūkio draugijos kasininku, o nuo 1921 m. sausio 1 d. iki 1922 m. vasario 28 d. – Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos skerdykloje sandėlio piržiūrėtoju ir pardavėju.

Pragyventi mieste nebuvo lengva, todėl 1922 m. Šinskiai persikėlė gyventi į Subačiaus geležinkelio stotį, Kupiškio raj. Keliose vietose privačiai nuomojosi būstą, ilgiausiai išgyveno pas namų ir krautuvės savininką Matą Šiaučiūną, pačiame miestelio centre. Ant Šiaučiūno namo Šinskis buvo iškabinęs savo fotoateljė reklamą.

Vertėsi fotografija ir drabužių siuvimu, žmona tvarkėsi namuose. 1932 m. gavę valdžios leidimą, susitaupę šiek tiek pinigų patys ir dar pasiskolinę iš JAV gyvenusio žmonos pusbrolio, Šinskiai miestelio pakraštyje (dabar Biržų g.) pasistatė namuką, priestate įrengė fotoateljė su stiklo langais stoge ir sienoje natūraliam apšvietimui gauti. Ilgainiui Šinskis atsidėjo vien fotografijai. Užsakymų ir klientų netrūko, ateljė koridoriuje nuolat lūkuriavo įsiamžinti norintys subatėnai.

Povilas Šinskis buvo pažįstamas ir bendravo su kitais fotografais – kupiškėnu Juozu Karazija, Panevėžio rajone, Miežiškių kaime gyvenusiu Vincu Ferinausku. Bičiuliavosi su Subačiaus bažnyčios vargonininku, aktyviu visuomenininku, kraštotyrininku bei fotografu Nikodemu Mickevičiumi.

Senatvė

Amžininkų atmintyje Šinskis išliko kaip malonus, geras, teisingas, linksmas ir energingas žmogus, su visais sutariantis, mėgęs bendrauti su inteligentais, apsišvietusiais žmonėmis. Buvo itin apsiskaitęs, turėjo daug knygų, kurias ne tik pats skaitė, bet ir kitiems duodavo paskaityti.

1967 m., pablogėjus sveikatai, Marijona ir Povilas Šinskiai persikėlė gyventi pas sūnų Vytautą į Panevėžį (vyresnysis sūnus Antanas mirė džiova 1947 m.). Pardavus trobesius ir kraustantis į Panevėžį, visas Povilo Šinskio stiklo negatyvų archyvas buvo sumestas į sodybvietėje iškastą duobę ir užverstas žemėmis, pasilikti tik šeimos bei giminės įvykius ar žmones fiksuojantys atvaizdai.

Fotografija

P. Šinskio fotografija dokumentinė, su kartais išryškėjančiais meniniais štrichais. Tai fotovaizdais pasakojama Subačiaus krašto istorija, susidedanti iš atskirų detalių, siužetų, įvykių nuotrupų, asmenų portretų. Tai labai reikšminga šio regiono kultūros paveldo dalis.

Dauguelis negatyvų ir fotografijų buvo sunaikinta, išliko tik maža dalelė Šinskio fotografijos palikimo, kurią 2004 m. Šinskio marti Elena Šinskienė perdavė Panevėžio kraštotyros muziejui, kita dalis fotografijų surinkta iš Subačiaus krašto žmonių.

Šinskis nebuvo išsiskiriantis portretistas. Daugiau mėgo fotografuoti gamtoje, žmonių sambūrius, darbus ar laisvalaikio pramogas. Mėgo pozuoti pats, šeimos albume daug įvairių įdomių jo paties portretų.

Siužetinės Šinskio nuotraukos statiškos, dažnai surežisuotos, tačiau informatyvios, fiksuojančios gyvenimo aktualijas, žmogaus kasdienybės nuotrupas (naujai pastatyto kryžiaus šventinimas; valdininkas, miške iš grybautojų renkantis mokestį už grybavimą; į Kupiškio atlaidus važiuojantys dviratininkai; piemenukų būrys, ir t. t.).

Ypač reikšmingos ir vertingos yra meistro Jono Baruolio drožinius Geležių bažnyčioje fiksuojančios fotografijos.

P. Šinskis "J. Baruolio gaminta klausykla"

Antspaudas

Dauguma Povilo Šinskio fotografijų antspauduotos raudonos arba violetinės spalvos antspaudu kitoje nuotraukos pusėje: „FOTO P. ŠINSKIS St. Subačius“. Veiklos pradžioje pavardė būdavo išraižyta ant negatyvo kuriame nors apatiniame kampe. Savo spaudą turėjo ir Rusijoje – kelios 1914–1918 m. darytos nuotraukos antspauduotos: „Фотографь Любитель П. I. Шинскiй“ (Fotomėgėjas P. Šinskis).

