Italijos vyrų futbolo rinktinė
Asociacija | |||
---|---|---|---|
Federazione Italiana Giuoco Calcio | |||
FIFA reitingas | |||
9 (2024-04-04)[1] | |||
Treneris | |||
Luciano Spalletti | |||
Daugiausiai įvarčių įmušė | |||
Gigi Riva (35) | |||
Daugiausia rungtynių žaidė | |||
Gianluigi Buffon (176) | |||
| |||
Pirmosios rungtynės | |||
Italija 6:2 Bolivija (Milanas; 1910 m. gegužės 15 d.) | |||
Pergalė didžiausiu skirtumu | |||
Italija 9:0 JAV (Brentfordas; 1948 m. rugpjūčio 2 d.) | |||
Pralaimėjimas didžiausiu skirtumu | |||
Vengrija 7:1 Italija (Budapeštas; 1924 m. rugpjūčio 6 d.) | |||
Pasaulio čempionatas | |||
Dalyvauta: 18 (Pirmas kartas: 1934) | |||
Europos čempionatas | |||
Dalyvauta: 12 (Pirmas kartas: 1968 m.) |
Italijos vyrų futbolo rinktinė (it. Nazionale di calcio dell'Italia) – futbolo komanda, atstovaujanti Italijai. Viena sėkmingiausių futbolo rinktinių, keturis kartus laimėjusi pasaulio čempionatą, du kartus Europos čempionatą bei vieną kartą iškovojusi olimpinius aukso medalius. Pasaulio čempionatų finaluose žaidė 5 kartus, dar tris kartus pateko į pusfinalį.
Tradicinės komandos spalvos (kaip ir visų Italijos sporto šakų atstovų, išskyrus autosportą) yra mėlyna (itališkai azzuro), nuo šio pavadinimo komanda vadinama Azzurri.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nedalyvavusi pirmajame pasaulio čempionate, Italijos rinktinė laimėjo Italijoje 1934 m. surengtą antrąjį bei Prancūzijoje 1938 m. surengtą trečiąjį čempionatus. 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse Italijos komanda iškovojo aukso medalius.
Po antrojo pasaulinio karo komanda nebežaidė taip sėkmingai. 1949 m. aviakatastrofoje žuvus visiems stipriausio Italijos klubo Torino FC žaidėjams, rinktinės sudėtis labai susilpnėjo ir 1950 metų pasaulio čempionate rinktinė iškrito po pirmojo etapo. Pirmame etape Italijai čempionatas baigėsi ir 1954 m., į 1958 m. čempionatą rinktinė nepateko neįveikusi atrankos, 1962 m. ir 1966 m. čempionatuose vėl iškrito po pirmojo etapo.
1968 m. komanda pirmą kartą dalyvavo Europos čempionate, kur pateko į finalą, finale sužaidė lygiosiomis su Jugoslavijos komanda, pakartotinai žaistose finalo rungtynėse laimėjo 2:0 ir iškovojo pirmąją vietą. 1970 metų pasaulio čempionate italai pusfinalyje po vienų dramatiškiausių XX amžiaus futbolo rungtynių po pratęsimo 4:3 įveikė Vakarų Vokietiją, o finale pralaimėjo Brazilijos komandai 4:1. 1974 metų pasaulio čempionate Italija iškrito po pirmo etapo, o 1978 metų čempionate užėmė ketvirtąją vietą.
1982 m. pasaulio čempionate italai trečią kartą tapo čempionais, finale 3:1 nugalėję Vakarų Vokietijos komandą, šiame čempionate Paolo Rossi įmušė 6 įvarčius ir buvo rezultatyviausiu čempionato žaidėju. 1990 m. užėmė trečią, o 1994 m. – antrąją vietą.
