Vietnamo karas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Vietnamo karas
Priklauso: Šaltajam karui ir Indokinijos karams
Deganti vietkongiečių bazė po atakos.
Data 1955 m. lapkričio 1 d. – 1975 m. balandžio 30 d. Vieta Pietų Vietnamas, Šiaurės Vietnamas, Kambodža, Laosas Rezultatas Šiaurės Vietnamo pergalė JAV dalinių išvedimas iš Indokinijos Pietų Vietnamo panaikinimas Vietname, Kambodžoje ir Laose įsigali prosovietinės komunistinės vyriausybės. Priežastis Partizaninis karas Pietų Vietname Teritoriniai pokyčiai Šiaurės ir Pietų Vietnamas suvienytas. Valdžia - Šiaurės Vietnamo.
Konflikto šalys
Antikomunistinės pajėgos:  Pietų Vietnamas  Jungtinės Amerikos Valstijos  Pietų Korėja  Australija  Filipinai  Naujoji Zelandija  Tailandas Kmerų Respublika Laosas Kinijos Respublika	Komunistinės pajėgos:  Šiaurės Vietnamas Vietkongas Raudonieji Kmerai Pathet Lao  Kinijos Liaudies Respublika  Sovietų Sąjunga  Šiaurės Korėja  Kuba
Vadovai ir kariniai vadai
Ngô Đình Diệm Nguyễn Văn Thiệu Nguyễn Cao Kỳ Cao Văn Viên Lyndon B. Johnson Richard Nixon Robert McNamara Henry Kissinger William Westmoreland Creighton Abrams Lon Nol ...ir kiti	Ho Ši Minas Lê Duẩn Võ Nguyên Giáp Văn Tiến Dũng Trần Văn Trà Nguyễn Văn Linh Nguyễn Hữu Thọ Pol Potas ...ir kiti
Pajėgos
~1,830,000 (1968 m.) Pietų Vietnamas: 850 000 JAV: 536,100 Laisvojo pasaulio pajėgų: 65 000 Australija: 7 672 Tailandas, Filipinai: 10 450 Naujoji Zelandija: 552	~461,000 Šiaurės Vietnamas: 287 465 (1968 m. sausis) KLR: 170 000 (1969) TSRS: 3 000 Šiaurės Korėja: 300-600
Nuostoliai
Pietų Vietnamas 220 357 žuvusieji; 1 170 000 sužeista Jungtinės Valstijos 58 220 žuvusieji, 303 635 sužeisti, Pietų Korėja 5 099 žuvusieji, 10 962 sužeistieji, 4 dingę Australija 521 žuvusieji, 3000 sužeistųjų Naujoji Zelandija 37 žuvusieji; 187 sužeistieji Tailandas 1 351 žuvusysis Laoso Karalystė 30 000 žuvusiųjų, sužeistųjų skaičius nežinomas Iš viso žuvusiųjų: 315 384 Iš viso sužeista: ~1 490 000+	Šiaurės Vietnamas & ŠIP 1 176 000 žuvusiųjų/dingusiųjų; 600 000+ sužeista Kinijos LR 1 446 žuvusieji, 4200 sužeista Tarybų Sąjunga 16 žuvusiųjų Iš viso žuvusiųjų: iki ~1 177 462 Iš viso sužeista: ~604 200+
žuvusieji Vietnamo civiliai: ~200 000–2 000 000 žuvusieji Kambodžos civiliai: 200 000–300 000 žuvusieji Laoso civiliai: ~20 000–200 000* Iš viso žuvusių civilių: ~420 000–2 500 000 Iš viso žuvusių: ~1 912 846-3 992 846 Daugiau informacijos skyrelyje karo pasekmės

Vietnamo karas – karų už Vietnamo nepriklausomybę, o vėliau ir suvienijimą grandinė, kuri tęsėsi nuo 1946 m. vasario iki 1975 m. Pats garsiausias karas šioje karų virtinėje yra karas su JAV.

Vietnamo išlaisvinimas iš Japonijos ir Prancūzijos administracijų (1946–1955 m.)

Karinio konflikto pradžia prasidėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Jam baigiantis Japonija okupavo Indokiniją – kolonijines Prancūzijos valdas. Japonija ir višistinė Prancūzija buvo Vokietijos sąjungininkės, tai Vietname, kaip ir kituose Indokinijos teritorijose ėjo sudėtinga, bet mažai efektyvi Prancūzijos ir Japonijos administracijų sąveika.