Dekoracijos

Paviljoninės Šinskio fotografijos atpažįstamos iš dekoracijų: viena dekoracija buvo su dešinėje pusėje užlenkta portjera, puošta dviem kutais, o kairėje – su rožių puokšte aukštoje pūstoje vazoje ar neryškiu kitų gėlių piešiniu; kitoje dekoracijoje dešinėje matyti trys pasvirę beržai; trečiojoje, taip pat dešinėje, matomas grafinis dekoratyvios kolonos piešinys.

Kai kada naudojami daugeliui to meto miestelių fotoateljė būdingi rekvizitai: balta megzta staltiesėle apdengtas stalelis su vazelėje pamerktų dirbtinių gėlių puokštele ant jo, tekinto medžio tvorelė, dekoratyvios medinės kėdės, pinti krėslai ir t. t.

Kasdieninės veiklos įamžinimas

Šinskis fotografavo ir keliaudamas – daug įvykių ir objektų užfiksuota aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose. Dažnai jį kviesdavosi Paežerių dvarelio savininkas Mykolas Kiaulėnas, pas kurį paviešėti ar pamedžioti rinkdavosi ponai iš Panevėžio. Įamžinta Tiltagalių pieninės statyba, kuria rūpinosi tas pats dvarelio savininkas. Šinskis fotografavo ir Panevėžio miestą. Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma viena 1920 m. stereofotografija su Smėlynės (Senamiesčio) vaizdu; užfiksuotos 1922 m. mitingo, ir 1930 m. vasario 16-osios minėjimo akimirkos.

Keliose nuotraukose – žemės ūkio darbai Asiūklynės kaime, darbininkai Bigailių miško sandėlyje, prie Akmenių vandens malūno, Subačiaus geležinkelio stotyje statomo vandens bokšto, Lietūkio prekių sandėlio. Šinskį buvo pasamdęs ir skulptorius Juozas Zikaras savo darbams fotografuoti (išlikusiose nuotraukose – Zikaro sukurti bareljefai). Vestuvės, laidotuvės taip pat neapsieidavo be mylimo ir gerbiamo fotografo.

P. Šinskis "Asiūklynės kaimo grėbėjos"

Užfiksuota nemažai religinio gyvenimo momentų: kunigai su Panevėžio vyskupu Kazimieru Paltaroku, vyskupo sutikimas Geležiuose bei Subačiuje, šventų mišių auka Subačiaus bažnyčioje, Subačiaus miestelio bažnyčios šventoriuje stovinti laiminančio Kristaus skulptūra, medžio drožėjo Jono Baruolio darbo altorius (stereofotografija) ir klausykla, puošę senąją Geležių bažnytėlę, maldininkai prie naujosios Geležių bažnyčios.

Eksperimentai

Būdamas smalsus ir žingeidus žmogus, Šinskis mėgo eksperimentuoti, išbandyti naujoves. Be minėtų stereofotografijų, mėgino daryti fotomontažus, vinjetes, naudoti įvairius trafaretus. Pavyzdžiui, kaimo peizažo fone, nuotraukos apatiniame kairiajame kampe įmontuotas jo ir žmonos portretas, darytas fotoateljė Rembrandt Panevėžyje; kitoje nuotraukoje – trafaretas, kuriame nupiešta dama ant balto žirgo, damos veido vietoje nepriekaištingai įkomponuotas Šinskio žmonos veidas; iš pavasarininkų pastatytų kryžių nuotraukų padaryta vinjetė, ir pan.

Tarp senų Šinskio nuotraukų rasti du trafaretai, kuriuose juodame fone šviesiai ruda spalva nupiešti gamtos vaizdeliai, viename iš jų – stovintis briedis, kairėje šių vaizdelių pusėje palikti juodi apskritimai nuotraukoms įmontuoti; kituose trafaretuose nuotrauka turėjo būti talpinama į augaliniais ar geometriniais motyvais ornamentuotus, grafiniais piešiniais puoštus rėmelius.

Kai kurie fotovaizdai „pagyvinti“ pripieštais debesimis. Ieškodamas įspūdingesnio efekto, kai kurias nuotraukas paspalvindavo.

Literatūra

• Fotografija: albumas/ Povilas Šinskis; sudarytoja Zita Pikelytė. Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2005. 64 psl.