Miškas

Kitos reikšmės – Miškas (reikšmės).

Apie kaimą Jurbarko rajone žr. Miškai (Jurbarkas).

Miško takas

Atogrąžų miškas Malaizijoje

Miškas – teritorija, tankiai apaugusi medžiais, sudaranti tam tikrą gyvosios gamtos buveinę. Miškai dengia apie 30 % Žemės sausumos ir yra vienas svariausių biosferos elementų. Jie susidaro teritorijose, kur yra pakankamai kritulių, iškrintančių ištisus metus, ne tik lietinguoju laikotarpiu. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga vidutinių platumų, tropinėse ir subtropinėse klimato juostose. Miškų nėra arktiniuose, antarktiniuose regionuose. Miškai taip pat auga įvairių pasaulio regionų kalnuose, o jų augimo viršutinė riba vadinama medžių linija.

Dėl klimatinių sąlygų skirtumų miškų įvairovė didelė. Žemiau pateikti pagrindiniai Žemėje augančių miškų tipai:

• taiga – spygliuočių miškai, būdingi atšiauriems šiaurės regionams;
• mišrieji ir plačialapiai miškai – būdingi vidutinių platumų juostoje, kur pakankamai švelnios temperatūros ir užtektinai kritulių;
• musoniniai miškai (arba sausieji tropikų ir subtropikų miškai) – miškai, augantys musonų įtakojamose srityse, kurių augalija ištveria sausros laikotarpius;
• drėgnieji atogrąžų miškai – paplitę tropikuose, kur krituliai gausūs ir pastovūs.

Miškai, augantys itin lietingose vietose vadinami drėgnaisiais, o miškai, kuriuose dažnai tvyro rūkas – rūko miškais.

Apibrėžimas

Kokia medžiais apaugusi vieta bus vadinama mišku, o kokia – ne, priklauso nuo kiekvienos valstybės. Pasaulinius duomenis renkanti Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) mišką apibrėžia kaip didesnę nei 0,5 ha teritoriją, kurioje augančių medžių laja dengia daugiau nei 10% jos ploto, o medžiai brandos amžiuje turi siekti ne mažesni kaip 5 metrų aukštį. Kaip miškai vertinami tiek natūralūs, tiek žmonių apsodinti plotai, jaunuolynai, tačiau neįtraukiami žemės ūkio plotai, kaip kad sodai.

Lietuvoje pagal Miškų įstatymą mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.

Miško žeme yra laikomas apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įsiveisti.

Pasaulio miškai

Pasaulio miškų žemėlapis. Tamsesnis žalios spalvos atspalvis žymi aukštesnį miško skliautą.

Pasaulio miškas 2012 m. hektarais šalies gyventojui

Taip pat žiūrėkite: Šalys pagal miškų plotą.

Anot FAO, pasaulyje 2010 metais buvo 40,3 mln. km² miškų, jie dengia 31 % sausumos ploto. 42 % visų miškų yra drėgnieji atogrąžų, 33 % – taigos, 14 % – musoniniai ir 11 % – mišrieji ir plačialapiai. Apie trečdalis esamų miškų yra girios (intensyvios žmogaus veiklos nepaliesti miškai). Dvi trečiosios miškų plyti dešimtyje valstybių: Rusijoje, Brazilijoje, Kanadoje, JAV, Kinijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Australijoje, Indonezijoje, Sudane ir Indijoje.

Pasaulinis miškų plotų kitimas yra neigiamas, jų nykimo tempas (iš iškirstų plotų atėmus natūraliai ataugusius arba atsodintus plotus) 1990–2010 metų laikotarpiu siekė vidutiniškai 67 660 km² (kiek didesnis plotas nei Lietuva) kasmet, tačiau buvo netolygiai pasiskirstęs tarp valstybių. 10 šalių, kuriuose pastebėtas didžiausias miškų mažėjimas yra Brazilija, Indonezija, Sudanas, Mianmaras, Nigerija, Tanzanija, Meksika, Zimbabvė, Kongo Demokratinė Respublika ir Argentina. Tuo tarpu didžiausia miškų plėtra matoma Kinijoje, JAV, Indijoje, Vietname, Ispanijoje. Didžioji dalis nykstančių miškų yra tropiniai, plytintys Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Pietryčių Azijoje, o besiplečiantys – vidutinių platumų, esantys šiaurės pusrutulyje.