Žiaurus Vietnamo komunistų persekiojimas, vykdomas Prancūzijos administracijos iki ir per Antrą pasaulinį karą paskatino Vietnamo komunistus pradėti karinius veiksmus prieš Prancūzijos ir Japonijos karines struktūras. 1944 m. gale prasidėjo Vietnamo komunistų karinių grupuočių formavimas. Vietnamo komunistinei partijai pradėjo vadovauti Ho Ši Minas, karinėms pajėgoms per visą konfliktą vadovavo Nguenas Ziapas.

1944 m. gruodžio 24 d. – pirma efektyvi Vietnamo partizanų ataka. Visos Vietnamo komunistų jėgos, apie 30 žmonių sunaikino du prancūzų postus.

1945 m. kovo 9 d. Japonija pradėjo karą Indokinijos teritorijoje. Atsiradęs „valdžios vakuumas“ pasitarnavo Vietnamo komunistams. 1945 m. viduryje jie kontroliavo esminę Šiaurės Vietnamo dalį, partizanų skaičius jau buvo apie 10 tūkstančių. Japonijos pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare dar labiau nusilpnino Vietnamo centrinę valdžią. Rugpjūčio 19 d. komunistai užėmė Hanojų; iki to laiko jie kontroliavo didžiąją Vietnamo dalį. Japonijos ir Prancūzijos 1944–1945 m. neefektyvūs veiksmai leido komunistams paimti valdžią be didelių žmonių nuostolių.

Karas su Prancūzijos kolonizatoriais (1946–1954 m.)

Prancūzijos belaisviai Vietname 1954 m.

Komunistai 1945 m. paėmę valdžią į savo rankas, aktyviai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo viena iš įtakingiausių politinių jėgų Vietname. Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos. Jie nusprendė užimti Vietnamą. 1946 m. lapkričio 20 d. Šiaurės Vietnamo jūrų uoste Haifone iš Prancūzų karinio laivo buvo apšaudytas Vietnamo laivas. Lapkričio 21 d. Prancūzijos vadovybė pasiuntė Vietnamo vadovybei (Vietnamo komunistinei vadovybei) ultimatumą su reikalavimu pasitraukti iš Haifono. Atsisakius vykdyti tokius reikalavimus Prancūzijos kariuomenė stipriai apšaudė miestą, kuriame žuvo daug žmonių. 1946 m. gruodžio 19 d. Prancūzijos vadovybė pareikalavo nuginkluoti Vietnamo pajėgas Haifone, bet Prancūzijos pajėgos buvo atakuotos vietnamiečių. Prancūzijos kariuomenė buvo daug geriau ginkluota, todėl išstūmė Vietnamo komunistus iš stambių gyvenamųjų punktų.

1947 m. kovo mėnesio gale prancūzai kontroliavo pagrindinius miestus, kelius, jungiančius su pakrante. Pagrindiniu komunistų atramos punktu tapo sunkiai prieinama vietovė šiaurės Vietname, pasienyje su Kinija – Viet Bakas. Bandymai sumušti šitame rajone partizanus 1947 m. buvo nesėkmingi, tuo tarpu prancūzų kariuomenės karinė technika dėvėjosi, o kareivių ryžtas kautis smuko. Tuo laiku Vietnamas kaupė jėgas ir tobulino karinių pajėgų organizaciją, padarydamas ją įprasta reguliaria armija. Karinės vietnamiečių pajėgas per 1946–1950 m. sudarė apie 60 tūkstančių žmonių.

Per 1948–1950 m. prancūzų kariuomenės veiksmai daugiau buvo „valomieji“, mažas prancūzų karių kiekis neleido vykdyti operacijų džiunglių gilumoje. 1950 m. vietnamiečiai sunaikino keletą prancūzų įgulų prie Vietnamo-Kinijos sienos. Prancūzų kariuomenė prarado apie 6000 žmonių.