2006 m. pasaulio čempionate Vokietijoje grupės varžybose įveikė Ganos ir Čekijos rinktines bei lygiosiomis sužaidė su JAV komanda. Aštuntfinalyje žaidė prieš Australijos komandą, šiose rungtynėse australai prasižengė italų baudos aikštelėje paskutinę rungtynių minutę ir Francesco Totti realizavus 11 m baudinį italai iškovojo pergalę 1:0. Ketvirtfinalyje po įnirtingos kovos italai nugalėjo Ukrainos komandą 3:0. Pusfinalyje Italija susitiko su Vokietijos komanda, per rungtynių pagrindinį laiką nei viena komanda neįmušė įvarčių, antrojo pratęsimo paskutinėmis minutėmis Fabio Grosso ir Alessandro Del Piero įmušė po įvartį ir Italija šeštą kartą pateko į pasaulio čempionato finalą. Finale sužaidė lygiosiomis 1:1 prieš Prancūzijos rinktinę, o baudinių serijoje tiksliai mušė visus 5 smūgius ir nugalėjo 5:3, ketvirtą kartą tapdami čempionais.
2008 m. birželį dalyvavo Austrijoje ir Šveicarijoje vykusiame 13-tame Europos futbolo čempionate. Grupės rungtynėse susitiko su Olandija, Prancūzija ir Rumunija. Po pralaimėjimo 0-3 olandams sekė lygiosios 1-1 su rumunais ir 2-0 pergalė prieš prancūzus. Ketvirtfinalyje italai susitiko su ispanais. Rungtynės ir pratęsimas baigėsi lygiosiomis, o baudinių seriją 2-4 laimėjo ispanai. Praėjus savaitei po čempionato pabaigos buvo paskelbta, kad nutraukiama sutartis su treneriu Roberto Donadoni, o į jo vietą sugrįžta buvęs rinktinės treneris Marcello Lippi.[2]
Atrankoje į 2010 m. XIX pasaulio futbolo čempionatą Italijos rinktinė grupėje užėmė pirmąją vietą, pelniusi 7 pergales ir 3 rungtynes sužaidusi lygiosiomis. Grupėje aplenkė Airijos, Bulgarijos, Kipro, Juodkalnijos ir Gruzijos rinktines.
Gruodžio 4 d. ištraukti burtai lėmė, kad Italijos rinktinė pateko į F grupę, kurioje žaidė kartu su Paragvajaus, Naujosios Zelandijos ir Slovakijos rinktinėmis.[3]. Šis čempionatas tuometiniams pasaulio čempionams susiklostė labai nesėkmingai – sužaista lygiosiomis su Paragvajumi ir N. Zelandija, o lemiamas varžybas su Slovakija italai po atkaklios kovos pralaimėjo rezultatu 2:3. Italai grupėje liko paskutiniai ir į kitą etapą nepateko. Tai buvo prasčiausias Italijos rinktinės pasirodymas nuo 1974 m. Taip pat šis pasirodymas buvo pirmas kartas istorijoje, kai Italijos rinktinė pasaulio čempionato finaliniame etape nepelnė nei vienos pergalės.
Po pasaulio čempionato trenerį M. Lippi pakeitė Cesare Prandelli. Šis pakeitimas jau buvo numatytas prieš čempionatą ir nebuvo nulemtas prastų rezultatų. Naujojo trenerio debiutinėse rungtynėse Italijos rinktinė pralaimėjo Dramblio Kaulo Kranto rinktinei. Atrankoje į 2012 m. Europos futbolo čempionatą Italija baigė pralaimėjimų seriją ir nugalėjo Estijos rinktinę 2-1.
Atrankoje į 2012 m. XIV Europos futbolo čempionatą Italijos rinktinė pateko į C grupę. Joje pelnė 8 pergales ir du kartus sužaidė lygiosiomis. To užteko lengvai užimti pirmąją vietą ir patekti į Europos čempionatą, kuris vyks Lenkijoje ir Ukrainoje.