Beveik 13% pasaulio miškų yra įtraukti į saugomas teritorijas, jų plotai kasmet didėja. Daugelis valstybių saugo bent 10% savo turimų miškų.

Lietuvos miškai

Eglynas Žemaitijoje

Lietuvoje yra ~18 000 miškų. Devynių masyvų plotai didesni nei 20 000 ha. Dažnai miškų masyvai turi savus pavadinimus (dažnai pagal aplinkinius kaimus, upes, ežerus). Lietuvoje didžiausi miškų masyvai auga nederlingose vietose, nes derlingose buvo iškirsti ir paversti dirbamąja žeme. Dėl to būdingiausi Lietuvos miškai – pušynai (~38 %), toliau pagal gausą rikiuojasi beržynai (22 %), eglynai (20 %), baltalksnynai (8 %), juodalknsnynai (6 %), yra drebulynų, ąžuolynų, uosynų, maumedynų. Dėl intensyvaus miškų kirtimo vyrauja jaunuolynai, pusamžiai miškai. Brandūs medynai sudaro tik 5 % šalies miškų. Lietuvos miškuose gyvena briedžiai, šernai, muflonai, stumbrai, kiškiai, lapės, miškinės kiaunės, taurieji elniai, vilkai, lūšys, usūriniai šunys, stirnos, barsukai, bebrai, kurtiniai, tetervinai – dauguma stambesnių gyvūnų. Miškuose įrengta nemažai draustinių, rezervatų, kuriais saugomos retų gyvūnų ir augalų buveinės.

Istorija

Senovėje praktiškai visą Lietuvos teritoriją dengė miškai. Daugėjant gyventojų pirmiausia iškirsti paupių miškai. Tačiau didelis šalies miškingumas išliko gan ilgai – I tūkstantmečio pabaigoje jie dengė du trečdalius ploto, didelių kirtimų nevyko iki pat XVI a. Tuometį miškų išsaugojimą lėmė sakralinė miško reikšmė (žr. šventoji giraitė), nedidelis gyventojų skaičius, gynybinė miško reikšmė (krašto miškingumas buvo vienas iš veiksnių, efektyviai stabdžiusių slavų, kryžiuočių antpuolius). Po Lietuvos krikšto miškai prarado sakralią reikšmę, be to, Vakarų Europoje anksti iškirtus miškus pradėjo augti medienos paklausa, todėl pradėtas spartus miškų kirtimas. 1741–1914 m. Suvalkų, Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijose miškų sumažėjo net 56 %. Daug miškų iškirsta kaizerinės okupacijos metu. Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais pradėti taikyti miškų kirtimo apribojimai, po 1920 m. žemės reformos dalis miškų nusavinta. Tačiau iš tikro klestėjo nelegalus miškų kirtimas, tarp 1920–1937 m. vien privačiuose miškuose iškirsta 252,5 tūkst. m³ medienos. 1938 m. miškingumas siekė ~17 %. Daug miškų iškirsta karo metais, esami suniokoti bunkerių, artilerinių sprogmenų, vėliau sovietinių karinių bazių. Palaipsniui miškų plotai ataugo, dabar miškai užima ~31 % šalies ploto. Visgi, tebeklesti neteisėti miškų kirtimai, lyginant su kitomis šalimis ženkliai sumažėjo. Per metus savavališkai iškertamų miškų plotas nuosekliai mažėja, 2012 metais buvo 8,5 tūkst. kubinių metrų (6 tūkst. privačiuose miškuose), kadangi miškų pareigūnams suteikta daugiau teisių, šis skaičius turėtų mažėti.

Lietuvos miškų tipologinė klasifikacija

Dainavos girios kerpšilis

• Kerpšilis. Dažniausiai užima pakilias ar smulkiai kalvotas vietas, kur dirvožemiai yra jauriniai smėliniai. Toks miškas beveik neturi humusingo sluoksnio, paklotė tik apie 2–3 cm storio, šiurkšti. Medynai neproduktyvūs arba mažai produktyvūs, jį sudaro dažnai retoki pušynai, o trake auga reti kadagiai. Žolinė danga gana reta, kartais nemažus plotus užima samanos, tačiau vyrauja ir foną sudaro kerpės. Toks miško tipas būdingas pajūrio kopoms ir pietų Lietuvos lygumoms.