1952 m. pavasarį kolonijinė kariuomenė perėjo prie gynybos ir įsitvirtino svarbiausiuose šiaurės Vietnamo rajonuose (pietų Vietnamas buvo sąlyginai rami prancūzams vieta). Vietnamiečiai būdami tikri savo kariniu pranašumu (pagal 1951 m. rezultatus) nesėkmingai pabandė pulti prancūzų pozicijas. Per puolimus vietnamiečiai turėjo daug nuostolių nuo sunkiosios ginkluotės (napalmo, sunkiosios artilerijos, upių ir jūrų karinių laivų).

1952 m. gale prancūzai puolė ir paėmė Hoa-Bino miestelį, esanti 40 kilometrų nuo gynybinių linijų. Bet 1953 m. pradžioje dėl tiekimo (vietnamiečiai blokavo kelius ir upes, numušinėjo transportinius lėktuvus) jo įgulą reikėjo evakuoti su dideliais nuostoliais.

1952 m. rudenį Vietminas puolė retus prancūzų įtvirtinimus per vakarų Vietnamo sieną. Kolonijinė kariuomenė nesėkmingai pabandė nukreipti dėmesį puldama tiekimo bazes Viet Bake. Jėgų prancūzams buvo per mažai ir jiems reikėjo atsitraukti nepasiekus norimų rezultatų.

1953 m. pavasarį Vietnamo komunistų kariuomenė efektyviai įsiveržė į Laosą, naikindama prancūzų ir laosiečių įgulas. Šita operacija parodė prancūzų silpną vietą. Iš vienos pusės prancūzai bandė ginti Laosą, iš kitos Hanojaus karinės bazės negalėjo padėti atakuojamiems.

Siekdama susigrąžinti prarastą iniciatyvą ir apginti Laosą nuo vietnamiečių komunistų 1953 m. gale prancūzų kariuomenė išlaipino Den-Ben-Fu keletą tūkstančių kareivių (įgulos dydis keitėsi). Įgula turėjo trukdyti tiekimą Vietminiui šiaurės Laose. Tuo pat metu buvo planuojama operacija prieš partizanus centriniame Vietname.

1953 m. gruodyje – 1954 m. sausyje Vietminis susikoncentravo prie Den-Ben-Fu keletą divizijų. Tuo tarpu neintensyvūs kariniai veiksmai vyko centriniam Vietname ir Laose, iniciatyva mūšiuose buvo Vietnamo komunistų: jų tikslas buvo nuvilioti prancūzus nuo Den-Ben-Fu garnizono. Vietminis sugebėjo efektyviai tiekti atsargas savo daliniams. Be to, prancūzų tiekimas oru buvo nepakankamas Den-Ben-Fu garnizonui. Vietnamo partizanų skaičius ir tiekimo pranašumas leido jiems laimėti lemiamą kovą prie Den-Ben-Fu. Galiausiai po mūšio, kuris tęsėsi nuo 1954 m. kovo 12 d. iki gegužės 7 d. prancūzų įgula (apie dešimt tūkstančių kareivių) pasidavė vietnamiečiams (vietnamiečių nuostoliai sudarė apie dešimt tūkstančių žmonių).

Šio karo metu Prancūziją rėmė JAV, o vietnamiečius ginklais, maistu, kitais reikmenimis – SSRS ir Kinija. Dėl prancūzų karių nuostolių pačioje Prancūzijoje prasidėjo antikarinės demonstracijos. Nesėkmingos karinės operacijos ir nepasitenkinimas karu pačioje Prancūzijoje, privertė vyriausybę pradėti taikos derybas. Šveicarijoje prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo visos didžiosios valstybės – Prancūzija, SSRS, Kinija, JAV, Didžioji Britanija. 1954 m. buvo pasirašyti Ženevos susitarimai dėl Indokinijos, kurie reiškė, kad Vietnamas, Kambodža, Laosas tampa nepriklausomomis valstybėmis.

Ženevos sustarimai numatė, kad Vietname, Kambodžoje ir Laose įvyks laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos šių valstybių vyriausybės (akcentuojama tautos pasirinkimo teisė). Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas į dvi dalis. Šiaurinę dalį valdė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino, o pietinę – JAV remiama nekomunistinė vyriausybė. Rinkimai neįvyko, nei šiaurinėje, nei pietinėje Vietnamo dalyse, tikriausiai todėl, kad abi pusės bijojo prarasti savo pozicijas.

Šiaurės Vietnamo atstatymas, partizaninis karas pietų Vietname (1955–1964 m.)