Ištraukus čempionato burtus, Italija pateko į C grupę, kurioje lygiosiomis 1:1 sužaidė su Ispanija bei Kroatija ir rezultatu 2:0 nugalėjo Airijos rinktinę. Italija užėmė antrąją vietą grupėje ir ketvirtfinalyje susitiko su D grupės nugalėtoja Anglija. Kadangi ir po dviejų pratęsimų rezultatas tebebuvo lygus (0:0), prireikė baudinių serijos, kurią Italija laimėjo rezultatu 4:2. Pusfinalyje komanda rezultatu 2:1 įveikė Vokietijos rinktinę ir pateko į čempionato finalą. Abu įvarčius pelnė M. Balotelli.
Turnyro finale Kijeve italai susitiko su Ispanijos rinktine. Jau per pirmą kėlinį ispanai sugebėjo įmušti 2 įvarčius. Antrame kėlinyje italai nesugebėjo pasipriešinti ir praleido dar du įvarčius. Finalas pasibaigė rezultatu 0 – 4, o Italija po 12 m. pertraukos vėl tapo Europos vicečempione.
Atrankoje į 2014 m. pasaulio futbolo čempionatą Italijos rinktinė grupėje tapo nugalėtoja su 6 pergalėmis ir 4 lygiosiomis. Pasaulio futbolo čempionate komanda pateko į vieną grupę su Anglija, Kosta Rika ir Urugvajumi. Pirmose rungtynėse italai nugalėjo britus rezultatu 2-1. Kitose dvejose rungtynėse Italijos rinktinė pripažino varžovų pranašumą 0-1; kaip ir 2010 m. čempionate italai neperžengė grupės etapo.
Po čempionato treneris C. Prandelli pranešė pasitraukiantis iš savo pareigų. 2014 m. rugpjūčio 14 d. naujuoju rinktinės treneriu tapo buvęs Juventus klubo treneris Antonio Conte.[4]
Komanda nesunkiai pateko į XV Europos futbolo čempionatą. Grupės varžybose italai laimėjo prieš belgus ir švedus, o nieko nelemiančiose rungtynėse pralaimėjo airiams. Čempionato aštuntfinalyje komanda 2-0 nugalėjo Ispanijos rinktinę, o ketvirtfinalyje tik po baudinių serijos nusileido Vokietijai. Tai buvo pirmasis italų pralaimėjimas Vokietijai Europos ar pasaulio čempionatuose.[5]
Po šio Europos čempionato naujuoju rinktinės treneriu dvejiems metams paskirtas italas Giampiero Ventura, iki tol vadovavęs Torino klubui.[6]
Atrankoje į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą komanda G grupėje užėmė 2 vietą po Ispanijos. Papildomoje atrankoje Italija susitiko su Švedija ir pralaimėjo bendru rezultatu 0-1. Tai buvo pirmas kartas, kai Italija nepateko į pasaulio futbolo čempionatą nuo 1958 m.[7] Po šių rungtynių veteranai Giorgio Chiellini, Andrea Barzagli, Daniele De Rossi ir kapitonas Gianluigi Buffon pasitraukė iš nacionalinės rinktinės. Treneriui atsisakius pasitraukti iš posto, federacija po dviejų dienų jį atleido.[8]
2018 m. gegužės 14 d. naujuoju rinktinės treneriu paskirtas Roberto Mancini.[9] Su naujuoju treneriu ekipa sėkmingai įveikė XVI Europos futbolo čempionato atranką ir su visomis 10 pergalių tapo vos 6-aja komanda istorijoje atrankoje į Europos čempionatą nepatyrusi pralaimėjimo.[10]
2020 m. pabaigoje nugalėjo 2020–2021 m. UEFA Tautų lygos grupėje ir užtikrintai pateko į finalinio ketverto varžybas, kurios vyks Milane ir Turine.[11][12]