• Brukniašilis. Tokiame miške dirvožemiai silpnai ir vidutiniškai nujaurėję smėliniai. Gruntinis vanduo slūgso daugiau kaip 2 m gylyje. Paklotė nestora, žolių nedaug. Iš žolių vyrauja bruknės ir arkliauogės, kirtavietėse gausu viržių, o pajūryje – šluotsmilgių. Visur daug samanų, iš kurių vyrauja paprastoji šilsamanė, įvairios dvyndantės ir kt. Brukniašiliai paplitę lygumose ir nežymiai iškiliose vietose. Čia auga gryni pušynai, kartais jie susimaišę su beržais. Trakas retas.

• Žaliašilis. Toks miškas auga fliuvioglacialinių deltų ir limnoglacialinių lygumų smėlynuose bei kalvoto moreninio reljefo rajonuose. Čia dirvožemiai būna jauriniai smėliniai, pasitaiko ir su smėlio tarpsluoksniais arba žvyringi. Gruntinis vanduo slūgso giliai. Miško paklotė apie 2–7 cm storio, bet humusingasis sluoksnis plonas. Žolinė danga ir puskrūmiai užima apie 20-30 proc., iš žolių daugiausiai auga mėlynės, bruknės, kriaušlapės, kiškiagrikiai, šakiai ir kt. Gana gausi samanų paklotė. Žaliašilyje gerai veši pušynai, dažnai su beržų ir eglių priemaiša, pasitaiko ir drebulių. Tačiau trakas retokas, ir vyrauja šermukšniai, o pomiškyje auga neaukštos eglaitės.

• Mėlynšilis. Auga visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau nėra dažnas. Dažniausiai užima žemesnes ir lygias reljefo vietas, kur ryškūs gūbriai ar smulkūs kupstai. Tokiame miške dirvožemiai jauriniai glėjiški arba glėjiniai smėliniai. Čia gruntinis vanduo slūgso 1-2,5 m gylyje. Žemaitijoje kai kur mėlynšiliai auga priemolio dirvožemiuose. Paklotė storoka. Humusingas horizontas plonas. Samanų danga gausi, iš žolių vyrauja mėlynės, pomišky gausu eglaičių, o kirtavietėse auga jauni beržai ir drebulės. Mėlynšilio trake daugiau aptinkami šaltekšniai, o iš medynų – pušynai, eglynai, beržynai, drebulynai. Šio tipo miškai dažnai būna mišrūs.

Užpelkėjusi miško vieta – viksvinė pelkė

• Šilabalis. Tokio tipo miškai paplitę Lietuvos kalvotose vietose ir užima žemesnes reljefo vietas, aukštapelkių pakraščius, kur gruntinis vanduo aptinkamas 0,5-1,5 m gylyje. Šiuose miškuose dirvožemiai – durpiniai. Paklotę sudaro tanki samanų danga, iš jų vyrauja kiminai. Iš žolių ir puskrūmių vyrauja mėlynės, taip pat gausiai auga gailiai, vaivorai, viržiai. Trako beveik nėra, o medynus sudaro pušynai, kurie neretai būna su beržų ir eglių priemaiša.

• Šilaraistis. Šio tipo miškuose auga skurdūs pušynai ir beržynai, nes dirvožemis sudurpėjęs, o gruntinis vanduo labai negiliai, 0,3-0,6 m gylyje. Iš samanų čia daug kiminų, iš žolių ir puskrūmių – viksvų, vaivorų, mėlynių, gailių; augalinė danga vešlesnė ir įvairesnė. Pomiškis ir trakas retas.

• Tyrašilis. Dar jis vadinamas gailiašiliu. Tokie miškai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, bet daugiausiai smėlingose lygumose. Tai mišku apaugusios aukštapelkės, kurių ištisinę dangą sudaro kiminai. Gruntinis vanduo slūgso beveik paviršiuje. Durpių sluoksnis storas ir susideda iš beveik nesuirusių kiminų. Tyrašilyje auga skurdūs medynai. Trako nėra, o pomiškis retas. Iš puskrūmių vyrauja vaivorai ir gailiai.