Nuo 1954 m. galo Šiaurės Vietnamas intensyviai atstatinėjo karo suniokotą valstybės ekonomiką. Buvo siekiama stiprinti komunistų įtaką Pietų Vietname. Pietų Vietname vyko partizaninis karas, ir vyriausybė pradėjo naikinti komunistų organizacijas savo kontroliuojamose teritorijose.

1959 m. gegužės-birželio mėnesiais tūkstančių Šiaurės Vietnamo kareivių pradėjo veiksmus Pietų Vietname. 1960 m. rugsėjo mėnesį Šiaurės Vietnamo vyriausybė oficialiai pripažino savo paramą sukilėliams pietuose. Toliau neefektyvi vyriausybė vis labiau praradinėjo savo įtaką Pietų Vietname.

Tuo metu vis didėjo amerikiečių karinė pagalba pietų Vietnamui. Nuo 1962 m. Pietų Vietnamas naudojo amerikiečių sraigtasparnius kariniuose veiksmuose prieš partizanus. Nedidelis kontingentas amerikiečių kariškių dirbo instruktoriais ir betarpiškai dalyvavo kariniuose veiksmuose. Pietų Vietnamo partizanų – komunistų Vietkongo ginkluotė toliau didėjo dėka ginklų iš Šiaurės Vietnamo. 1963 m. pabaigoje Vietkongas kontroliavo apie 40 % Pietų Vietnamo teritorijos, tuo tarpu dėl karinių perversmų keitėsi Pietų Vietnamo vyriausybės ir negalėjo kontroliuoti situacijos.

1964 m. rugpjūtyje įvyko mūšis tarp amerikiečių ir šiaurės Vietnamo laivų (kuris kaip paaiškėjo vėliau buvo sufabrikuotas). Toks pats incidentas pasikartojo rugpjūčio 4 d. naktį ir lėktuvnešių aviacija sudavė karinį smūgį šiaurės Vietnamo kariniams objektams. Šie įvykiai, vietkongiečių antpuoliai prieš amerikiečius Pietų Vietname, JAV nenoras, kad valdžia pereitų šiaurės Vietnamo komunistams baigėsi aktyviais kariniais veiksmais, į kuriuos įsivėlė JAV ir jos sąjungininkės Australija ir Naujoji Zelandija.

JAV ir kitų valstybių kariuomenės įvedimas į pietų Vietnamą (1965–1973 m.)

Sraigtasparnių panaudojimas Vietnamo kare (1966 m.)

1965 m. Pietų Vietnamo pajėgos turėjo didelių nuostolių. Pietų Vietnamo valdžiai padėti galėjo tik kitų valstybių įsikišimas. Į Pietų Vietnamą buvo įvestos JAV ir jų sąjungininkų pajėgos. Jos bombardavo Šiaurės Vietnamo transporto tinklus ir karinius objektus.

1965 m. lapkričio 14 d. įvyko pirmas rimtas mūšis tarp Vietkongo ir amerikiečių armijos. Nuostoliai (pagal amerikiečius) buvo 79 amerikiečiai ir daugiau kaip 1000 Vietkongo karių.

1966 m. padidėjo šiaurės Vietnamo bombardavimas. Ekonominiai šiaurės Vietnamo nuostoliai buvo mažesni, negu bombų kaina, bet jaučiamas neseniai atstatytai ekonomikai. Per 1966 m. buvo numesta 128 tūkstančiai tonų bombų. Tuo tarpu komunistų pajėgos (Vietkongo ir šiaurės Vietnamo daliniai) pietų Vietname padidėjo iki 280 tūkstančių karių. Karinės JAV pajėgos 1966 m. padidėjo iki 385 tūkstančius žmonių. 1966 m. amerikiečiai vykdė efektyvias operacijas ir sunaikino nemažai vietnamiečių karinių dalinių. Tuo laikotarpiu karinė iniciatyva priklausė amerikiečiams. Prasidėjo gyventojų taikaus gyvenimo programa, bet ji buvo vykdoma neefektyviai.

1967 m. sausį karinės pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų pajėgos pasiekė 1,2 milijonus žmonių. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai suduodavo smūgius per Vietkongo kariuomenės ir amunicijos koncentracijos vietas. Reikia pažymėti, kad akivaizdi JAV ir jų sąjungininkų kareivių ir apsirūpinimo technika persvara leido pirmiems laimėti didžiąją dalį mūšių be jaučiamų nuostolių.