2021 m. liepos 11 d. XVI Europos futbolo čempionato finale rinktinė po baudinių serijos rezultatu 3–2 nugalėjo Angliją ir antrą kartą istorijoje tapo Europos čempione.[13]
2021 m. rugsėjo 8 d. nugalėjusi Lietuvos rinktinę 5-0 Italijos komanda pasiekė naują rekordą futbolo istorijoje, nepralaimėjusi 37 iš eilės rungtynių.[14]
Atrankoje į 2022 m. pasaulio futbolo čempionatą Italijos rinktinė netikėtai grupėje užėmė antrąją vietą ir turėjo žaisti papildomą atrankos etapą.[15] Pirmose atrankos rungtynėse namuose susitikę su Šiaurės Makedonija per pridėtą laiką praleido įvartį ir antrą kartą iš eilės nepateko į pasaulio futbolo čempionatą.[16]
2023 m. rugpjūčio 18 d. rinktinės treneriu paskirtas Luciano Spalletti, pakeitęs R. Mancini.[17]
Dalyvavimas pasaulio čempionatuose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1930 – nedalyvavo
- 1934 – 1 vieta
- 1938 – 1 vieta
- 1950 – I etapas
- 1954 – I etapas
- 1958 – neįveikė atrankos
- 1962 – I etapas
- 1966 – I etapas
- 1970 – 2 vieta
- 1974 – I etapas
- 1978 – 4 vieta
- 1982 – 1 vieta
- 1986 – aštuntfinalis
- 1990 – 3 vieta
- 1994 – 2 vieta
- 1998 – ketvirtfinalis
- 2002 – aštuntfinalis
- 2006 – 1 vieta
- 2010 – I etapas
- 2014 – I etapas
- 2018 – neįveikė atrankos
- 2022 – neįveikė atrankos
Dalyvavimas Europos čempionatuose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1960 – nedalyvavo
- 1964 – neįveikė atrankos
- 1968 – 1 vieta
- 1972 – neįveikė atrankos
- 1976 – neįveikė atrankos
- 1980 – 4 vieta
- 1984 – neįveikė atrankos
- 1988 – pusfinalis
- 1992 – neįveikė atrankos
- 1996 – I etapas
- 2000 – 2 vieta
- 2004 – I etapas
- 2008 – ketvirtfinalis
- 2012 – 2 vieta
- 2016 – ketvirtfinalis
- 2021 – 1 vieta
- 2024 – aštuntfinalis
Dalyvavimas FIFA Konfederacijų taurėje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1992–2005 – nedalyvavo
- 2009 – I etapas
- 2013 – 3 vieta
Pasiekimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]FIFA pasaulio čempionai: 4 kartus
Europos čempionai: 2
Vasaros Olimpiados čempionai: 1
Centrinės Europos čempionai: 2
- 1927-30, 1933-35
Pasaulio karių lygos čempionai: 8
Pasaulio sporto apdovanojimas „Metų komanda“
Daugiausiai įvarčių pelnę žaidėjai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2015 m. spalio 13 d. duomenys:
# | Žaidėjas | Metai | Įvarčiai (rungtynės) | Įvarčiai per rungtynes |
---|---|---|---|---|
1 | Luigi Riva | 1965–1974 | 35 (42) | 0.83 |
2 | Giuseppe Meazza | 1930–1939 | 33 (53) | 0.62 |
3 | Silvio Piola | 1935–1952 | 30 (34) | 0.88 |
4 | Roberto Baggio | 1988–2004 | 27 (56) | 0.48 |
Alessandro Del Piero | 1995—2008 | 27 (91) | 0.28 | |
6 | Adolfo Baloncieri | 1920–1930 | 25 (47) | 0.53 |
Filippo Inzaghi | 1997–2007 | 25 (57) | 0.44 | |
Alessandro Altobelli | 1980–1988 | 25 (61) | 0.41 | |
9 | Christian Vieri | 1997–2005 | 23 (49) | 0.47 |
Francesco Graziani | 1975–1983 | 23 (64) | 0.36 |
Daugiausiai rungtynių sužaidę žaidėjai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiausiai rungtynių už Italijos rinktinę yra sužaidęs komandos kapitonas vartininkas Gianluigi Buffon.
