Hieronymus Bosch

Jeronimas Boschas (ol. Hieronymus Bosch, tikr. Jheronimus van Aken, apie 1450–1516 m. rugpjūčio 9 d.) – flamandų ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkas.

Fantasmagoriški Boscho paveikslai susilaukė didelio dėmesio jau jo gyvenimo metu. XX a. siurrealistai jį laikė vienu savo pirmtakų. Tik apie 25 paveikslai šiuo metu yra patvirtinti autentiškais. Žymiausiu jo darbu įvardijamas triptikas „Žemiškųjų malonumų sodas“ (arba „Žemiškųjų linksmybių sodas“, nutapytas apie 1490−1510 m., dabar Prado muziejuje, Madride).

Biografija

Jeronimas Boschas gimė apie 1450 m. Hertengenboso miestelyje, Nyderlandų Šiaurės Brabanto regione, apie 80 km piečiau Amsterdamo. Jeronimas gimė dailininkų šeimoje, kuri buvo kilusi iš Vokietijos Acheno miesto. Senelis Jan van Aken (miręs apie 1454) ir tėvas Antonius van Aken (m. apie 1478) buvo dailininkai. Tikrasis dailininko vardas buvo Jeronimas iš Acheno (Jheronimus Anthonis van Aken). Žinoma, kad Jeronimas turėjo 2 brolius ir seserį. Savo pravarde nuo gimtojo miesto sutrumpinimo Jeronimas greičiausiai susikūrė norėdamas atskirti save nuo kitų šeimos dailininkų. Spėjama, kad dailininkas visą gyvenimą praleido Hertengenbose ir, nepaisant vėlesnio populiarumo, niekuomet iš jo nebuvo išvykęs.

Pirmuosius dailės mokslus Jeronimas išėjo pas savo šeimos narius. Minima, kad apie 1474 m. jo tėvas jam paskolino sumą pinigų. Spėjama, kad tais metais Boschas atidarė savo nuosavą dirbtuvę. 1480 m. jis minimas dokumentuose kaip tapytojas. 1481 m. jis vedė Aleyt Goyaerts van den Meervenne, kuri buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos. 1486 m. Boschas su žmona tapo „Švč. Mergelės Marijos“ religinės bendruomenės nariu. Bendruomenė, matyt, buvo įtakinga Hertengenboso mieste. Žinoma, kad jai Boschas sukūrė 5 mažus darbus. Tolimesni Boscho gyvenimo faktai menkai žinomi. Pagal mokesčių dokumentus, jis apie 1503 ir 1511 metus buvo tarp 10 turtingiausių Hertengenboso piliečių. Paskutinis žinomas įrašas mini Boscho palaidojimą 1516 m. rugpjūčio 9 d. Hertengenbose. Panašu, kad dailininkas nesusilaukė vaikų.

Kūryba

Nei vienas Boscho paveikslas nėra datuotas ir tik 7 iš jų jis yra pasirašęs. Jau Boscho gyvenimo metu ir iškart po mirties buvo atsiradę jo dailės imituotojų. Laikui bėgant daugelis imitacijų buvo atmestos kaip neautentiškos ir šiuo metu tik apie 25 paveikslai priskiriami Boschui, bei eilė piešinių. Stilistiškai Boschas priskiriamas vėlyvajai gotikai.

Boscho kūryba skirstoma į tris dalis. Pirmajai priklauso daugausia ankstyvieji darbai, kaip „Nukryžiavimas“, „Ecce homo“, „Kvailybės išgydimas“, „Septynios mirtinos nuodėmės“. Pirmuosiuose darbuose Boschas nerodė nieko neįtikėtino, scenos juose natūralios, tradicinės. Antra vertus, nesimato jokių ryšių su tuo metu flamandų dailėje dominavusiomis Jano van Eiko ir Rogiro van der Veideno įtakomis.

Antrajai kūrybos daliai priskiriami didieji altoriniai triptikai (gavę pavadinimą nuo centrinės scenos): „Žemiškųjų malonumų sodas“, „Šieno vežimas“, „Šv. Antano gundymai“, „Paskutinis teismas“ (2 variantai), „Išminčių pagarbinimas“, „Šv. Julijos mirtis“, „Šv. atsiskyrėliai“. Juose Boschas išlaisvino savo fantaziją. Paveikslai pripildyti pamėkliškų baidyklių, žmonių-gyvūnų, fantastiškų peizažų. Garsiausias iš šių darbų yra „Žemiškųjų malonumų sodas“. Jame kairėje pusėje vaizduojamas Rojus, dešinėje Pragaras. Centrinė dalis skirta Žemei, kurioje žmonės užsiima savo žemiškųjų godulių tenkinimu ar nuodėmėmis. Paveikslas rodo alegorinę žmogaus nuopolio istoriją – iš Rojaus į Pragarą. Kiekviena scena, spėjama, vaizduoja kokią pamokomą mintį, patarlę, nuodėmės ar dorybės alegoriją. Pragaro scenoje vaizduojami nusidėjėliai, kuriuos galima pažinti, už ką jie baudžiami: godulį, apsirijimą, ištvirkimą.

Triptike „Šieno vežimas“ (išlikę 2 variantai, abu Madride) kompozicija tokia pati, tik vidurinė scena skirta groteskiškam šieno vežimo procesijos vaizdui. Šieno kupetą lydi Romos popiežius ir Šv. Romos imperatorius. Žemiau kupetos, įvairių socialinių sluoksnių žmonės, kaimiečiai ir miestiečiai, bando pavogti šieno, mušasi dėl jo. Ant šieno kupetos galima pažinti porą įsimylėjėlių, kurie atiduoda pirmenybę išvirkimo nuodėmei. Vienintelis angelas nukreipęs akis į dangų, kuriame vaizduojamas Jėzus Kristus. „Šv. Antano gundymų“ triptiko centrinėje scenoje vaizduojamos įvairios baisybės, kuriomis Šėtonas bando išbandyti Šv. Antano tikėjimą. Kairėje vaizduojamas Šv. Antano skrydis ir kritimas, dešinėje – Šv. Antano vizija.

Trečiajai Boscho kūrybos daliai priskiriami pavieniai paveikslai, manoma, daugiausiai vėlesnių metų: „Kristus, nešantis kryžių“, „Dyglių vainiko uždėjimas“, „Šv. Jonas Evangelistas Patmoje“, „Kvailių laivas“. XVI a. Boscho fantastinė kūryba susilaukė didelio dėmesio, jo paveikslus kolekcionavo Ispanijos karalius Pilypas II. Minima, kad greičiau ne tiek dėl meninės vertės, kiek dėl pačių paveikslų įdomumo. Vėlesniais laikais Boscho kūryba susilaukė įvairių interpretacijų, dailininkas buvo vadinamas eretiku. Artimiausiu Boscho pasekėju tapo Piteris Breigelis Vyresnysis. XX a. siurrealistai Boschą iškėlė kaip vieną savo pirmtakų ir įkvėpėjų. Šiuo metu Boschas laikomas vienu originaliausių dailininkų Vakarų kultūroje.