Tuo laiku gyventojų apklausos įvykdytos JAV 1967 m. rudenį parodę, kad didžioji dalis amerikiečių pasisako prieš karą. Toliau, dėl augančių nuostolių ir konflikto užsitesimo JAV gyventojų palaikymas vis mažėjo. 1967 m. nuostoliai žuvusiais ir sužeistų tarp JAV karių sudarė apie 80 tūkstančių.

Amerikiečių kariai apžiūri namą pietų Vietname. Operacija „Irwing“ 1966 m.

Iš lėktuvo purškiamas chemikalas Agent Orange, turėjęs sunaikinti augaliją, kad partizanams būtų sunkiau pasislėpti

1968 m. vasarį Šiaurės Vietnamo remiamos pajėgos pabandė plačiai pulti Pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų kariuomenę. JAV kariuomenė buvo geriau apsirūpinusi karine technika, todėl puolančioji pusė turėjo daugiau nuostolių. Vienu iš to rezultatų buvo antikarinių nuotaikų JAV padidėjimas. Tuo tarpu žiniasklaida neteisingai teikė informacija apie vietnamiečių puolimą, pagal vienų teigimus JAV kariuomenė ženkliai sumušė Vietnamo komunistus, tuo tarpu žiniasklaida tai parodė, kaip sąjungininkų pralaimėjimą.

Gegužės pradžioje nedideliam partizanų kiekiui pavyko įsiveržti į Saigoną, bet tos pajėgos buvo sunaikintos sąjungininkų.

Aiškus JAV visuomenės jautrumas pakeitė Pietų Vietnamo komunistų tikslus 1969 m. pradžioje. Pirma buvo siekiama padaryti nuostolių JAV armijai.

Vietnamo bombardavimas

Sunaikintas šiaurės vietnamiečių tankas PT-76, prie Ben Hen bazės 1969 m. kovo mėn.

Vasarį Šiaurės Vietnamo kariuomenė atakavo JAV bazes. Atakas pavyko atmušti su sąjungininkų nuostoliais. Metų viduryje Šiaurės Vietnamo armija perėjo prie atsargesnių veiksmų. JAV politika buvo nukreipta į pietų Vietnamo karinių jėgų sustiprinimą, bandymus sutrukdyti komunistams gauti ginklų, galimybių išvesti savo kariuomenę didinimą. 1969 m. JAV pradeda „vietnamizacijos politiką“ (siekimą perduoti karinius objektus Pietų Vietnamo kariuomenei); faktiškai vyko parengiamieji darbai išvesti JAV kariuomenę iš konflikto zonos. Amerikiečiams nepavyko efektyviai reorganizuoti ir sustiprinti Pietų Vietnamo karinių pajėgų. Nuo 1969 m. amerikiečių armija pradėjo moraliai žlugti; moralinio nuosmukio priežastis buvo tai, kad kareiviai nematė ilgo karo prasmės, komunistų partizanų veiksmai, tarp kareivių plitusi narkomanija.

Vietnamo kaimynai taip pat buvo įtraukti į karą. Per Kambodžą iš šiaurės ėjo parama partizanams pietuose. JAV nepaisydama šalies neutraliteto slapta įvedė ten savo pajėgas, o 1969 m. prezidento Niksono įsakymu buvo pradėtas Kambodžos bombardavimas. Jo metu žuvo mažiausiai 750 000 civilių gyventojų. 1970 m. kaimyninėje Kambodžoje įvyko antikomunistinis perversmas, paremtas JAV valdžios. Nauja vyriausybė pabandė išvaryti komunistus iš valstybės, kilo pilietinis karas tarp naujosios vyriausybės ir nepatenkintųjų, tarp jų ir komunistų. Karas baigėsi JAV remiamos vyriausybės pralaimėjimu ir Raudonųjų Khmerų įsitvirtinimu valdžioje. Karo išplitimas į Kambodžą dar labiau sustiprino antikarines nuotaikas JAV. Armija vis daugiau demoralizavosi. 1970 m. narkotikus vartojo apie 65 tūkstančiai JAV kareivių ir karininkų.