2022 m. kovo 24 d. duomenys
# | Žaidėjas | Aktyvūs metai | Rungtynių skaičius | Įvarčiai |
---|---|---|---|---|
1 | Gianluigi Buffon | 1997–2018 | 176 | 0 |
2 | Fabio Cannavaro | 1997–2010 | 136 | 2 |
3 | Paolo Maldini | 1988–2002 | 126 | 7 |
4 | Leonardo Bonucci | 2010–2023 | 121 | 8 |
5 | Andrea Pirlo | 2002–2015 | 116 | 13 |
6 | Daniele De Rossi | 2004–2017 | 117 | 21 |
7 | Giorgio Chiellini | 2004–2022 | 117 | 8 |
8 | Dino Zoff | 1968–1983 | 112 | 0 |
9 | Gianluca Zambrotta | 1999–2010 | 98 | 2 |
10 | Giacinto Facchetti | 1963–1977 | 94 | 3 |
Paryškinti šiuo metu žaidžiantys žaidėjai.
Treneriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- komisija (1910–1912)
- Vittorio Pozzo (1912)
- komisija (1912–1924)
- Vittorio Pozzo (1924)
- komisija (1924–1925)
- Augusto Rangone (1925–1928)
- Carlo Carcano (1928–1929)
- Vittorio Pozzo (1929–1948)
- komisija (1949–1959)
- Giuseppe Viani (1960)
- Giovanni Ferrari (1960–1961), su Paolo Mazza (1962)
- Edmondo Fabbri (1962–1966)
- Helenio Herrera ir Ferruccio Valcareggi (1966–1967)
- Ferruccio Valcareggi (1967–1974)
- Fulvio Bernardini (1974–1975), su Enzo Bearzot (1975–1977)
- Enzo Bearzot (1977–1986)
- Azeglio Vicini (1986–1991)
- Arrigo Sacchi (1991–1996)
- Cesare Maldini (1996–1998)
- Dino Zoff (1998–2000)
- Giovanni Trapattoni (2000–2004)
- Marcello Lippi (2004–2006)
- Roberto Donadoni (2006–2008)
- Marcello Lippi (2008–2010)
- Cesare Prandelli (2010–2014)
- Antonio Conte (2014–2016)
- Gian Piero Ventura (2016–2017)
- Roberto Mancini (2018–2023)
- Luciano Spalletti (2023–)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ FIFA pasaulio reitingai. FIFA. Nuoroda tikrinta 2022-04-16.
- ↑ Euro 2008 – Lippi returns to manage Italy Archyvuota kopija 2008-10-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Draw ignites FIFA World Cup fever Archyvuota kopija 2009-12-08 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Antonio Conte agrees to become new Italy coach
- ↑ Germany finally defeat Italy to stride into semis
- ↑ Official: Ventura new Italy CT
- ↑ Ignominious Italy out of World Cup Archyvuota kopija 2019-11-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Official: Ventura sacked by Italy
- ↑ Official: Italy appoint Mancini
- ↑ Denmark and Switzerland through, Italy perfect
- ↑ „Italia, sorteggio positivo: gli azzurri pescano Olanda, Polonia e Bosnia. Mancini: "Buon gruppo"“. Eurosport (italų). 2020-03-03. Nuoroda tikrinta 2020-12-09.
- ↑ „Nations League – Italia-Polonia 2-0. Il tabellino della gara“. Numeri Calcio (italų). Suarchyvuota iš originalo 23 November 2020. Nuoroda tikrinta 2020-12-09.
- ↑ „England lose shootout in Euro 2020 final“. BBC Sport (britų anglų). Nuoroda tikrinta 2021-07-11.
- ↑ Italia, sono 37 partite consecutive da imbattuti e in Brasile si arrendono
- ↑ Northern Ireland 0 Italy
- ↑ „FINALE Italia-Macedonia del Nord 0-1: azzurri di nuovo fuori dal Mondiale“. La Gazzetta dello Sport (italų). Nuoroda tikrinta 2022-03-24.
- ↑ „Former Napoli manager Luciano Spalletti takes charge of Italy“. The Guardian. 2023-08-18. Nuoroda tikrinta 2023-08-18.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Italijos futbolo asociacija (italų, anglų kalbomis)
|
|