• Šilagiris. Tokio miško paklotę sudaro beveik ištisinė samanų danga: spygliuočių miškuose danga tankesnė, lapuočių – retesnė. Vyrauja įvairių rūšių samanos: gūžtvė, šilsamanė, gražiasnapė ir kt. Žolinė danga užima apie 30-50 proc., daugiausiai kiškiakopūstis, kartais gausu mėlynių. Pomiškyje gausu eglaičių, trakas įvairaus tankumo. Šio tipo miškus sudaro brandžios eglės ir pušys, rečiau drebulės, beržai ir ąžuolai. Šilagiriai auga kalvotame reljefe, dažniausia užima pakilias vietas. Čia dirvožemis yra velėninis jaurinis priesmėlio ar smėlio, gana pralaidus vandeniui.

• Mėlyngiris. Būdingas žemesniam reljefui, todėl pasitaiko visoje Lietuvos teritorijoje. Miško paklotė būna 6–12 cm storio. Humusingas horizontas iki 15 cm storio, dirvožemis gerai pralaidus gruntiniams vandenims. Šio tipo miškuose vyraujantys medynai yra eglės, beržai, drebulės, trakas retokas, bet pomiškyje auga daug eglių. Iš puskrūmių vyrauja mėlynės, bet gausu ir aviečių, kupstinių šluotsmilgių. Samanų danga vešli, jos sudaro apie 30 proc. paklotės.

• Žaliagiris. Šiuose miškuose medynus sudaro eglės, beržai, drebulės, ąžuolai, uosiai ir kt. Žolinė danga labai įvairi, tačiau čia auga daugiau higrofitų, t. y. šlapias vietas mėgstantys augalai. Pavasarį gausu plukių. Samanų danga negausi. Žaliagiriai būna lygumų rajonuose, kur dirvožemiai velėniniai glėjiški priemoliai bei moliai, nelaidūs vandeniui.

• Paraistis. Tokio tipo miškai auga reljefo įdubimuose, žemapelkių pakraščiais. Čia dirvožemiai – velėniniai ir puveniniai jauriniai glėjiniai. Paklotėje žolinė danga sudaro 20-60 proc. Vyrauja siauralapis lendrūnas, gausu paparčių, asiūklių, viksvų ir kt. augalų. Samanų rūšinė sudėtis nedidelė. Trake auga šaltekšniai, karklai, šermukšniai, pomiškyje vyrauja eglaitės.
• Palieknis
• Šlapgiris
• Baltmiškis
• Juodgiris.
• Lieknas.
• Raistas. Dirvožemis – pelkinis durpinis, tik durpės mažiau suirusios. Raiste auga skurdūs medynai, dažniausiai juodalksnis ir plaukuotasis beržas. Traką užima karklai, šaltekšnis ir kt. Raistuose yra daug kupstų, ant kurių įsikuria mėlynės, samanos, o tarp kupstų – viksvos, žinginiai, pelkiniai paparčiai, trindažolės ir kiti augalai.
• Durpinis mėlynšilis.
• Durpinis mėlyngiris.
• Durpinis žaliagiris.
• Durpinis juodgiris.

Svarba

Miškas žiemą

Miškų reikšmė:

• Gamina deguonį, sulaiko atmosferos teršalus;
• Sukaupia didelį organinių medžiagų kiekį ir sumažina šiltnamio efekto poveikį; jokia kita žemės paviršiaus ekosistema netalpina tiek anglies, kaip miškas;
• Sumažina gruntinių ir paviršinių vandenų taršą;
• Stabdo vėjo ir vandens sukeliamą dirvų eroziją;
• Palaiko biologinę įvairovę;
• Sudaro galimybes poilsiui, turizmui;
• Miškinguose regionuose miškas – svarbus pajamų šaltinis vietos gyventojams;
• Miškų ūkis yra svarbi ūkio šaka.

Miškas folklore

Daugelio pasaulio tautų folklore miškas yra mistinė, šventa vieta, miško dvasių, demonų, trolių namai. Kai kuriuose pagoniškuose tikėjimuose miškas buvo šventų apeigų vieta (šventoji giraitė).

Nuorodos

• Lietuvos miško genetiniai ištekliai Archyvuota kopija 2012-08-29 iš Wayback Machine projekto.
• Generalinė miškų urėdija Archyvuota kopija 2011-09-02 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos miško savininkų asociacija
• Miško savininko elementorius, LR AM Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.