1971 m. stambiu įvykiu buvo Pietų Vietnamo kariuomenės reidas (palaikant JAV aviacijai) į Vietnamo komunistų bazes Laose. Jo tikslas buvo nutraukti ginklų ir kareivių srautą iš šiaurės Vietnamo. Pietų Vietnamo kariams pavyko pasiekti Šiaurės Vietnamo tiekimo linijas, vadintas Ho Ši Mino taku, bet dėl galingo pasipriešinimo Pietų Vietnamo karius evakavo amerikiečių sraigtasparniai. Reido metu žuvo apie 50 000 civilių laosiečių.

1972 m. kovo 30 d. prasidėjo eilinis Šiaurės Vietnamo kariuomenės armijos puolimas pietų Vietname. Šiaurės Vietnamo kariuomenė ten turėjo apie 125 tūkstančius žmonių ir buvo sustiprinta keletu šimtų tankų. Puolimas vyko trimis kryptimis skirtingose Pietų Vietnamo dalyse. Dėl didėjančio antikarinių nuotaikų operacijos sėkmė galėjo baigti karą sėkmingai Šiaurės Vietnamui. Dėl JAV aviacijos pagalbos pietų Vietnamo kariuomenė atlaikė priešo spaudimą; tuo pačiu dalis Pietų Vietnamo teritorijos liko Vietnamo komunistų rankose. 1972 m. vasarą suaktyvėjo taikos derybos su JAV ir šiaurės Vietnamu. Jų tikslas buvo leisti JAV armijai garbingai pasitraukti iš karo.

Derybos, prasidėjusios vasarą, baigėsi gruodį. Amerikiečiai, kad sustiprintų Hanojaus norą toliau derėtis, intensyviai bombardavo Šiaurės Vietnamą, dėl ko buvo sugriauta daug pramonės objektų ir žuvo daug žmonių.

1973 m. sausio 27 d. buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį amerikiečių kariuomenė turėjo palikti Vietnamą, o Pietų Vietname buvo sukurtas komunistinis valdžios organas – laikinoji revoliucinė vyriausybė, konkuruojanti su jau esančiomis valdžios struktūromis. Sutartis realiai neleido komunistams sujungti Vietnamo.

SSRS dalyvavimas Vietnamo kare (1965–1973 m.)

Sovietinė vadovybė 1965 m. pradžioje nusprendė „broliškai vietnamiečių liaudžiai“ suteikti plačią karinę techninę pagalbą. Pagal amerikiečių duomenis per karo įkarštį tokia pagalba siekė 2 milijardus dolerių.

Tiesiogiai kariniuose veiksmuose dalyvavo tik zenitinius raketinius kompleksus aptarnaujantys daliniai. Pirmas mūšis tarp SSRS zenitininkų ir JAV aviacijos įvyko 1965 m. birželio 24 d.

Iki karo pabaigos SSRS pateikė šiaurės Vietnamui apie šimtą zenitinių raketinių kompleksų S-75 „Dvina“ ir daugiau kaip 7,5 tūkstančių raketų joms, kuriomis buvo numušta apie 1300 lėktuvų. SSRS nuostoliai buvo 16 žmonių.

Galutinis karo etapas (1973–1975 m.)

Po sutarties pasirašymo Pietų Vietnamo kariuomenė buvo gerai ginkluota karine technika ir turėjo apie vieną milijoną žmonių. Tuo tarpu Šiaurės Vietnamo karinės pajėgos, dislokuotos pietų Vietnamo teritorijoje, turėjo daugiau kaip du šimtus tūkstančių žmonių.

Ugnies nutraukimo sutarties buvo nesilaikoma. Pietų ir Šiaurės kariuomenės varžėsi dėl teritorijos. Per pietų Vietnamo 1974 m. ekonominę krizę krito jos kariuomenės karinės savybės. Vis didesnė pietų Vietnamo teritorijos dalis atitekdavo komunistams. Sėkmingos 1974 m. komunistų karinės operacijos parodė žemą pietų Vietnamo kariuomenės karinį pajėgumą. Per 1975 m. pradžioje įvykdytą karinę operaciją komunistai sutriuškino didžiąją dalį pietų Vietnamo karinių dalinių. Kovo 25 d. šiaurės Vietnamo kariuomenė gavo įsakymą užimti Saigoną. 1975 m. balandžio 30 d. 11:30 komunistų armija Saigone ant Nepriklausomybės rūmų iškėlė savo vėliavą – karas baigėsi.

