Jehus
Jehus (hebr. יֵהוּא = Yēhūʾ; m. 815 m. pr. m. e.) – Senojo Testamento personažas, Izraelio karaliaus Joramo kariuomenės vadas, vėliau šalies karalius[1] (~842–815 m. pr. m. e.).[2] Buvo Jehošafato sūnus, Nimšio anūkas, penktosios Izraelio dinastijos pradininkas.[1]
Pranašas Eliziejus patepęs Jehų karaliumi ir paliepęs už nedorybes išžudyti visus Ahabo ir Jezabelės ainius. Jehus šį paliepimą įvykdęs. Vėlesniais Jehaus viešpatavimo metais į Izraelį įsiveržė Hazaelis, Sirijos valdovas. Būdamas priklausomas nuo Asirijos valdovo Šalmanesero III, prašė pagalbos kariaujant su Sirija.[3]