Karo pasekmės

Antikarinė demonstracija Čikagoje 1968 m.

Vietnamo karas Jungtinėms Amerikos Valstijoms tapo įvykiu, labiau paveikusiu kolektyvinę sąmonę nei Antrasis pasaulinis karas. Psichologinės šio pasibaigusio pralaimėjimu konflikto pasekmės tapo svarbia socialine tema tiek JAV literatūroje, tiek Holivudo filmų industrijoje. Tokiu būdu net ir labai nuo tuometinių įvykių nutolęs asmuo vieną dieną neišvengiamai susiduria su Vietnamo karo realijomis. Tuo tarpu buvę priešai – vietnamiečiai bei juos palaikę taikūs gyventojai tokio dėmesio nesusilaukia.

Nuo 1961 m. iki 1971 m. Jungtinių Amerikos Valstijų karinės pajėgos Vietname intensyviai ir dideliais kiekiais naudojo defoliantus – augaliją naikinančius cheminius produktus. Tai turėjo atimti iš sukilėlių patikimą priedangą bei sunaikinant pasėlius susilpninti kovotojus bei juos remiančius kaimų gyventojus. Pastarasis tikslas buvo aiškiai suformuluotas 1969 m. viename JAV gynybos ministerijos dokumente: „Sukilėlių kovos veiksmus sąlygoja vietos gyventojų tiekiamas maistas, kurio dydis priklauso nuo nuimto derliaus“, „antivegetaciniai produktai turi stiprų puolamąjį potencialą, kurio dėka galima sunaikinti arba apriboti maisto gamybą.“

Didžiausiu mastu buvo naudojamas vadinamasis „oranžinis agentas“, į kurio sudėtį įėjo ypač nuodingas dioksinas. 2003 m. amerikiečių mokslininkai nustatė, kad per Vietnamo karą buvo išlaistyta 77 milijonai litrų įvairių defoliantų, tuo tarpu vien dioksino kiekis siekė 400 kilogramų. Bendras chemikalų karo metu paliestas plotas apėmė 10 % visos Pietų Vietnamo teritorijos. Vienokiu ar kitokiu būdu nuo jo nukentėjo 2,1-4,8 milijonų vietnamiečių.

Nors praėjo daugiau nei 30 metų, „oranžinis agentas“ tebėra svarbia vietnamiečių mirties priežastimi, taip pat sukelia ligų ir sunkių apsigimimų. Vietnamo Raudonojo kryžiaus organizacijos duomenimis šiandien „oranžinio agento“ aukų skaičius siekia milijoną.

Atlikti tyrimai su Vietnamo karo veteranais įrodė, kad kai kurių sunkių ir chroniškų patologijų bei susirgimų kelių rūšių vėžiu priežastis yra dioksinas. Genetinių analizių išvados teigia, kad vietnamiečių, patyrusių defoliantų poveikį, palikuonių šeimose dažni persileidimo ir genitalijų apsigimimo atvejai.

Dėl vidinės migracijos šalyje ligos ir apsigimimai išplito po visą Vietnamo teritoriją. Daugelyje šeimų yra bent po vieną invalidą, kuriam reikia medicininės priežiūros, vaistų…

Kita „oranžinio agento“ sukelta pasekmė Vietname – patirta kolektyvinė psichologinė trauma. Ne visur su liga ar apsigimimu buvo susitaikyta: kaimų bendruomenėse dioksino sukeltas neįgalumas laikomas moraline klaida arba prakeikimo ženklu. Aukos kenčia socialinį pažeminimą bei atskirtį, kurių dažnai neišvengia ir likusieji sveiki šeimos nariai, pvz.: negalios nepaliesti broliai bei seserys negali sukurti šeimų.

Katastrofos pasekmės atsiliepia ir šalies ekonomikai. Valstybė turi skirti papildomų lėšų sergančiųjų ir neįgaliųjų priežiūrai. Valstybinės pašalpos ir išlaidos sudaro 0,5 % viso metinio valstybės biudžeto.

Kadangi, remiantis JAV įstatymais, vyriausybė negali būti apkaltinta už karo metu priimtus sprendimus, 2004 m. Vietname įkurta Oranžinio agento/dioksino aukų asociacija Niujorko apygardos teismui pateikė skundą, kuriame formuluojami kaltinimai karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmonijai įmonėms, kurios gamino „oranžinį agentą“ JAV kariuomenei. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad „oranžinis agentas“ tarptautinės teisės požiūriu negali būti laikomas nuodais. Kai kurie teisininkai ironiškai pažymi, kad tarptautinių teisės aktų, kuriais rėmėsi skundą atmetęs teismas, sudarymo laikotarpiu defoliantai bei herbicidai apskritai neegzistavo, o bylai užvesti būtų užtekę vien toksiškų herbicidų gaminimo, iš anksto žinant apie jų pražūtingas pasekmes žmogaus organizmui. 1984 m. tokiu pagrindu turėjo būti iškelta Vietnamo karo veteranų inicijuota byla dėl „oranžinio agento“ pasekmių septynioms jį gaminusioms firmoms. Tačiau teismo sprendimo JAV visuomenei išgirsti neteko, nes abi pusės susitarė dėl kompensacinių išmokų kurių bendra suma siekia 180 milijonų dolerių.

Vietnamiečių asociacija kreipėsi į apeliacinį teismą, kuris 2008 m. kovo mėnesį nusprendė, kad bylai kelti pagrindo nėra, ir skundą atmetė. Kai kurie apžvalgininkai tokį teismo sprendimą komentavo atsižvelgdami vien į teisines JAV normas, tačiau šešėlį meta dar 2006 m. birželį Hanojuje su oficialiu vizitu apsilankiusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Ramsfeldo pareiškimas, kad „oranžinio agento“ aukoms padaryta žala nebus atlyginta. Sunku nesusieti šio pareiškimo ir jo politinių konotacijų su tariamai nešališku teismo sprendimu.

Pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų nuostoliai:

• Pietų Vietnamas: ~250 000 žuvusių ir ~1 170 000 sužeista;
• JAV: 58 209 žuvę, 2000 dingę be žinios, 305 000 sužeista;
• Pietų Korėja: 4900 žuvę ir 11 000 sužeista;
• Australija: 520 žuvusių ir 2400 sužeista;
• Naujoji Zelandija: 37 žuvę ir 187 sužeista.

Šiaurės Vietnamo ir jų sąjungininkų nuostoliai:

• Šiaurės Vietnamas: ~1 100 000 žuvusių ir 600 000 sužeista
• Kinijos Liaudies Respublika: ~1446 žuvę ir 4200 sužeista.

Civilių nuostoliai:

• ~ 2 000 000 – 5 100 000 vietnamiečių;
• ~ 750 000 Kambodžos gyventojų
• ~ 50 000 laosiečių

Pagal statistiką vienam Šiaurės Vietnamo kariui nukauti amerikiečiai sunaudodavo iki 30 000 šovinių.

Įtaka kultūrai

Vietnamo karas padarė didelę įtaką JAV gyventojų pasaulėžiūrai. Kartu su protestais prieš karą gimė vadinamoji kontrakultūra, kilo feministiniai, antirasistiniai, kovotojų už žmogaus teises sąjūdžiai.

Pagal amerikiečių Džordžo Gelapo instituto duomenis, 1964–1972 m. karas Vietname buvo viena iš svarbiausių problemų, kurią įvardino JAV visuomenė. Karas sujudino amerikiečių visuomenę, praktiškai pirmą kartą amerikiečiai susidomėjo tarptautinio plano klausimais. Masinis domėjimosi užsienio politika padidėjimas padidino visuomenės nuomonės įtaką formuojant ir vykdant išorės politiką.

Vietname karas iki šiandien oficialiai ir liaudyje vertinamas kaip visaliaudinė kova prieš amerikiečių agresiją.

Nuorodos

• F. B. Dėvidsonas Karas Vietname (1946–1975 m.) М.:Izografus, Eksmo 2002. (medžiaga iš svetainės www.militera.ru Archyvuota kopija 2022-03-03 iš Wayback Machine projekto.)
• Vietnamo karo istorija Archyvuota kopija 2005-11-26 iš Wayback Machine projekto. BBS svetainėje.
• http://www.vid.ru/current/kak_eto.htm Archyvuota kopija 2007-05-07 iš Wayback Machine projekto.